Sirijos istorija

Šis straipsnis yra apie Sirijos istoriją nuo Islamo įsigalėjimo, t. y. 636 m. Apie ankstesnes Sirijos ir Libano teritorijoje klestėjusias civilizacijas, žiūrėkite straipsnį Senovės Sirijos istorija.


Didžiosios Sirijos istorija
Libano, Palestinos, Jordanijos
Senovės Sirija, Kanaanas
Rašidunai > Omejadai > Abasidai
(Tulunidai > Hamdanidai)
Fatimidai > Seldžiukai
Zengidai > Ajubidai
Outremeras:
Jeruzalė, Antiochijos kng., Tripolio grf., Edesos grf.
Egipto mameliukai:
Bahri dinastija > Burdži dinastija
Osmanų imperija (Sirija)
Prancūzų Sirija, Britų Palestina
Sirija, Libanas, Jordanija, Izraelis, Palestina

Sirijos istoriją lėmė jos išskirtinė geografinė padėtis. Sirijos istoriją nuo Islamo įsigalėjimo galima suskirstyti į kelis laikotarpius:

Musulmonų imperija (636–1516 m.)
Osmanų imperija (1516–1916 m.)
I Pasaulinis karas ir prancūzų mandatas (1916–1941 m.)
II Pasaulinis karas ir nepriklausomybė (1941–1946 m.)
Po nepriklausomybės (1946 iki šių dienų)

Musulmonų imperija

636 m., po metų karo, Siriją lengvai užkariauja arabai vadovaujami generolo Kalido ibn al Valido ir įjungia šalį į Islamo kalifatą.

661 m. mirus Muchamedui Ali, kalifu tampa Muavaja. Jis Damaską padaro kalifato sostine. Muavaja garsėjo kaip politikos genijus. Jam valdant Sirija tapo klestinčia kalifato provincija. Muavaja sukūrė profesionalią kariuomenę, efektyviai dirbančią vyriausybę, finansų kontrolę bei pašto sistemą. Jis buvo atidus paprastai liaudžiai ir tai didele dalimi prisidėjo prie jo politinės sėkmės.

Mirus Muavajai šalį toliau valdė Omejadų dinastija. Omejadai Sirijoje įkūrė karinę valdžią. Valdant Omejadams dauguma sirų priėmė musulmonų tikėjimą, o aramėjų kalbą pakeitė į arabų. Omejadai įvedė metalines monetas, pastatė ligoninių bei įrengė požeminius kanalus, kuriais vanduo patekdavo į miestus. Šalis klestėjo ekonomiškai ir intelektualiai.

750 m. Omejadus nugalėjo Abasidai, kurie kalifatą įkūrė Bagdade, o Sirija tapo imperijos provincija.

929 m. Sirija tampa Hamadano karalystės centru. Hamadano karalystė žlugo 1094 m., po turkų seldžiukų invazijos. Tuo pačiu metu Fatimidai įsikūrė Egipte ir įsiveržė į šiaurinę Sirijos dalį. Fatimidai nepasižymėjo tolerancija. Valdant fatimidų kalifui Abu Ali Mansuar al Hakimui (966–1021 m.) buvo griaunamos bažnyčios, o krikščionys turėjo bėgti į kalnus. Kai kalifas paskelbė savo religiją, jo motina jį nužudė. Tačiau kai kurios gentys priėmė jo religiją ir šiais laikais Druzai yra šios religijos pasekėjai.

1060 m. šalis užkariaujama turkų seldžiukų.

1174–1192 m. Saladinas ima kontroliuoti Siriją. Jo pradėta Ajubidų dinastija, užtikrino harmoniją tarp musulmonų ir Vidurio Rytų. Saladinui mirus nuo maliarijos 1192 metais, jo valdžia siekė nuo Tigro upės iki pat pietinio Sudano. Saladino mirtis sugriovė iki tol egzistavusią vienybę. Ajubidų dinastijos pasekėjai susikivirčijo tarpusavyje ir Sirija suskilo į keletą dalių.

1250 m. Egipto mameliukai užvaldė beveik visą Siriją.

1410 m. Siriją nusiaubė Tamerlanas, mongolų užkariautojas.

Osmanų imperija

Pagrindinis straipsnis – Ottoman Syria.

1516 m. Sirija tampa Osmanų imperijos dalimi ir jos sudėtyje išlieka keturis amžius.

