What do you think?
Rate this book
Dark Places
Libby Day was just seven years old when her older brother massacred her family while she hid in a cupboard. Her evidence helped put him away. Ever since then she has been drifting, surviving for over 20 years on the proceeds of the 'Libby Day fund'. But now the money is running out and Libby is desperate. When she is offered $500 to do a guest appearance, she feels she has to accept. But this is no ordinary gathering. The Kill Club is a group of true-crime obsessives who share information on notorious murders, and they think her brother Ben is innocent.
Ben was a social misfit, ground down by the small-town farming community in which he lived. But he did have a girlfriend - a brooding heavy metal fan called Diondra. Through her, Ben became involved with drugs and the dark arts. When the town suddenly turned against him, his thoughts turned black. But was he capable of murder? Libby must delve into her family's past to uncover the truth - no matter how painful...
Ben was a social misfit, ground down by the small-town farming community in which he lived. But he did have a girlfriend - a brooding heavy metal fan called Diondra. Through her, Ben became involved with drugs and the dark arts. When the town suddenly turned against him, his thoughts turned black. But was he capable of murder? Libby must delve into her family's past to uncover the truth - no matter how painful...
424 pages, Hardcover
First published April 25, 2009
About the author
Gillian Flynn
27 books98.2k followersGillian Flynn is an American author and television critic for Entertainment Weekly. She has so far written three novels, Sharp Objects, for which she won the 2007 Ian Fleming Steel Dagger for the best thriller; Dark Places; and her best-selling third novel Gone Girl.
Her book has received wide praise, including from authors such as Stephen King. The dark plot revolves around a serial killer in a Missouri town, and the reporter who has returned from Chicago to cover the event. Themes include dysfunctional families,violence and self-harm.
In 2007 the novel was shortlisted for the Mystery Writers of America Edgar for Best First Novel by an American Writer, Crime Writers' Association Duncan Lawrie, CWA New Blood and Ian Fleming Steel Daggers, winning in the last two categories.
Flynn, who lives in Chicago, grew up in Kansas City, Missouri. She graduated at the University of Kansas, and qualified for a Master's degree from Northwestern University.
Review Quotes:
"Gillian Flynn is the real deal, a sharp, acerbic, and compelling storyteller with a knack for the macabre."
–Stephen King
Her book has received wide praise, including from authors such as Stephen King. The dark plot revolves around a serial killer in a Missouri town, and the reporter who has returned from Chicago to cover the event. Themes include dysfunctional families,violence and self-harm.
In 2007 the novel was shortlisted for the Mystery Writers of America Edgar for Best First Novel by an American Writer, Crime Writers' Association Duncan Lawrie, CWA New Blood and Ian Fleming Steel Daggers, winning in the last two categories.
Flynn, who lives in Chicago, grew up in Kansas City, Missouri. She graduated at the University of Kansas, and qualified for a Master's degree from Northwestern University.
Review Quotes:
"Gillian Flynn is the real deal, a sharp, acerbic, and compelling storyteller with a knack for the macabre."
–Stephen King
Ratings & Reviews
Friends & Following
Create a free account to discover what your friends think of this book!
Community Reviews
Displaying 1 - 17 of 17 reviews
March 21, 2016
Žmonės yra baisūs. Jie yra baisūs ne tik dėl to, ką daro, bet ir dėl to, ką galvoja. O baisiausia yra tai, kad kai kurie daro ne aklai, ne apimti afekto ar įsiūčio, bet šalta galva ir nervais, viską apgalvoję, apsvarstę ir kažkokiu protu nesuvokiamu būdu sugalvoję, kad "taip reikia" ar "taip bus geriausia".
Iš pradžių, kaip ir su "Dingusi", knyga man nelabai lipo. Turbūt reikia manyti, kad čia jau toks firminis autorės stilius - lėta ir netgi, sakyčiau, nuobodi pradžia, ilgas, bet jau įdomesnis siužeto bei kabliukų rutuliojimas ir vystymas viduryje, ir po to staigus įvykis ar atsitikimas, privedantis prie atomazgos. Šiuo atveju matau gan ryškų skirtumą nuo tradicinių detektyvų: juose pagrindinis herojus įrodymus, įkalčius bei užuominas renka pamažu, po truputį, dirbdamas nuosekliai, kol galų gale viskas susidėlioja į bendrą paveikslą, panašiai kaip renkant puzzle dėliones. Flynn atveju gi viską labiau apsprendžia, kad ir pagrininio herojaus inspiruotas, bet atsitiktinumas. Tai visai nebloga idėja, bet man asmeniškai labiau patinka puzzle variantas, kaip, tarkim, Kormorano Straiko serijos atvejais.
Neabejotinai stipriausia knygos pusė yra personažai. Jie yra gyvi, besikeičiantys, daugialypiai, progresuojantys ir labai žmoniški. Taip pat autorė atliko didelį darbą atskleisdama jų asmenines savybes ne parašydama tiesmukais sakiniais, bet piešdama epiodus iš jų gyvenimo ir reakcijas į įvykius ar situacijas. Tai yra daug sunkesnis kelias, tačiau gerai jį išpildžius knyga tampa nebe šiaip skaitalu, bet rimtu, geru kūriniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Kad ir ką galvotume apie Libę, Beną, Diondrą ar kitus veikėjus, būtent jų asmenybės ir daro šią knygą įtraukiančia ir įtikinama.
Įdomu buvo tai, kad skaitydamas knygą ne kartą pagalvojau apie paralelinius esamojo pasaulio įvykius. Beno situacija mokykloje man daugiau nei priminė apie Garliavos istoriją, o kartu su ja - ir psichologų bei policijos ar detektyvų visažiniškumą. Kalbant apie pastaruosius, o ypač apie policiją, nori nenori iškilo paralelės su Nekaltasis, kurioje pasakojama, kaip visi norėjo kuo greičiau pasidėti pliusiukus ir pamiršti bylą, o dar geriau - pasinaudoti ja savo karjerai, nes juk "ir taip viskas aišku".
