Jean Lannes
| Žanas Lanas pranc. Jean Lannes | |
|---|---|
| Žanas Lanas | |
| Jean Lannes herbas | |
| Gimė | 1769 m. balandžio 11 d. Lectoure, Žero departamentas |
| Mirė | 1809 m. gegužės 31 d. (40 metų) Viena |
| Palaidotas (-a) | Panteonas (Paryžius) |
| Veikla | Prancūzijos maršalas, Napoleono karų dalyvis |
| Jean Lannes | |
Žanas Lanas (pranc. Jean Lannes, 1769 m. balandžio 11 d. – 1809 m. gegužės 31 d.) – kunigaikštis, Prancūzijos maršalas (1804 m.), vienas talentingiausių ir gabiausių Napoleono I karo vadų, Revoliucijos ir Napoleono karų dalyvis.[1]
Biografija
Gimė 1769 m. balandžio 11 d. Lectoure vietovėje, pietų Prancūzijos Žero departamente. Gimė arklininko šeimoje. Kilus Prancūzijos ir Ispanijos karui, įstojo į vietos savanorių batalioną. 1796 – 1797 m. dalyvavo ir pasižymėjo Italijos kampanijoje ir Napoleono buvo pakeltas brigados generolu.
1798–1799 m. dalyvavo žygyje į Egiptą. 1799 m. lapkričio 9 d. dalyvavo vadinamajame Briumero 18 d. perversme, kurio metu Napoleonas nuvertė Direktoriją ir įkūrė Konsulatą. Buvo paaukštintas į divizijos generolus. 1800 m. laimėjo Montebelo mūšį prieš Austrijos kariuomenę Lombardijoje, dalyvavo Marengo mūšyje.
1801 m. buvo paskirtas Prancūzijos ambasadoriumi Portugalijoje. 1804 m. tapo Prancūzijos maršalu. Dalyvavo Ulmo mūšyje, pasižymėjo Austerlico ir Jėnos-Auerštato mūšiuose. Frydlando mūšio metu atlaikė kelis kartus gausesnės Rusijos kariuomenės atakas. 1808 m. vadovavo Prancūzijos armijos sparnui Ispanijoje. 1809 m. vasario 21 d. po kelių mėnesių apsiausties užėmė Saragosos tvirtovę. Už pergalę gavo kunigaikščio titulą.
1809 m. gegužės 22 d. Asperno-Eslingo mūšio metu buvo mirtinai sužeistas rikošetu pataikiusia kulka į kojas. Operacijos metu jam buvo amputuota viena, o po kelių dienų ir kita koja. Dar po kelių dienų mirė Vienos ligoninėje nuo gangrenos. Palaidotas Paryžiaus Panteone.
Ž. Lanas buvo du kartus vedęs ir turėjo šešis vaikus. Ž. Lanas mūšių metu pasižymėjo išskirtine drąsa, pats asmeniškai juose dalyvaudavo.
Šaltiniai
- ↑ Jean Lannes (Žanas Lanas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 507 psl.
| |||||||||