Milžiniškasis megalodonas
| † Otodus megalodon |
|---|
Milžiniškojo megalodono nasrų rekonstrukcija Amerikos gamtos istorijos muziejuje (American Museum of Natural History) |
| Rūšies statusas |
Išnykusi rūšis |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| † Otodus megalodon Agassiz, 1843 |
| Sinonimai |
|
Sąrašas>
|
| Fosilijų radimvietės |
Milžiniškojo megalodono fosilijų radimvietės pasaulyje: |
Milžiniškasis megalodonas (Otodus megalodon) – išnykusi ryklių (Selachomorpha) rūšis, gyvenusi ankstyvajame miocene – vėlyvajame pliocene, maždaug prieš 23 – 2,6 milijono metų.[1] Pavadinimas „megalodon“ kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „didelis dantis“.
Rūšis žinoma tik iš negausių fosilijų, tad dėl jo tikslios išvaizdos ir maksimalaus dydžio nesutariama.
* milžiniškasis megalodonas apie 14,2 m ilgio (remiantis didžiausiu rastu dantimi).
* milžiniškasis megalodonas 10,5 m ilgio (remiantis 544 rastais dantimis).
* žmogus.
* didžiojo baltojo ryklio (Carcharodon carcharias) l.didelė patelė ~6 m ilgio.
* bangininis ryklys (Rhincodon typus), ~18,8 m ilgio
Biologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad tai buvo vienas stambiausių ir stipriausių plėšrūnų, bei stambiausia ryklių rūšis, kada nors egzistavusi Žemėje[2]. Tai buvo kosmopolitinė rūšis, dariusi didelę įtaką vandenynuose gyvenusių rūšių įvairovei. Jo nasrų sukandimo jėga prilygo daugiau nei 10 tonų.[3] Medžiodamas, pirmenybę teikė mažiems ir vidutinio dydžio - 2,5-7 m ilgio banginiams (Cetacea), įskaitant išnykusias Piscobalaena nana ir Xiphiacetus bossi rūšis. Taip pat medžiodavo ruonius (Pinnipedia), jūrinius vėžlius (Chelonioidea), kitus vandenynų gyvūnus ir tikriausiai kitus ryklius. Jų aukomis tapdavo ir dideli - kuprotieji banginiai (Megaptera novaeangliae) ar mėlynieji banginiai (Balaenoptera musculus). Kad įveikti didelį grobį, milžiniškieji megalodonai turėjo plačiai atverti nasrus, kurio žandikauliai turėjo 276 dantis[4]. Apskaičiuota, kad jo žandikaulis buvo 2,7–3,4 metro pločio, pakankamai didelis, kad galėtų vieną šalia kito praryti du suaugusius žmones.
Kas dieną didžiajam megalodonui prireikdavo sunaudoti 98 175 kilokalorijų, kurio skrandžio talpa galėjo būti 10 000 litrų. Didžiųjų megalodonų didelis energijos poreikis galėjo būti patenkinamas maitinantis kaloringais banginių taukais, kurių fosilijose buvo rasta šių ryklių įkandimo žymių. Kaip mano šiuos ryklius tyrinėjančių mokslininkų grupė, didžiajam megalodonui surijus vieną 8 m ilgio banginį, pakakdavo kitus du mėnesius nesimaitinant plaukioti tūkstančius kilometrų vandenynuose.[5] Kaip siūloma manyti, suaugę individai vandenynuose keliaudavo plaukdami 1,3-1,4 m per sekundę greičiu, bet prireikus išvystydavo iki 10,3 m per sekundę greitį.[1]
Jaunikliai gyveno šiltesniuose pakrančių vandenyse, kur misdavo žuvimis ir nedideliais banginiais. Skirtingai nei didieji baltieji rykliai, puolantys aukas iš apačios (pilvo), milžiniškieji megalodonai tikriausiai galingais nasrais sutraiškydavo auką per krūtinkaulį, pažeisdami aukos širdį bei plaučius. Milžiniškieji megalodonai dėl grobio konkuravo su Livyatan melvillei, Physeteroidea, ir, tikėtina, orkomis (Orcinus).
Taip pat didelį poveikį vandenynų faunai padarė ir jo išnykimas, po ko žymiai pagausėjo bedančių banginių (Mystacoceti).