Osmanai buvo klajojantys turkai - musulmonai, kurie priėmė islamo tikėjimą dar aštuntajame šimtmetyje po Omejadų užkariavimo. Valdant Osmanams sutriko Sirijos ekonominė ir socialinė raida. Gyventojų skaičius sumažėjo 30 %, šimtai kaimų išnyko dykumoje. Ir nors Sirija buvo nualinta Osmanų valdymo, ji ir toliau traukė Europos pirklius. 15 šimtmetyje Alepas, vienas didžiausių Sirijos miestų, buvo svarbiausias Vidurio Rytų prekybos centras. Kartu su prekybininkais į šalį atkeliavo misionieriai, mokytojai, mokslininkai ir turistai. Todėl atvykėlių vyriausybės ėmė reikalauti, kad būtų užtikrinamos jų šalių piliečių teisės. Prancūzija reikalavo, kad būtų ginamos krikščionių teisės. 1535 m. sultonas Suleimanas I išleido raštą, kuriuo garantavo krikščionių saugumą. Panašias garantijas 1580 m. išsireikalavo Didž. Britanija, o 18 šimtmetyje ir Rusija.

I Pasaulinis karas ir prancūzų mandatas

1914 m. kilus I Pasauliniam karui arabams atsirado galimybė išsivaduoti iš Osmanų imperijos valdžios. Arabai gavo iš britų karinę pagalbą ir pažadą, kad pasibaigus Pasauliniam karui arabų valstybė gaus pilną nepriklausomybę. Tačiau britai ir prancūzai turėjo savų planų. 1916 m. gegužės 6 dieną, pasirašyta Saikso-Pikoto sutartis tarp Didž. Britanijos ir Prancūzijos pažeidė britų duotas garantijas Mekos šarifui Huseinui Ibn Ali dėl arabų nepriklausomybės, duotas sausio mėnesį. Saikso-Pikoto sutartimi buvo nutarta Vidurio Rytus padalyti į prancūzų ir britų įtakos sferas. Libanas ir Sirija atiteko Prancūzijai (Sirija prancūzų buvo padalyta į atskiras provincijas Alepą, Damaską, Latakiją ir Hauraną). Kipras, Palestina, Jordanija ir Irakas (Mesopotamija) perleistos Didž. Britanijai; Dodekaneso salos ir Rodas atiteko Italijai (tuo pačiu ir Antalija); Egėjo salos Imbra ir Teneda, Rytinė Trakija (išskyrus Konstantinopolį) ir Izmiro (Smyrnos) regionas vakarų Anatolijoje perduotas Graikijai; sąsiaurio zona (Bosforas ir Dardanelai) demilitarizuoti ir atsidūrė tarptautinėje okupacijoje.

1920 m. kovo mėn. paskelbta nepriklausoma Sirijos karalystė vadovaujama Feisalo, šarifo Huseino Ibn Ali sūnaus. Feisalas ėmėsi pertvarkų šalyje: arabų kalba buvo paskelbta oficialia šalies kalba, buvo atidarytos seniau uždarytos ir naujos mokyklos (tarp jų Arabų Akademija Damaske), buvo sušauktas komitetas konstitucijos rašymui. Tačiau jau 1920 m. liepos 25 d., prancūzams užėmus Damaską, Feisalas turėjo bėgti iš šalies ir į Vidurio Rytus negrįžo tol, kol 1921 m. britai jo nepaskelbė Irako karaliumi.

1925 m. liepos 18 d. sirai sukilo prieš prancūzų mandatą. Prancūzų oro atakų metu buvo stipriai sugriautas Damaskas. 1926 metų rudenį Prancūzijos kariuomenė likvidavo svarbiausius sukilimo židinius ir iki 1927 birželio sukilimas buvo nuslopintas, tačiau Prancūzija pakeitė kolonijinio valdymo formą. 1930 m. gegužės 22 d. paskelbta Sirijos konstitucija, o 1932 m. birželio 11 d. paskelbta Sirijos Respublika (Prancūzijai liko Sirijos valdymo mandatas).

1936 m. Prancūzijos – Sirijos sutartimi pripažintas Sirijos suverenitetas, bet 3 metų pereinamajam laikotarpiui paliktas mandatinis režimas. Tačiau Prancūzijos parlamentas šios sutarties neratifikavo, o 1939 m. sausio mėn. jos atsisakė.