Minusas šioje knygoje man buvo motinos siužeto linija. Ji nebuvo bloga, bet per daug nuspėjama, nuobodoka, na ir šiaip, pabūsiu judgemental asshole, bet tokios žioplės, kurios turi vištos asmenybę ir skuduro temperamentą, bet nori būti kietos, todėl susideda su blogais berniukais, prisigimdo krūvą vaikų, kurių nesugeba padoriai auginti ir išlaikyti, todėl po to pradeda juos mėtyti į šulinius (ok, knygoj niekas nieko neįmetė į šulinį, bet tam tikri motinos sprendimai buvo ne ką mažiau nuostabūs - kas skaitė, be abejo supranta, apie ką aš), man visada sukelia pyktį ir atmetimo reakciją. Aišku, jei ant popieriaus išdėstyta tetulė sugeba sukelti tokius stiprius jausmus skaitant, belieka vėl grįžti prie anksčiau parašyto mano paragrafo apie puikiai parašytus veikėjus.
O šiaip, ką jau čia bepasakysi - kaimas yra kaimas. Ar Lietuvoj, ar JAV, ar pašalpiniai, ar redneck'ai - panašu, kad skirtumo tarp jų nėra, o aktualijos ir problemos irgi tos pačios. Ir dėl to vėl grįžtam prie pirmo sakinio: žmonės yra baisūs.
Iš pradžių, kaip ir su "Dingusi", knyga man nelabai lipo. Turbūt reikia manyti, kad čia jau toks firminis autorės stilius - lėta ir netgi, sakyčiau, nuobodi pradžia, ilgas, bet jau įdomesnis siužeto bei kabliukų rutuliojimas ir vystymas viduryje, ir po to staigus įvykis ar atsitikimas, privedantis prie atomazgos. Šiuo atveju matau gan ryškų skirtumą nuo tradicinių detektyvų: juose pagrindinis herojus įrodymus, įkalčius bei užuominas renka pamažu, po truputį, dirbdamas nuosekliai, kol galų gale viskas susidėlioja į bendrą paveikslą, panašiai kaip renkant puzzle dėliones. Flynn atveju gi viską labiau apsprendžia, kad ir pagrininio herojaus inspiruotas, bet atsitiktinumas. Tai visai nebloga idėja, bet man asmeniškai labiau patinka puzzle variantas, kaip, tarkim, Kormorano Straiko serijos atvejais.
Neabejotinai stipriausia knygos pusė yra personažai. Jie yra gyvi, besikeičiantys, daugialypiai, progresuojantys ir labai žmoniški. Taip pat autorė atliko didelį darbą atskleisdama jų asmenines savybes ne parašydama tiesmukais sakiniais, bet piešdama epiodus iš jų gyvenimo ir reakcijas į įvykius ar situacijas. Tai yra daug sunkesnis kelias, tačiau gerai jį išpildžius knyga tampa nebe šiaip skaitalu, bet rimtu, geru kūriniu. Taip nutiko ir šiuo atveju. Kad ir ką galvotume apie Libę, Beną, Diondrą ar kitus veikėjus, būtent jų asmenybės ir daro šią knygą įtraukiančia ir įtikinama.
Įdomu buvo tai, kad skaitydamas knygą ne kartą pagalvojau apie paralelinius esamojo pasaulio įvykius. Beno situacija mokykloje man daugiau nei priminė apie Garliavos istoriją, o kartu su ja - ir psichologų bei policijos ar detektyvų visažiniškumą. Kalbant apie pastaruosius, o ypač apie policiją, nori nenori iškilo paralelės su Nekaltasis, kurioje pasakojama, kaip visi norėjo kuo greičiau pasidėti pliusiukus ir pamiršti bylą, o dar geriau - pasinaudoti ja savo karjerai, nes juk "ir taip viskas aišku".
Minusas šioje knygoje man buvo motinos siužeto linija. Ji nebuvo bloga, bet per daug nuspėjama, nuobodoka, na ir šiaip, pabūsiu judgemental asshole, bet tokios žioplės, kurios turi vištos asmenybę ir skuduro temperamentą, bet nori būti kietos, todėl susideda su blogais berniukais, prisigimdo krūvą vaikų, kurių nesugeba padoriai auginti ir išlaikyti, todėl po to pradeda juos mėtyti į šulinius (ok, knygoj niekas nieko neįmetė į šulinį, bet tam tikri motinos sprendimai buvo ne ką mažiau nuostabūs - kas skaitė, be abejo supranta, apie ką aš), man visada sukelia pyktį ir atmetimo reakciją. Aišku, jei ant popieriaus išdėstyta tetulė sugeba sukelti tokius stiprius jausmus skaitant, belieka vėl grįžti prie anksčiau parašyto mano paragrafo apie puikiai parašytus veikėjus.
O šiaip, ką jau čia bepasakysi - kaimas yra kaimas. Ar Lietuvoj, ar JAV, ar pašalpiniai, ar redneck'ai - panašu, kad skirtumo tarp jų nėra, o aktualijos ir problemos irgi tos pačios. Ir dėl to vėl grįžtam prie pirmo sakinio: žmonės yra baisūs.
September 24, 2024
Istorija šeimos, " kurios galiojimo laikas pasibaigė." Man svetimi tokie santykiai, toks amerikietiškas gyvenimo būdas. Visiškas beviltiškumas, gyvenimas be prošvaisčių: alkoholikas tėvas, kuris tai atsiranda tai dingsta; keturi vaikai, kuriais reikia rūpintis - aprengti, pamaitinti; motina, kuriai nėra kada tinkamai pasirūpinti vaikais, nes visas dėmesys sutelktas į tai, kur gauti pinigų, kaip prasimaitinti. Graudu, žiauru.
January 20, 2017
šėtono palytėti
O vargeli. Tokio šūdo jau seniai neskaičiau. Ne ne, knyga visai nebuvo prasta ir man netgi patiko, šitas epitetas čia apie jos nuotaiką ir siužetą, galinčius pakirsti net ir didžiausią optimistą. Viskas čia labai labai tamsu – smurtas ir patyčios, narkotikai ir alkoholizmas, bankrotai ir mažo kaimelio žmonių siauraprotiškumas, žmonių kapojimas ir šėtono garbinimo ritualai – šūdo nors vežimu vežk.