Taksonomija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki šiol nėra tvirtos nuomonės, kuriai genčiai ši rūšis priklausė, ir įvairių autorių darbuose jis priskiriamas Carcharocles, Megaselachus, Otodus arba Procarcharodon genčiai.
Anksčiau buvo manyta, kad priklausė silkinių ryklių (Lamnidae) šeimai ir buvo didžiojo baltojo ryklio (Carcharodon carcharias) artimas giminaitis.
Filogenetinių ryšių kladograma, pagrįsta pagal Dana J. Ehret ir jo bendradarbių atliktus tyrimų rezultatus pateiktus 2007 m.:[6]
| Tikrosios rykliažuvės (Lamniformes) |
| |||||||||||||||||||||
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žemės vandenynuose gyveno prieš 23-2,6 milijonus metų,[1] kitais šaltiniais - prieš 20-3,6 milijonus metų[7] nuo ankstyvojo mioceno iki vėlyvojo plioceno epochos.[1]
Jų fosilijos aptiktos visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Artimiausiai nuo Lietuvos fosilijos yra rastos Lenkijoje.
Matmenys ir išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Milžiniškasis megalodonas žinomas išskirtinai tik pagal fosilijų pavidalu rastus dantis ir stuburo slankstelius[8]. Tad nustatant šios rūšies dydį, kaip modeliu, anksčiau buvo remtasi tik šiuolaikiniu didžiuoju baltuoju rykliu (Carcharodon carcharias). Visgi remtis skirtingos šeimos vienu modeliu, anot mokslininkų, būtų netikslinga, tad kaip modelius mokslininkai pasirinko penkias ryklių rūšis – didįjį baltąjį ryklį (Carcharodon carcharias), atlantinį pilkšvąjį ryklį (Isurus oxyrinchus), ilgapelekį pilkšvąjį ryklį (Isurus paucus), lašišinį ryklį (Lamna ditropis) ir atlantinį silkiaryklį (Lamna nasus)[9]. Taip buvo nustatyti milžiniškojo megalodono kūno matmenys. Imant kaip pavyzdį 16 m ilgio individą, jo galva turėjo būti apie 4,65 m ilgio, nugaros pelekas apie 1,62 m aukščio, uodega apie 3,85 m aukščio,[10] o sverti šis individas galėjo apie 48 000 kg.[1] Vis dėlto kaip modeliu remiantis tik didžiuoju baltuoju rykliu, milžiniškojo megalodono kūno maksimalus ilgis galėjo būti nuo apie 15 m iki 18 m, bet maksimalaus kūno ilgio milžiniškieji megalodonai buvo reti. Pastaruoju metu, remiantis kitų tikrųjų rykliažuvių (Lamniformes) dantų vainiko pločiu, apskaičiuota, kad jų kūno ilgis galėjo siekti iki 20 m ilgio.[1]
Milžiniškųjų megalodonų mažiausių patinų svoris galėjo siekti nuo 30 tonų, o stambiausios patelės galėjo sverti iki 65 tonų[11].
Yra keletas keliamų versijų kaip atrodė ši rūšis. Milžiniškasis megalodonas yra gretinamas su bangininiu rykliu (Rhincodon typus) ir didžiuoju milžinrykliu (Cetorhinus maximus). Taip pat ir su Carcharias taurus. Bet dažniausiai pasitaiko palyginimai su didžiuoju baltuoju rykliu (Carcharodon carcharias), ir, anot mokslininkų, tai buvo pastarojo ryklio milžiniška, tvirto kūno sudėjimo versija.
Išnykimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Yra žinoma, kad milžiniškieji megalodonai išnyko pasibaigus pliocenui prieš 2,6 milijonus metų, kuomet mūsų planeta pateko į visuotinio atšalimo fazę. Kada išnyko paskutinis milžiniškasis megalodonas, nėra žinoma, tačiau naujausi tyrinėjimų duomenys rodo, kad tai buvo mažiausiai prieš 3,6 milijonus metų.
Mokslininkai mano, kad iki trečdalio visų didelių jūrų gyvūnų, įskaitant 43% vėžlių ir 35% jūrinių paukščių išnyko, kuomet atvėsus temperatūrai, maisto grandinės apačioje esančių organizmų skaičius sumažėjo, o tai neigiamai atsiliepė didžiausiems grobuonims.