II Pasaulinis karas ir nepriklausomybė

1941 m. birželio 8 d., Didž. Britanijos kariai įsiveržė į Siriją ir Libaną, kuriuos iki tol kontroliavo Viši vyriausybės administracija. 1941 m. rugsėjo 16 d., paskelbta nepriklausoma Sirijos Respublika. 1943 m. gruodį buvo panaikintas Prancūzijos mandatas. 1945 m. gegužės 21 d. Sirija ir Libanas paskelbė apie savo nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Sirija tapo Jungtinių Tautų nare ir 1946 m. balandžio 17 d. kai Siriją paliko paskutinis prancūzų karys, faktiškai tapo nepriklausoma valstybe.

Po nepriklausomybės

1948 m. Sirija kartu su kitomis Arabų šalimis dalyvavo bendroje kovoje prieš Izraelio Valstybės įkūrimą ir pralaimėjo kovą. 1949 m. liepą, Sirija buvo paskutinė iš Arabų šalių, kuri pasirašė paliaubų sutartį su Izraeliu. Bet iš tikro tai buvo tik Sirijos ir Izraelio konfliktų pradžia.

1949 m. kovo 30 d. kurdų lyderis Husni-I Zaimas ir jo chunta paėmė valdžią Sirijoje. Bet jau tų pačių metų balandžio 14 d. Husni-I Zaimas nuverčiamas Sirijos pareigūnų. Greitai po to jam įvykdoma mirties bausmė.

1950 m. rugsėjį paskelbta nauja konstitucija. Hašimas I-asis išrenkamas šalies prezidentu.

1958 m. vasario 21 d. sukurta Jungtinė Arabų Respublika, susidedanti iš Sirijos ir Egipto. Dėl šalių ekonominių, socialinių, politinių skirtumų ši sąjunga nebuvo tvirta ir 1961 m. rugsėjo 25 d. Sirija išstojo iš Jungtinės Arabų Respublikos, paskelbdama Sirijos Arabų Respubliką.

1967 m. birželio 5 d. prasidėjo šešių dienų karas tarp Izraelio ir Arabų šalių (Egipto, Jordanijos, Sirijos, Irako, Libano). Karas baigėsi 1967 m. birželio 11 d., Izraeliui užėmus Sirijos, Jordanijos ir Egipto teritorijas, įskaitant Rytų Jeruzalę, vakarų Jordano upės pakrantę, Gazos ruožą ir Sinajaus pusiasalį, bei Sirijos Golano aukštumas.

1973 m. Sirija ir Egiptas surengė ataką prieš Izraelį. 1974 m. tarpininkaujant JAV dalis Golano aukštumų grąžinta Sirijai.

1976 m. Sirijos kariuomenė Libano vyriausybės prašymu dislokavo savo pajėgas Libane, kad būtų nuslopintas ginkluotas konfliktas.

1978 m. Egipto prezidentas Anvaras Al Sadatas atskirai nuo kitų pasirašė taikos sutartį su Izraeliu, taip suduodamas stiprų smūgį arabų solidarumui. Sirija buvo viena iš arabų šalių, nepritarusių šiam žingsniui.

1982 m. birželio 5–6 d. prasidėjo aršūs Izraelio mūšiai su Sirija ir Izraelio kariuomenės puolimai Libane. Arabų pozicijos dar tapo silpnesnės, kai 1993 m. ir 1994 m. atskirai nuo kitų su Izraeliu taikos sutartis pasirašė Palestina ir Jordanija. Tačiau Sirija su Libanu pasižadėjo, kad arba kartu pasirašys taikos sutartį arba nepasirašys visai. Sirija toliau teikė palaikymą Libano pasipriešinimo kovotojams, vadovaujamiems Hezbollah, kurie kovojo prieš Izraelio okupantus Pietų Libane.

2000 m. birželio 30 d. Izraelis užbaigė 22 metus trukusią Pietų Libano okupaciją.

Šaltiniai

http://www.syriagate.com

http://www.damascus-online.com/history/brief.htm

http://www.countryreports.org/history/sytoc.aspx?countryid=234&countryName=Syria

http://i-cias.com/e.o/syria_5.htm

„Lietuviškoji Tarybinė enciklopedija“. 1983 m., p. 186-187. X tomas.

v • a • r

Azijos šalių istorija