Patanio karalystė

	كراجأن ڤتاني ; Kerajaan Pattani ; Patanio karalystė
	Buvęs sultonatas
	Vėliava
	Location of
Sostinė	Patanis
Valdymo forma	monarchija
	Patanio sultonai
1584–1616	Raja Ijau I
1898–1902	Tengku Abdulkjadir Kamaruddin
Era	Naujieji laikai
- Priėmė islamą	XIII a. m.
- Prijungtas prie Tailando	1902 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šis straipsnis yra apie istorinę malajų valstybę Patanį. Straipsnį apie Tailando miestą rasite čia, o apie to paties pavadinimo Tailando provinciją – čia

Patanis (malajų kalba: Kerajaan Melayu Patani) – nuo XIII a egzistavusi malajų valstybė, dabar padalinta tarp Tailando ir Malaizijos. Ji buvo viena iš musulmoniškų malajų valstybių. Ją sukūrė malajai, nors jų kalba priklauso pattani dialektui, vadinamam javi.

Istorija

Langkasuka

Pagrindinis straipsnis – Langkasuka.

Pattani valstybės pimtakė buvo hinduistinė malajų valstybė Langkasuka, nuo pirmųjų mūsų eros amžių kontroliavusi Malakos pusiasalio prekybą. Ši valstybė valdė dideles teritorijas dabartiniame Pietų Tailande ir šiaurės Malaizijoje. Vėliau ji prarado kontrolę šiaurėje (Tamralinga), ir vakaruose (Kedahas). I tūkstantmečio pabaigoje teritoriją kontroliavo malajų Šrividžaja.

Patanio karalystė

XIII a. Langkasukoje priimtas islamas ir ji pakeitė vardą į Pattani. Ši karalystė paveldėjo Langasukos teritorijas ir buvo išsidėsčiusi rytinėse Kra sąsmaukos pakrantėse (užėmė dabartines Tailando Patanio, Jalos, Narativato provincijas bei Malaizijos Kelantano ir iš dalies Terenganu valstijas). Jos sostinė buvo dabartiniame Kurse mieste. Kaimyninės valstybės buvo Kedaho sultonatas vakaruose ir Nakhon si Thamaratas šiaurėje. Pietuose XV a susikūrė Melakos sultonatas.

Atskirais laikotarpiais nuo XVI a Patanis mokėjo duoklę Tailandui, būdama jo vasale. Tačiau XVII a valstybė išgyveno didžiausią klestėjimą, nes vertėsi prekyba su Kinija, Indija, Riūkiū karalyste, Vakarų šalimis. Tuo metu valdė žymios moterys valdovės.

XVIII a ji labai nusilpo, nuo jos atskilo Terenganu ir Kelantano sultonatai, vėliau prijungti prie Britų Malajos. Likusios Patanio teritorijos XIX a pradžioje absorbuotos Tailando (formaliai aneksija įvyko 1902 m.). 1909 m. britų-Siamo sutartimi britai galutinai pripažino Patanio padalijimą: Terenganu ir Kelantanas atiteko Jungtinei Karalystei, o šiaurinės sritys – Siamui. Siamo sudėtyje jos sudarė atskirą administracinį vienetą monthon, o 1933 m. padalintos į tris aministracinius vienetus: Patanį, Jalą ir Narativatą.

Separatizmas

Patanio teritorija dab. Tailande ir Malaizijoje

Buvusios Patanio teritorijos Tailando sudėtyje išlaikė malajų tapatybę, kalbą ir islamo religiją. Nuo 1930 m nepaisant Tailando mėginimų užgniaužti, čia buvo vykdomi separatistiniai išpuoliai, siekiantys atkurti Patanio karalystę. Ypač pattani viltys sustiprėjo per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet Tengku Mahmud Mahyuddin vadovaujami sukilėliai tikėjosi britų pagalbos. Pasibaigus karui britai nepalaikė jų siekių, ir Patanis liko Tailando sudėtyje.

Po karo dėl ypač kietos Tailando politikos Patanio rezistencija buvo užgniaužta. Ji atgimė 1980 m., o sustiprinta buvo 1990, plintant įvairioms islamo idėjoms. XXI a pradžioje prasidėjo teroristiniai išpuoliai, dar labiau suintensyvėję 2004 m.

Valdovų sąrašas

Iki 1816 m. valdovai tituluojami radža (karaliais), o nuo 1816 – sultonais.

Raja Ijau I (karalienė) (1584–1616)
Raja Biru (karalienė) (1616–1624)
Raja Ungu (karalienė)(1624–1635)
Raja Kuning (karalienė)(1635–1688)
Raja Mas Kelatan (1690–1707)
Raja Mas Jayam (1707–1710)
Raja Dewi (karalienė) (1710–1719)
Raja Bendang Badan (1719–1723)
Raja Laksamana Dajang (1723–1724)
Raja Mas Jayam (1724–1726)
Along Yunus (1726–1729)
Desconegut (1729–1776)
Sultan Muhammad (1776–1786)
Tunku Lamidin (1786–1791)
Datok Pengkalan (1791–1808)
Nai Khwan Sai (1808–1815)
Nai Pai (1815–1816)
Tuan Sulung (1816–1832)
Nik Yusof (1832–1837)
Along Yenal (1837–1839)
Tuan Besar (1839–1842)
Sultan Muhammad (1842–1856)
Tengku Puteh (1856–1881)
Tengku Besar (1881–1890)
Tengku Sulaiman Syarifuddin (1890–1898)
Tengku Abdulkjadir Kamaruddin (1898–1902)