Tuometinis mūsų planetos klimato atvėsimas galėjo prisidėti prie megalodono išnykimo keletu būdų.
Kadangi suaugę milžiniškieji megalodonai buvo priklausomi nuo atogrąžų vandenų, bet dėl vandenynų temperatūros atvėsimo greičiausiai labai sumažėjo ir sunyko jų buveinės, kas greičiausiai lėmė kitų jūrinių megafaunos rūšių išnykimą, iš kurių daugelis galėjo būti jų grobiu ir potencialių konkurentų atsiradimą.[1] Tai taip pat galėjo lemti tai, kad jų buvęs grobis prisitaikė prie vėsesnių vandenų į kuriuos persikėlė, ir kur šie rykliai negalėjo sekti jiems iš paskos.
Manoma, kad milžiniškieji megalodonai jauniklius gimdydavo netoli pakrančių. Nes negilūs pakrančių vandenys jų jaunikliams suteikdavo saugią prieglaudą, apsaugančią juos nuo plėšrūnų tykojusių atviruose vandenyse, tokių kaip dantytųjų banginių (Odontooceti) didesnių rūšių. Kuomet Žemės ašigaliai apsitraukė ledais ir nukrito jūrų lygis, šios jaunikliams buvusios seklios prieglaudos sunyko.[7]
Spėjama išvaizda
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Milžiniškojo megalodono išvaizda spėjama remiantis iškastais skeleto fragmentais ir šiuolaikinių ryklių išvaizda.
-
Morfologiniame piešinyje viena iš milžiniškojo megalodono rekonstrukcijų.
-
Milžiniškojo megalodono spėjamos išvaizdos morfologinis modelis Evoliucijos muziejuje Puebloje, Meksikoje
-
Milžiniškojo megalodono hipotetinis morfologinis piešinys. Dailininkė Karen Carr.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 science.org / The extinct shark Otodus megalodon was a transoceanic superpredator: Inferences from 3D modeling; Authors: JACK A. COOPER, JOHN R. HUTCHINSON, DAVID C. BERNVI, GEREMY CLIFF, RORY P. WILSON, MATT L. DICKEN, JAN MENZEL, STEPHEN WROE, JEANETTE PIRLO, CATALINA PIMIENTO. | Vol 8, Issue 33 | 17 Aug 2022
- ↑ ocean.si.edu / THE MEGALODON Carcharocles megalodon
- ↑ phys.org / True size of prehistoric mega-shark finally revealed; by University of Bristol | September 3, 2020
- ↑ livescience.com / Megalodon: Facts about the long-gone, giant shark. By Alina Bradford - Live Science Contributor | February 07, 2020
- ↑ sci.news / Megalodon was Transoceanic Superpredator, New Research Shows | Aug 18, 2022
- ↑ tandfonline.com / Exceptional preservation of the white shark Carcharodon (Lamniformes, Lamnidae) from the early Pliocene of Peru; Dana J. Ehret,Gordon Hubbell &Bruce J. Macfadden. Pages 1-13 | Received 23 Oct 2007, Accepted 13 Jul 2008, Published online: 09 Mar 2012
- ↑ 7,0 7,1 nhm.ac.uk / Megalodon: the truth about the largest shark that ever lived; By Josh Davis | Londono gamtos istorijos muziejus (Natural History Museum)
- ↑ floridamuseum.ufl.edu / Five Facts: Megalodon; by Radha Krueger | August 6, 2018
- ↑ sci-news.com / Scientists Reconstruct Body Dimensions of Megalodon; Sep 4, 2020
- ↑ nature.com / Body dimensions of the extinct giant shark Otodus megalodon: a 2D reconstruction; Jack A. Cooper, Catalina Pimiento, Humberto G. Ferrón & Michael J. Benton | Published: 03 September 2020
- ↑ britannica.com / Megalodon | Encyclopædia Britannica
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- zobodat.at / Taxonomy and biostratigraphy of the elasmobranchs and bony fi shes (Chondrichthyes and Osteichthyes) of the lower-to-middle Eocene (Ypresian to Bartonian) Claiborne Group in Alabama, USA,including an analysis of otoliths. European Journal of Taxonomy 585: 1–274. | 2019·Ebersole J.A. et al. | ISSN 2118-9773
| Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |