What do you think?
Rate this book
472 pages, Hardcover
First published February 24, 2010
I det samme jeg la øyene på papiret som stod i skrivmaskinen, så jeg at noen hade skrevet på det. Jeg blev helt kald. Den første halve siden var min, og så kom det fem linjer som ikke var mine. Jeg leste dem.I'm guessing that this is going to cause Don Bartlett some headaches when he translates it, since part of the humor resides in the contrast between the different Norwegian dialects used, but here's the best I can do right now:
"Gabriel stakk fingrerne langt inne i den våte fitte. Å herregud, stønna Lisa. Gabriel dro fingrene ut og lukta på dem. Fitte, tenkte han. Lisa sprella under han. Gabriel drakk en drøy slurk av vodkaen. Så gliste han og dro ned glidelåsen og stakk den harde kuken in i den rynkete fitta hennes. Hun skrek av fryd. Gabriel, du er gutten sin!"
Rystet i mitt innerste, ja, nesten på gråten, satt jeg og stirret på de fem linjerne. Det var en treffende parodi på måten jeg skrev på.
The moment I saw the paper that was sitting in the typewriter, I knew someone had written on it. I felt cold with horror. The first half was mine, then there were five lines that were not mine. I read them.A little later, after drinking a bottle of red wine, he vomits all over his notes; although this is in a way the book in miniature (bad sex, alcohol, bodily fluids, literary ambitions and humiliation), he's successfully dissuaded me from assisting his heartless friend Tor Einar any further. The two parodies I've already written will have to be enough.
"Gabriel slid his fingers all the way into her wet cunt. Oh god, moaned Lisa. Gabriel pulled his fingers out and sniffed them. Cunt, he thought. Lisa wriggled under him. Gabriel knocked back a good mouthful of the vodka. Then he smiled and pulled down his zip and shoved his hard cock into her wrinkled cunt. She screamed with pleasure. Gabriel, you're my man!"
Shaken to the core, almost in tears, I sat and stared at the five lines. It was a horribly accurate parody of my writing style.
A sense of jubilation filled me, for the silence was as vast as an ocean, while there was also something painful about it, as there is in all joy. The silence high up in the mountains, surrounded on all sides by beauty, allowed me to see myself or become aware of myself, not in relation to my psyche or my morality, this had nothing to do with personal qualities, this was all about being here, this body which was ascending, I was here now, I was experiencing this and then I would die.
Kartą susidūrėme su benamiu, sėdinčiu ant suoliuko parke, tada jį apsupę pasišnekučiavome. Jis papasakojo karo metais plaukiojęs su Šetlando Larsenu. Išgirdęs tai ėmiau jį vadinti Šetlando šūdu. Kvatojau ir taip kreipiausi į jį kiek galėdamas dažniau. Ei, Šetlando šūde! Po akimirkos nuėjau už suoliuko nusišlapinti ir apšlapinau benamį per visą nugarą. (p. 301)
Kai ką perpasakojau mamai. Su ja gyvenimas buvo kitoks - tikrasis mano gyvenimas, su ja galėjau kalbėti, kas tik į galvą šauna, išskyrus merginų reikalus, tą siaubingą jausmą, kai mokykloje esi atstumtasis, ir dar tai, kas susiję su tėčiu. Visa kita jai pasakojau ir ji manęs klausėsi, kartais su nuoširdžia nuostaba veide, tarsi niekada nebūtų pati apie tai pagalvojusi. Bet, žinoma, buvo pagalvojusi, tik jos įsijautimas buvo toks nuoširdus, kad pamiršdavo save ir savo patirtį. Kartais atrodė, tarsi būtume vienminčiai. Arba bent jau lygiaverčiai. Bet kartais viskas pasikeisdavo ir mudu tarsi nutoldavom vienas nuo kito. Kaip tomis savaitėmis, kai skaičiau Bjornebu ir kelis vakarus iš eilės postringavau apie pasaulio beprasmybę, o ji netikėtai prapliupo nesuvaldomai kvatotis, net apsiašarojo, lygiai kaip močiutė iš tėčio pusės, ir pasakė: na jau, taip nėra, apsidairyk! Koks įsižeidęs buvau iki pat savaitės pabaigos. Bet ji buvo teisi, ir keisčiausia tai, kad mes tarsi apsikeitėme vaidmenimis. (p. 192)
Šitaip būtų galėjęs parašyti tik keturiasdešimtmetis vyras. Ir man dabar keturiasdešimt, tiek pat, kiek tąsyk buvo mano tėvui, dabar sėdžiu savo bute Malmėje, gretimuose kambariuose miega mano šeima. Linda su Vanja mūsų miegamajame, Heidė ir Jonas vaikų kambaryje, Ingrida, vaikų močiutė, svetainėje. Šiandien 2009 metų lapkričio 25 diena. Devintojo dešimtmečio vidurys dabar nuo manęs nutolęs tiek pat, kiek tada buvo nutolęs šeštasis dešimtmetis. Bet visi šios istorijos dalyviai ten kažkur vis dar yra. Kažkur yra Hanė, kažkur yra Janas Vidaras ir Jogė. Mano motina ir mano brolis Ingvė - su juo prieš dvi valandas kalbėjausi telefonu, mudu planuojame vasarą važiuoti į Korsiką: jis su savo vaikais, aš ir Linda su saviškiais - jie irgi ten kažkur. Bet tėtis miręs, močiutė ir senelis iš tėčio pusės - mirę. (p. 152)