Dėl viso to neišsenkančio negatyvo, kuris tiesą sakant laikui bėgant dar ir intensyvėjo, prisiliesti tą knygą buvo sunku. Visą laiką kirbėjo noras sužinoti, kaip viskas ten buvo iš tikrųjų ir skaitymas buvo įdomus, bet ekstazės nepajutau – pusę laiko tiesiog norėjau duoti į snukį kas antram veikėjui. Bet neskaitant emocijų, tai buvo labai gerai.
Gerai, nes veikėjai buvo gyvi ir pulsuojantys, o pasakyti užknisantys – tai nepasakyti nieko, bet būtent dėl to jie ir buvo tokie žmogiški – su visu savo egoizmu, kartais nelogiškomis minčių sekomis, netikrumu ir savomis įvykių interpretacijomis. Ypač kai tie veikėjai tokie suknisti kaip šitame romane – pagrindinė veikėja, kuri pasakoja pirmu asmeniu, akivaizdžiai negrįžtamai sužalota vaikystės siaubų ir po jų užgriuvusio gailesčio, jos brolis, kamuojamas nepilnavertiškumo komplekso, mirtinai trokštantis pripažinimo. Psichologija Flynn knygose tikrai yra stipriausias arkliukas, gebantis atpirkti kitas jau subjektyviau vertinamas vietas.
O šį kartą man šiek tiek įdomumo atėmė tai, kad kaip gana detektyvinės prigimties ji pateikė ne tiek ir daug detektyvo, beveik neleido kurti teorijų, nes ne kažin už ko ir buvo užsikabinti. Aplankydavo vis kokie nušvitimai, o galiausiai iš kojų tiesiog išvertė tai, kaip visos mažos detalės susijungė į vieną sutapimų virtinėje, bet atomazga nebuvo tokia netikėta, protinga ir vis kabėjusi panosėj, kad atviptų žandikaulis, kas būtų atpirkę tai, kad teko skaityti knygą be duonos trupinėlių, nes taip ar taip nebūtų pavykę išsiaiškinti tiesos. Visgi, jaustis detektyvinio elemento dalimi man yra svarbi tokių paslapčių knygų dalis, o jos, deja, nebuvo. Na tiksliau buvo, bet jau tokiu asu reikėjo būti, kad jas pastebėti..
Žodžiu, šokiruojanti knyga, kuri gerų emocijų tikrai neatneš, bet meta šiokį tokį intelektinį iššūkį ir pateikia šiek tiek tokios apnuogintos žvėriškos žmonių prigimties. Kas rezultate tampa geru psichologiniu trileriu.
O vargeli. Tokio šūdo jau seniai neskaičiau. Ne ne, knyga visai nebuvo prasta ir man netgi patiko, šitas epitetas čia apie jos nuotaiką ir siužetą, galinčius pakirsti net ir didžiausią optimistą. Viskas čia labai labai tamsu – smurtas ir patyčios, narkotikai ir alkoholizmas, bankrotai ir mažo kaimelio žmonių siauraprotiškumas, žmonių kapojimas ir šėtono garbinimo ritualai – šūdo nors vežimu vežk.
Dėl viso to neišsenkančio negatyvo, kuris tiesą sakant laikui bėgant dar ir intensyvėjo, prisiliesti tą knygą buvo sunku. Visą laiką kirbėjo noras sužinoti, kaip viskas ten buvo iš tikrųjų ir skaitymas buvo įdomus, bet ekstazės nepajutau – pusę laiko tiesiog norėjau duoti į snukį kas antram veikėjui. Bet neskaitant emocijų, tai buvo labai gerai.
Gerai, nes veikėjai buvo gyvi ir pulsuojantys, o pasakyti užknisantys – tai nepasakyti nieko, bet būtent dėl to jie ir buvo tokie žmogiški – su visu savo egoizmu, kartais nelogiškomis minčių sekomis, netikrumu ir savomis įvykių interpretacijomis. Ypač kai tie veikėjai tokie suknisti kaip šitame romane – pagrindinė veikėja, kuri pasakoja pirmu asmeniu, akivaizdžiai negrįžtamai sužalota vaikystės siaubų ir po jų užgriuvusio gailesčio, jos brolis, kamuojamas nepilnavertiškumo komplekso, mirtinai trokštantis pripažinimo. Psichologija Flynn knygose tikrai yra stipriausias arkliukas, gebantis atpirkti kitas jau subjektyviau vertinamas vietas.
O šį kartą man šiek tiek įdomumo atėmė tai, kad kaip gana detektyvinės prigimties ji pateikė ne tiek ir daug detektyvo, beveik neleido kurti teorijų, nes ne kažin už ko ir buvo užsikabinti. Aplankydavo vis kokie nušvitimai, o galiausiai iš kojų tiesiog išvertė tai, kaip visos mažos detalės susijungė į vieną sutapimų virtinėje, bet atomazga nebuvo tokia netikėta, protinga ir vis kabėjusi panosėj, kad atviptų žandikaulis, kas būtų atpirkę tai, kad teko skaityti knygą be duonos trupinėlių, nes taip ar taip nebūtų pavykę išsiaiškinti tiesos. Visgi, jaustis detektyvinio elemento dalimi man yra svarbi tokių paslapčių knygų dalis, o jos, deja, nebuvo. Na tiksliau buvo, bet jau tokiu asu reikėjo būti, kad jas pastebėti..
Žodžiu, šokiruojanti knyga, kuri gerų emocijų tikrai neatneš, bet meta šiokį tokį intelektinį iššūkį ir pateikia šiek tiek tokios apnuogintos žvėriškos žmonių prigimties. Kas rezultate tampa geru psichologiniu trileriu.
September 16, 2018
Užsikabinau ant šios autorės knygų. Sunkiai nuspėjami detektyvai, parašyti beveik be priekaištų ir su ryškiais, puikiai sukurtais veikėjais. Nors kol kas nei vienoje jos knygoje neradau ypač sužavėjusių aprašymų ar kitų vertų pasibraukti detalių visgi pradėjus skaityti sunku knygą padėti į šalį. Vis tik jei jau rinktis vieną iš autorės knygų, kol kas rinkčiausi "aštrius pjūvius". Tiesiog todėl, kad veikėjai ten buvo įdomesni, be to čia kėlė abejonių nusikaltimo įvykdymo metodas ir motyvai (kokie tiksliai aprašinėti nenoriu, kad nepalikčiau "spoilerių" :) )
May 5, 2021
Kaip aš nusivyliau! Knyga man pasirodė nuobodi, ištemta, tiesiog neįtikinanti. Pagrindinę veikėją Libę ne kartą norėjosi tiesiog gerai papurtyti. Jos elgesys, vangumas, atsainus (po..uistiškas) žiūrėjimas į viską buvo tiek perspaustas, kad nuo jos jau net pykino. Taip pat manęs neįtikino visa situacija su Krise (nesiplėsiu, nes nenoriu spoilint). Padėtį bandyta taisyti satanizmu ir velnio garbinimu, tačiau tai neatsvėrė ilgo ir nuobodaus pilstymo iš tuščio į kiaurą kitais atvejais, kur skaitai, ir nesupranti, kas ir prie ko čia, tik kad gal daugiau puslapių būtų. Apie Beną ir Diondrą - pašlemėkas ir pasipūtusi k, kur vieno veiksmai visiškai protu nesuvokiami, o kitos.. Na ką gi, tokių tikrai pilna mūsų žemelė, tik gal ne taip toli pažengusių. Ir, žinoma, pabaiga. Vien tik dėl jos laukiau ir kentėjau, nors numesti šią knygą galvojau tikrai ne kartą. Tikėjausi, kad ji išgelbės visą reikalą, bet ji tik įkalė paskutinį vinį į mano nusivylimo karstą.
January 30, 2025
Kaip tinka šiai knygai pavadinimas „Tamsumos“ (angliškai Dark places)! Pasakojimas leidžia pamatyti tamsiąją gyvenimo JAV pusę su nepritekliumi ir skurdu, socialinėmis problemomis, ekonominio nuosmukio paveiktais miesteliais ir chemikalais užterštose zonose gyvenančiais benamiais. Mane pribloškė tai, kaip šeimos tragedija galėjo tapti pajamų šaltiniu. Libė gyvena iš kitų žmonių jai, žiauraus nusikaltimo aukai, paaukotų pinigų, o kai šios lėšos išsenka, pradeda prekiauti savo prisiminimais ir šeimos narių daiktais. Kaip pavadinti tokį savotišką reiškinį? „Nelaimių industrija“? Yra sąvoka „juodasis turizmas“, kai keliaujama pamatyti katastrofų, nusikaltimų, tragiškų įvykių vietų. Dabar šią tendenciją matau kaip platesnio reiškinio dalį.
Knyga prikausto dėmesį neatskleista paslaptimi. Libė yra pagrindinė liūdytoja procese, kurio metu už jos motinos ir dviejų seserų nužudymą buvo nuteistas merginos brolis. Susitikimas su šiuo nusikaltimu susidomėjusia entuziastų grupe priverčia Libę suabejoti brolio kaltumu ir paskatina ją imtis savarankiško tyrimo. Vienas po kito Libė suranda žmones, kurie kažkadą vaidino svarbų vaidmenį jos šeimos gyvenime ir galėjo žinoti daugiau. Iš jų pasakojimų, iš pačios Libės vaikystės prisiminimų ji dėlioja vis išsamesnį įvykių paveikslą po truputį keisdama savo supratimą, kas nutiko baisios trigubos žmogžudystės naktį.
Romanas patiko, nors vietomis skaityti buvo nemalonu. Apžvalgą rašau praėjus kokiai savaitei po knygos perskaitymo, tačiau įspūdžiai vis dar tokie pat ryškus ir stiprūs. Gera, įsimintina ir nepatogi knyga. Gal tik, mano akimis, su nelaimingų sutapimų skaičiumi kiek persistengta.
Knyga prikausto dėmesį neatskleista paslaptimi. Libė yra pagrindinė liūdytoja procese, kurio metu už jos motinos ir dviejų seserų nužudymą buvo nuteistas merginos brolis. Susitikimas su šiuo nusikaltimu susidomėjusia entuziastų grupe priverčia Libę suabejoti brolio kaltumu ir paskatina ją imtis savarankiško tyrimo. Vienas po kito Libė suranda žmones, kurie kažkadą vaidino svarbų vaidmenį jos šeimos gyvenime ir galėjo žinoti daugiau. Iš jų pasakojimų, iš pačios Libės vaikystės prisiminimų ji dėlioja vis išsamesnį įvykių paveikslą po truputį keisdama savo supratimą, kas nutiko baisios trigubos žmogžudystės naktį.
Romanas patiko, nors vietomis skaityti buvo nemalonu. Apžvalgą rašau praėjus kokiai savaitei po knygos perskaitymo, tačiau įspūdžiai vis dar tokie pat ryškus ir stiprūs. Gera, įsimintina ir nepatogi knyga. Gal tik, mano akimis, su nelaimingų sutapimų skaičiumi kiek persistengta.
October 21, 2026
Labai Stephen King'iškas stiliukas, tad jei mėgstat šio autoriaus kūrybą, tikėtina, kad patiks ir „Tamsumos“. O ir dabartiniam priešhelovyniniam laikotarpiui - pats tas. 🎃
Labiausiai patiko tai, kaip ilgai knyga sugeba išlaikyti intrigą ir įtampą. Net ir perskaičius kokius 370 puslapių vis dar nebuvo iki galo aišku, kas čia ką padarė ir kur visa istorija pasisuks.
Visgi, kas kiek erzino – daug aprašymų apie nieką. Vietomis atrodė, kad knyga galėtų būti gerokai trumpesnė ir labiau koncentruota, nieko dėl to neprarasdama. Ilgainiui pastebėjau, kad akys jau automatiškai pradeda prabėgti pro ištisus aprašymus, nes tiesiog norisi grįžti prie veiksmo.
Patiks, jeigu:
* Norisi kažko baisesnio;
* Namų bibliotekoje pilna Kingo literatūros;
* Patinka istorijos, kurios perteikiamos iš kelių perspektyvų.
Labiausiai patiko tai, kaip ilgai knyga sugeba išlaikyti intrigą ir įtampą. Net ir perskaičius kokius 370 puslapių vis dar nebuvo iki galo aišku, kas čia ką padarė ir kur visa istorija pasisuks.
