Jezdas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 26: | Eilutė 26: | ||
== Paveldas == |
== Paveldas == |
||
Miestas turtingas savo unikalia architektūra. Dėl regiono sausringumo čia įrengta viena didžiausių [[kanatas|kanatų]] (vandentiekio) sistemų pasaulyje. Daugelyje pastatų įrengtos taip vadinamos „[[vėjo gaudyklė]]s“, tiekiančios vėsesnį orą karštomis dienomis. Jezde išlikę [[jachčalas|jachčalai]] – senoviniai kūginiai šaldytuvai, kuriuose buvo saugomas ledas, atgabentas iš kalnų. Jezdas yra Irano [[zoroastrizmas|zoroastrizmo]] centras, mieste yra ugnies šventykla kurioje dega [[amžinoji ugnis]] nuo pat [[470]] m. |
Miestas turtingas savo unikalia architektūra. Dėl regiono sausringumo čia įrengta viena didžiausių [[kanatas|kanatų]] (vandentiekio) sistemų pasaulyje. Daugelyje pastatų įrengtos taip vadinamos „[[vėjo gaudyklė]]s“, tiekiančios vėsesnį orą karštomis dienomis. Jezde išlikę [[jachčalas|jachčalai]] – senoviniai kūginiai šaldytuvai, kuriuose buvo saugomas ledas, atgabentas iš kalnų. Jezdas yra Irano [[zoroastrizmas|zoroastrizmo]] centras, mieste yra ugnies šventykla kurioje dega [[amžinoji ugnis]] nuo pat [[470]] m. |
||
Eilutė 32: | Eilutė 31: | ||
2017 m. istorinis Jezdo palikimas įtrauktas į [[Pasaulio paveldo sąrašas|UNESCO pasaulio paveldo sąrašą]]. |
2017 m. istorinis Jezdo palikimas įtrauktas į [[Pasaulio paveldo sąrašas|UNESCO pasaulio paveldo sąrašą]]. |
||
==Galerija== |
|||
<gallery> |
<gallery> |
||
Image:Zoroastrians' Tower of Silence.jpg|Zoroastristų „Tylos bokštas“ |
Image:Zoroastrians' Tower of Silence.jpg|Zoroastristų „Tylos bokštas“ |
Dabartinė 21:58, 5 sausio 2021 versija
- Apie kaimą Lazdijų rajone skaitykite Jezdas (Lazdijai).
Jezdas يزد | |
---|---|
Miesto panorama | |
Laiko juosta: (UTC+3:30) ------ vasaros: (UTC+4:30) | |
Valstybė | Iranas |
Provincija | Jezdo provincija |
Gyventojų | 433 836 |
Altitudė | 1 216 m |
Vikiteka | Jezdas |
Jezdas (pers. يزد = Yazd) – miestas centriniame Irane, oazėje ties Dešte Keviro ir Dešte Luto dykumų sandūra, tarpukalnių slėnyje. Jezdo provincijos sostinė. Virš 430 tūkst. gyventojų. Svarbus transporto mazgas.
Tekstilės, maisto, elektronikos, kabelių gamybos pramonė. Tradicinė persiškų kilimų gamyba, šilkininkystė ir šilko verpimas, tradicinių konditerinių gaminių gamyba, keramika, juvelyrika. Netoli Jezdo išgaunama polimetalų rūda[1].
Paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas turtingas savo unikalia architektūra. Dėl regiono sausringumo čia įrengta viena didžiausių kanatų (vandentiekio) sistemų pasaulyje. Daugelyje pastatų įrengtos taip vadinamos „vėjo gaudyklės“, tiekiančios vėsesnį orą karštomis dienomis. Jezde išlikę jachčalai – senoviniai kūginiai šaldytuvai, kuriuose buvo saugomas ledas, atgabentas iš kalnų. Jezdas yra Irano zoroastrizmo centras, mieste yra ugnies šventykla kurioje dega amžinoji ugnis nuo pat 470 m.
Svarbiausi Jezdo architektūriniai paminklai: XIV a. Didžioji mečetė su įstabia mozaika ir aukščiausiais šalyje minaretais, Mula Izmailo mečetė, šacho Tahmasbo mečetė, senovinis bazaras, Dovazdeho Imamo (XI a.) ir dar keletas mauzoliejų, XIV a. Šamsijos medresė, vandens muziejus, rūmų, vilų kompleksai.
2017 m. istorinis Jezdo palikimas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Zoroastristų „Tylos bokštas“
-
Didžioji mečetė
-
Imamo Hoseino mauzoliejus
-
Vėjo gaudyklės ir ab anbaras (cisterna)
-
Zoroastristų ugnies šventykla
-
Rūmų sodas
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Miestas žinomas nuo Medijos laikų, kuomet vadintas Isačiu. Dabartinį pavadinimą gavo nuo Sasanidų valdovo Jezdegerdo I (V a. pr.). Sasanidų laikais tai buvo zoroastrizmo centras, į kurį dar daugiau šio tikėjimo atstovų persikėlė prasidėjus Persijos islamizacijai. Dėl savo atokios padėties Jezdas išvengė daugelio Persijoje vykusių karų ir neramumų. Miestas buvo Irano sostine valdant Muzafaridams (XIV a.). Tuo metu pastatyta daugelis miesto architektūrinių paminklų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 178
|