Šaltenis
Šaltenis, šaltėnis, šaltenielis, versmie ī tuokė vėita, katruo pužemėnis ondou patsā trīkšt ėš pu žemės pavėršė. Tonkiausē šaltenē būn tenās, kor pužemėnė ondėnė takus kert kuokistā žemės pavėršė pažemiejėms (slienis, ragova, ežera īdoubs). Paprastā šalenė ondou būn šalts kāp leds, bet vėitūs, katrūs pavēk pužemiu karštoms, šalteniu ondou būn šilts, vuo sīkēs net verdons. Srūndamė šaltenē sīkēs tirpėn ė vėsuokės droskas – tāp pasėdėrb sūrē aba aštrē (mėnėralėnē) šaltenē.
Šaltenielē Žemaitėjuo nū sena liuob būtė nuognē kieravuojama ė pagarbuo laikuoma vėita. Vierīta, ka šalteniu ondou gal pagīdītė uopas, žlėboma, skaudamas vėitas, da vierīta, ka ons īr prėgolns švėntėnėmou. Krėkštiuonībės gadīnie prī tokiū švėntu šaltenieliu pabūdavuotas kuoplīčelės, bažninčės.