Visgi, kas kiek erzino – daug aprašymų apie nieką. Vietomis atrodė, kad knyga galėtų būti gerokai trumpesnė ir labiau koncentruota, nieko dėl to neprarasdama. Ilgainiui pastebėjau, kad akys jau automatiškai pradeda prabėgti pro ištisus aprašymus, nes tiesiog norisi grįžti prie veiksmo.
Patiks, jeigu:
* Norisi kažko baisesnio;
* Namų bibliotekoje pilna Kingo literatūros;
* Patinka istorijos, kurios perteikiamos iš kelių perspektyvų.
June 10, 2021
Autore turi savo stiliu, kuris man visai patinka. Nors Ir ziaurios buna istorijos. Iki galo visai neaisku kas Ir kodel. Todel idomu skaityti
April 27, 2023
Pagaliau perskaičiau paskutinę neskaitytą Flynn - nesitikėjau, bet šita pati liūdniausia iš trijų. Kaip Gone Girl buvo apie šeimos santykių fasadą, Sharp Objects - apie motinystės mitą ir jos negatyvą - miunhauzeno pagal įgaliojimą (by proxy) sindromą, taip šioji yra apie tamsųjį amerikietiškos svajonės veidą, apie skurdą, turintį daug matmenų - ne tik materialinį, bet ir psichologinį, moralinį, egzistencinį. Būtent jis išlenda į pirmą planą ir užgožia bet kokį detektyvinį / trilerinį džiaugsmą, norą sužinot "tai kaip ten vis tik buvo", nes skaitydama supranti, kad dzin yra visi tie užpainiojimai - nusikaltimas ir skurdas abu plėtojasi toj pačioj tamsumoj, ir jo pažinimas ar išnarpliojimas jo nepanaikina, nepalengvina.
PATIKO:
1. Struktūra. Kaip ir kitose dviejose Flynn knygose, šita literatūriškai apgalvota - parašyta sekant žymiuoju Capote's In Cold Blood, kur eina du pasakojimo "kanalai": vienas - tyrimo iš dabarties, einama nuo "dabar" atgal į "tada", antras - paties nusikaltimo praeityje, einama nuo "anksčiau" į "tada", taigi pats nusikaltimo aktas ir patirtis, o ne jo išaiškinimas (kaip būna klasikiniuose detektyvuose) tampa kulminacija. Kažkoks etiškai labai teisingas ėjimas, panaikinantis bet kokią galimybę mėgautis mįslėmis, patiems žaisti sofos detektyvus, tiesiog "atsipalaiduoti" su žanrine literatūra. Flynn neduoda pamiršti, kad tai, ką tu žanriškai suvoki kaip atsipalaidavimą, yra žiaurumas ir pats gyvenimo dugnas. Černucha, jo, bet ne ironiška, neturinti tikslo pasišaipyt ar pasibaisėt (ir, neatsiejamai nuo to pasibaisėjimo, pasidžiaugt, kad vat aš tai normalų gyvenimą, kitaip nei tie baisūs degradai).
2. Struktūrą atliepiantis nusikaltimas - kaip ir "In Cold Blood", čia išžudoma šeima, tik nuo pat pradžių jau aiškus nusikaltėlis, ir visa knyga tampa jo kaltės patikrinimu. Prieš 20+ metų penkiolikmetis brolis išžudė savo šeimą (mamą, dvi mažesnes sesutes), dabar sėdi kalėjime, o išgyvenusi pati mažiausia sesutė ir po tiek metų, jau suaugusi, tiesiog neišmoko gyventi, su giminaičiais nebendrauja, nedirba, šiaip vegetuoja. Tikra tamsuma, apie kurią sako pavadinimas, jokio glamūro - jokio Puaro, tiriančio žmogžudystes dėl palikimo, ar Holmso, įsigilinusio į miesto gyvenimą ir sociologinius pjūvius. Didaktinis akmenukas į žanro mėgėjų daržą, ir labai sveikas.
3. Tyrėjų personažai: visiškai nefigūruoja joks profesionalus tyrimas, dabarties linijoje pagrindine "tyrėja" tampa išgyvenusi mergaitė Libby, bet tik dėl to, kad nenori dirbti, neturi pinigų, o ją pasamdo vietinis neišaiškintų nusikaltimų entuziastų clubas (Kill Club) - kad pakalbėtų su šeima, atneštų kokių nors šeimos relikvijų, gautų oficialių dokumentų iš policijos ir pan. Tas jų entuziazmas, fanatizmas, iš jo atsirandantys ekonominiai santykiai - tai visiškas sarkazmas ne tik visų, skaitančių "Akistatą", bet ir literatūrinių trilerių industrijos atžvilgiu. Ir dar viena tamsuma, keista žmogaus jaučiama trauka prie blogio ir destrukcijos, sėkmingai ir dažnai tiesiog ciniškai šiandien monetizuojama.
4. Iš dalies - pabaiga. Kaip ir kitose Flynn knygose, pabaiga užsukta, tačiau galiausiai viskas sueina į tai, kad kaltė neatsiskiria nuo nekaltumo, gal tu nekaltas būtent tuo veiksmu, kuo tave kaltina, bet tai nereiškia, kad nekaltas apskritai. Kad net tavo buvimas, bandymas gyventi ir išlikti, irgi prisideda prie tamsumos plėtimosi.
NEPATIKO:
1. Kita pabaigos dalis - ne pats nusikaltimo sprendimas, o kažkokia viltis, atsirandanti viską išsiaiškinus, žmonės susitaiko, asocialai susiranda draugų, magiškai atsiranda trūkstama dnr ir panašiai. Labai froidiška, taip net stereotipiškai, ir nedera prie visos knygos - nu jau nėra taip, kad žinojimas ir tiesa staiga panaikina skurdą ir jo pasekmes. Čia tik informacinės visuomenės / kapitalizmo fantazija.
Bet apskritai Flynn nuostabi rašytoja, daugiasluoksnė, rimta ir visiškai neorientuota į pramogą, nejauki. Man labai patinka jaukūs detektyvai, bet (o gal "ypač todėl") labai reikia ir pamatyti, koks yra to "jaukaus detektyvo" negatyvus, o gal vis dėlto tikrasis, veidas.
Šitą vietą net pasižymėjau, netrileriškai blaivi ir liūdna. Penkiolikmetis (tas, kurį jau tuoj apkaltins nužudymu, nužudymas įvyks kitą dieną) susitinka tėvą (Runner), visišką lodorių narkotikų dylerį, kuriam visada px buvo tie vaikai, tik žiūrėdavo, kaip apvogti jų mamą:
Būtent iš šito noro, niekuo nepagrįsto, turėti bent kokį nors ryšį su tėvu, Benas pasakys tėvui dalykų, kurie paskui, po daugelio metų, visai netikėtai padės išsiaiškinti tą nusikaltimą, kuris čia dar net neįvyko. Vat ta tikroji černucha - kaip ne tik bandymas gyventi ir išgyventi, bet ir visiškai žmogiškas noras, kad į tave bent atkreiptų dėmesį, pripažintų žmogum, mus ir įklampina, ir išduoda, ir sunaikina. Ne Nobelio premijos vertas atradimas, tačiau tai, kad būtent šitą dalyką Flynn rodo kaip tamsumos - nusikaltimo, jo išaiškinimo, mirties ir kankinimo - pagrindą, yra verta pagarbos ir padėkos.
PATIKO:
1. Struktūra. Kaip ir kitose dviejose Flynn knygose, šita literatūriškai apgalvota - parašyta sekant žymiuoju Capote's In Cold Blood, kur eina du pasakojimo "kanalai": vienas - tyrimo iš dabarties, einama nuo "dabar" atgal į "tada", antras - paties nusikaltimo praeityje, einama nuo "anksčiau" į "tada", taigi pats nusikaltimo aktas ir patirtis, o ne jo išaiškinimas (kaip būna klasikiniuose detektyvuose) tampa kulminacija. Kažkoks etiškai labai teisingas ėjimas, panaikinantis bet kokią galimybę mėgautis mįslėmis, patiems žaisti sofos detektyvus, tiesiog "atsipalaiduoti" su žanrine literatūra. Flynn neduoda pamiršti, kad tai, ką tu žanriškai suvoki kaip atsipalaidavimą, yra žiaurumas ir pats gyvenimo dugnas. Černucha, jo, bet ne ironiška, neturinti tikslo pasišaipyt ar pasibaisėt (ir, neatsiejamai nuo to pasibaisėjimo, pasidžiaugt, kad vat aš tai normalų gyvenimą, kitaip nei tie baisūs degradai).
2. Struktūrą atliepiantis nusikaltimas - kaip ir "In Cold Blood", čia išžudoma šeima, tik nuo pat pradžių jau aiškus nusikaltėlis, ir visa knyga tampa jo kaltės patikrinimu. Prieš 20+ metų penkiolikmetis brolis išžudė savo šeimą (mamą, dvi mažesnes sesutes), dabar sėdi kalėjime, o išgyvenusi pati mažiausia sesutė ir po tiek metų, jau suaugusi, tiesiog neišmoko gyventi, su giminaičiais nebendrauja, nedirba, šiaip vegetuoja. Tikra tamsuma, apie kurią sako pavadinimas, jokio glamūro - jokio Puaro, tiriančio žmogžudystes dėl palikimo, ar Holmso, įsigilinusio į miesto gyvenimą ir sociologinius pjūvius. Didaktinis akmenukas į žanro mėgėjų daržą, ir labai sveikas.
3. Tyrėjų personažai: visiškai nefigūruoja joks profesionalus tyrimas, dabarties linijoje pagrindine "tyrėja" tampa išgyvenusi mergaitė Libby, bet tik dėl to, kad nenori dirbti, neturi pinigų, o ją pasamdo vietinis neišaiškintų nusikaltimų entuziastų clubas (Kill Club) - kad pakalbėtų su šeima, atneštų kokių nors šeimos relikvijų, gautų oficialių dokumentų iš policijos ir pan. Tas jų entuziazmas, fanatizmas, iš jo atsirandantys ekonominiai santykiai - tai visiškas sarkazmas ne tik visų, skaitančių "Akistatą", bet ir literatūrinių trilerių industrijos atžvilgiu. Ir dar viena tamsuma, keista žmogaus jaučiama trauka prie blogio ir destrukcijos, sėkmingai ir dažnai tiesiog ciniškai šiandien monetizuojama.
4. Iš dalies - pabaiga. Kaip ir kitose Flynn knygose, pabaiga užsukta, tačiau galiausiai viskas sueina į tai, kad kaltė neatsiskiria nuo nekaltumo, gal tu nekaltas būtent tuo veiksmu, kuo tave kaltina, bet tai nereiškia, kad nekaltas apskritai. Kad net tavo buvimas, bandymas gyventi ir išlikti, irgi prisideda prie tamsumos plėtimosi.
NEPATIKO:
1. Kita pabaigos dalis - ne pats nusikaltimo sprendimas, o kažkokia viltis, atsirandanti viską išsiaiškinus, žmonės susitaiko, asocialai susiranda draugų, magiškai atsiranda trūkstama dnr ir panašiai. Labai froidiška, taip net stereotipiškai, ir nedera prie visos knygos - nu jau nėra taip, kad žinojimas ir tiesa staiga panaikina skurdą ir jo pasekmes. Čia tik informacinės visuomenės / kapitalizmo fantazija.
Bet apskritai Flynn nuostabi rašytoja, daugiasluoksnė, rimta ir visiškai neorientuota į pramogą, nejauki. Man labai patinka jaukūs detektyvai, bet (o gal "ypač todėl") labai reikia ir pamatyti, koks yra to "jaukaus detektyvo" negatyvus, o gal vis dėlto tikrasis, veidas.
Šitą vietą net pasižymėjau, netrileriškai blaivi ir liūdna. Penkiolikmetis (tas, kurį jau tuoj apkaltins nužudymu, nužudymas įvyks kitą dieną) susitinka tėvą (Runner), visišką lodorių narkotikų dylerį, kuriam visada px buvo tie vaikai, tik žiūrėdavo, kaip apvogti jų mamą:
"Hey, uh, Dad," he daid, and Runner looked up, annoyed he was still there. It was that feeling of pestiness that made Ben want to make Runner respect him. He'd felt the tiniest jingle of caramaderie before - that word, buddy - he wanted it back. He had pictured, just a quick flash, him and his dad at the bar, having a few beers together. That's all he really wanted from the guy. just a beer every so often. (p. 302)
Būtent iš šito noro, niekuo nepagrįsto, turėti bent kokį nors ryšį su tėvu, Benas pasakys tėvui dalykų, kurie paskui, po daugelio metų, visai netikėtai padės išsiaiškinti tą nusikaltimą, kuris čia dar net neįvyko. Vat ta tikroji černucha - kaip ne tik bandymas gyventi ir išgyventi, bet ir visiškai žmogiškas noras, kad į tave bent atkreiptų dėmesį, pripažintų žmogum, mus ir įklampina, ir išduoda, ir sunaikina. Ne Nobelio premijos vertas atradimas, tačiau tai, kad būtent šitą dalyką Flynn rodo kaip tamsumos - nusikaltimo, jo išaiškinimo, mirties ir kankinimo - pagrindą, yra verta pagarbos ir padėkos.
May 8, 2025
Man labai, labai patinka Gillian Flynn. Kuo? Tuo, kad vaizduoja herojes moteris tokias, prie kokių nesam pratę. Nebijo parodyti tamsiosios pusės: pavydo, manipuliavimo, pykčio, nevalyvumo, ydingumo. Jau vien todėl skaityti jos romanus begalinis malonumas. Bjaurastis žmoguje daug suprantamestė ir tikėtina. Aišku, akims kaput, nes knyga sugraužiama per kelias dienas, jei ne per vieną. Ankstesni romanai "Dingusi" ir "Aštrūs pjūviai" ekranizuoti sulaukė didelio pripažinimo, gaila, su "Tamsumom" taip nenutiko. Aktoriai parinkti tragiškai, nė nesivarginsiu. Užtat skaityti buvo lkaifas, nors supratau, kad darau tai antrąkart: nes vos priėjusi vieną vardą, žinojau, kas žudikas. :D
October 21, 2023
Apie bjaurius dalykus.
Parašyta nuostabiai gerai.
Todėl skaitant periodiškai apima šlykštumo jausmas.
"buvo be saiko apsikarsčiusi papuošalais: auksiniai kadaruojantys auskarai, stora auksinė grandinėlė, pirštai apmaustyti žiedais - visi, išskyrus bevardį, ant kurio paprastai mūvimas sutuoktuvių žiedas. Tie žiedai išmušė mane iš vėžių - atrodė kaip kokie polipai, suvešėję ten, kur jų neturėtų būti."
Parašyta nuostabiai gerai.
Todėl skaitant periodiškai apima šlykštumo jausmas.
"buvo be saiko apsikarsčiusi papuošalais: auksiniai kadaruojantys auskarai, stora auksinė grandinėlė, pirštai apmaustyti žiedais - visi, išskyrus bevardį, ant kurio paprastai mūvimas sutuoktuvių žiedas. Tie žiedai išmušė mane iš vėžių - atrodė kaip kokie polipai, suvešėję ten, kur jų neturėtų būti."
March 22, 2021
Vienos šeimos tragedija... Paauglys sūnus apkaltinamas velnio garbinimu ir savo šeimos - motinos ir dviejų seserų- nužudimu. Likusioji gyva sesuo po daug daug metų padeda išsiaiškinti tikruosius tos nakties įvykius. Tai paskatino pinigų stygius ir keistoka "nusikaltimų gerbėjų" grupelė. Lengva nebuvo, juolab kad Libė visad tikėjo, kad šeimą išžudė brolis Benas...
June 13, 2022
Įtraukianti, verčianti skaityti puslapį po puslapio, tačiau pabaiga nepateisinanti lūkesčių 🤏
October 17, 2018
Norėjosi įtempto ir tamsaus detektyvinio romano, „Tamsumos” pasirodė į šią pusę esanti knyga.
Libė Dei vaikystėje patyrė tikrą siaubą - nužudytos jos dvi seserys ir mama, o žudikas - brolis Benas. Iki nusikaltimo gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Sunki kasdienybė bankrutavusiame ūkyje, tėvas alkoholikas, palikęs šeimą likimo valiai. Daugiavaikės šeimos mama Patė iš paskutiniųjų besirūpinanti keturiais vaikais ir buitimi, praradusi viltį. Trys mergaitės ir paauglys, kiekvieną dieną alkani, purvini ir visko stokojantys. Išgyvenusioji Libė iki trisdešimties gyvena užsidariusi, kamuojama depresijos, gyvena iš žmonių suaukotų pinigų. Viskas prasideda kai pinigai išsenka. Nenorėdama dirbti moteris sutinka bendradarbiauti su Žudymo klubu, kurio nariai domisi garsiomis kriminalinėmis bylomis. Tada ir sukirba mintis, ar tikrai dar būdama visai maža mergaitė davė teisingus parodymus? Ar gali būti, kad Benas nekaltas?
Pradėjusi skaityti mąsčiau prašovusi su pasirinkimu, nes pagrindinė veikėja, Libė Dei, pasirodė be galo nemalonus personažas. Be to pati istorija pasirodė kažkokia pernelyg keista. Nemaloni pradžia staigiai persiverčia į kitą atmosferą. Atsiranda kabliukas, norisi greičiau skaityti, nes vienas klausimas veda prie kito, o atsakymai migloti. Atsižvelgta į laikmetį ir įtrauktos tuo metu skaudžios, visuomenėje plačiai vilnijančios temos: ūkio krizė, iš to vedantis skurdas ir žmonės pametantys galvas dėl to, satanizmas, jo paplitimas tarp jaunuolių, paauglių nėštumas ir neigiamas šeimos požiūris į tai. Stiprūs psichologiniai veikėjų portretai, jų skirtingi išgyvenimai ir vertinimai, kiekvieno saviti asmenybės bruožai puikiai įsilieja į pasakojimą ir suteikia jam dramatiškumo.
Tikrai skaitysiu ir kitas Gillian Flynn kngas, autorė turi tai kas verčia norėti dar tokių detektyvų.
Libė Dei vaikystėje patyrė tikrą siaubą - nužudytos jos dvi seserys ir mama, o žudikas - brolis Benas. Iki nusikaltimo gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas. Sunki kasdienybė bankrutavusiame ūkyje, tėvas alkoholikas, palikęs šeimą likimo valiai. Daugiavaikės šeimos mama Patė iš paskutiniųjų besirūpinanti keturiais vaikais ir buitimi, praradusi viltį. Trys mergaitės ir paauglys, kiekvieną dieną alkani, purvini ir visko stokojantys. Išgyvenusioji Libė iki trisdešimties gyvena užsidariusi, kamuojama depresijos, gyvena iš žmonių suaukotų pinigų. Viskas prasideda kai pinigai išsenka. Nenorėdama dirbti moteris sutinka bendradarbiauti su Žudymo klubu, kurio nariai domisi garsiomis kriminalinėmis bylomis. Tada ir sukirba mintis, ar tikrai dar būdama visai maža mergaitė davė teisingus parodymus? Ar gali būti, kad Benas nekaltas?
Pradėjusi skaityti mąsčiau prašovusi su pasirinkimu, nes pagrindinė veikėja, Libė Dei, pasirodė be galo nemalonus personažas. Be to pati istorija pasirodė kažkokia pernelyg keista. Nemaloni pradžia staigiai persiverčia į kitą atmosferą. Atsiranda kabliukas, norisi greičiau skaityti, nes vienas klausimas veda prie kito, o atsakymai migloti. Atsižvelgta į laikmetį ir įtrauktos tuo metu skaudžios, visuomenėje plačiai vilnijančios temos: ūkio krizė, iš to vedantis skurdas ir žmonės pametantys galvas dėl to, satanizmas, jo paplitimas tarp jaunuolių, paauglių nėštumas ir neigiamas šeimos požiūris į tai. Stiprūs psichologiniai veikėjų portretai, jų skirtingi išgyvenimai ir vertinimai, kiekvieno saviti asmenybės bruožai puikiai įsilieja į pasakojimą ir suteikia jam dramatiškumo.
Tikrai skaitysiu ir kitas Gillian Flynn kngas, autorė turi tai kas verčia norėti dar tokių detektyvų.
July 23, 2018
„Jeigu visi „bet“ ir visi „jei“ būtų saldainiai ir obuoliai, linksmosios Kalėdos būtų linksmos tikrai,“<... > Tie žodžiai buvo mano vaikystės prakeiksmas, jie nuolat primindavo, kad niekas niekad nesusiklosto kaip reikiant...“
〰️📚〰️
Taip apie savo gyvenimą mąsto trisdešimt vienerių Libė - vos septynerių mergaitė per vieną naktį neteko motinos ir dviejų seserų, kurios buvo nužudytos tuomet penkiolikmečio satanizmu užsiimančio brolio Beno. Išsekus žmonių suaukotam piniginiam fondui niekad nedirbusi Libė gauna kvietimą su grupele mėgėjų detektyvų vėl pasinerti į tyrimą, susitikti su kalėjime kalinčiu broliu, ilgai nematytu tėvu. Aiškėjant vis daugiau šiurpių skerdynių detalių Libė kyla svarbiausias klausimas - ar Benas tikrai kaltas?
Kas nutiko tą 1985 metų sausio naktį?
❇️
Kaip ir visos Flynn knygos, iš šios galime tikėtis neapsakomai tamsios, niūrios, šiurpios atmosferos, kvapą gniaužiančių įvykių posūkių bei ypač keistų, savitų, neidealizuotų veikėjų. Būtent tuo žavi šios nerealios autorės kūryba, iš kurios man labiausiai patiko „Aštrus pjūviai“, todėl labai rekomenduoju tiek šį, tiek kitus Gillian Flynn romanus.
***
Perskaityta: 2018-07-23
〰️📚〰️
Taip apie savo gyvenimą mąsto trisdešimt vienerių Libė - vos septynerių mergaitė per vieną naktį neteko motinos ir dviejų seserų, kurios buvo nužudytos tuomet penkiolikmečio satanizmu užsiimančio brolio Beno. Išsekus žmonių suaukotam piniginiam fondui niekad nedirbusi Libė gauna kvietimą su grupele mėgėjų detektyvų vėl pasinerti į tyrimą, susitikti su kalėjime kalinčiu broliu, ilgai nematytu tėvu. Aiškėjant vis daugiau šiurpių skerdynių detalių Libė kyla svarbiausias klausimas - ar Benas tikrai kaltas?
Kas nutiko tą 1985 metų sausio naktį?
❇️
Kaip ir visos Flynn knygos, iš šios galime tikėtis neapsakomai tamsios, niūrios, šiurpios atmosferos, kvapą gniaužiančių įvykių posūkių bei ypač keistų, savitų, neidealizuotų veikėjų. Būtent tuo žavi šios nerealios autorės kūryba, iš kurios man labiausiai patiko „Aštrus pjūviai“, todėl labai rekomenduoju tiek šį, tiek kitus Gillian Flynn romanus.
***
Perskaityta: 2018-07-23
March 5, 2023
pavadinimas tamsumos turbūt labiausiai ir tinka šiai knygai apibūdinti, kaip visada, Flynn nenuvilia savo detektyvinio pasakojimo kurpimo sugebėjimais, nors pabaiga ir atrodė šiek tiek pritempata ir vos trupučiuką iš piršto laužta, bet skaityti buvo baisiai smagu, niekaip negalėjau atsitraukti nuo knygos, sukirtau per dvi dienas. tiesa, iš trijų didžiųjų Flynn romanų šis kol kas atrodo silpniausias.
November 13, 2016
Jatau, kaip šlykštu buvo vienoj vietoj šiandien, galvojau susivemsiu skaitydama. Ačiū D. tik trumpa pastraipa tokia. 242 puslapy. Suprantu tai maištingų paauglių elgesys, bet labai aš jau aiškiai vaizduotėj mačiau tuos straksinčius šunis ir gaudančius arba laižančius ...
Displaying 1 - 17 of 17 reviews