Žaidimas
Kitos reikšmės – Žaidimas (reikšmės).
Žaidimas – dažniausiai struktūrą turinti veikla, kuriai būdingi nustatytos taisyklės ir tikslas. Paprastai žaidimai žaidžiami pramogai, tačiau neretai tai gali būti mokymo priemonė (žaidybinimas) ar pajamų šaltinis. Pavyzdžiui, azartiniai žaidimai (pokeris[1]) suteikia galimybę laimėti pinigų. O profesionaliai sportinius žaidimus žaidžiantys sportininkai gauna atlygį. Vis labiau populiarėjantis elektroninis sportas taip pat gali nešti pajamas.[2] Tačiau žaidimai paprastai skiriasi nuo darbo, nes už pastarąjį paprastai mokama, ir nuo meno, kuris dažniau atlieka estetinę ar ideologinių elementų išraiškos funkciją.
Žaidimai kartais žaidžiami tiesiog atsipalaidavimui, o kartais gali būti žaidžiami konkrečiam pasiekimui ar atlygiui. Gali būti žaidžiami vieno dalyvio, grupėse ar internetu, mėgėjų ar profesionalų. Žaidėjus gali stebėti pašalinių auditorija, kuriems stebėti žaidimą yra pramoga, kaip tai įprasta sportinių žaidimų ar šachmatų turnyruose. Kita vertus, žaidėjai žaidime taip pat gali būti ir stebėtojai, pavyzdžiui, laukdami savo eilės. Verta pažymėti, kad žaidimo ir žaislo funkcija skiriasi, nors abiem atvejais žodžio etimologija ta pati. Žaidžiant su žaislais taisyklės nebūtinos, o žaidimai turi savas taisykles, tačiau kai kurie iš jų ir neturi taisyklių.
Pagrindiniai žaidimo komponentai yra tikslai, taisyklės, iššūkiai ir interaktyvumas. Paprastai žaidimai stimuliuoja žaidėją protiškai ar fiziškai, o kartais ir taip, ir taip. Daugelis žaidimų iškelia tam tikrą užduotį, taip padėdamas ugdyti praktinius įgūdžius, ir turi švietėjišką, imitavimo ar psichologinio ugdymo paskirtį. Žaidybinimas apibūdina žaidimo principų adaptavimą netradiciniuose žaidybiniuose kontekstuose.[3]
Žaidimas svarbus vaikystės, ankstyvosios paauglystės laikotarpiu. Teigiama, kad žaidimu atkuriama ir geriau pažįstama kuri nors tikrovės ir suaugusių žmonių veiklos sritis. Jis ugdo vaiko intelektą, emocijas, dorovę. Žaidimas taipogi lavina fizines ir psichines funkcijas. Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja socialinis ir vaidmeninis žaidimas, kuriais skatinama socializacija, empatija. Žaisdamas vaikas patenkina bendravimo, pažinimo, judėjimo, kūrybos poreikius. Jais lavinama atmintis, vaizduotė, mąstymas, ugdoma valia, įgyjama įvairi patirtis, nauji įgūdžiai.[4]
Įsivaizduojamojo pobūdžio vaidmeniniuose žaidimuose, turinčiuose teatrališkumo elementų vaikai siekia atkartoti suaugusiųjų socialinius vaidmenis. Tam pasitarnauti gali „barbės“ ir kt. lėlių žaidimai populiarūs tarp mergaičių. Kompiuteriniai žaidimai, pavyzdžiui, šaudyklės („Call of Duty“), kurie populiarūs tarp berniukų gali imituoti karą. Judrieji žaidimai: gaudynės, slėpynės, „klasės“, įvairūs žaidimai su kamuoliu, šokinėjimo guma lavina jėgą, ištvermę, lankstumą, pusiausvyrą, vikrumą, greitį, koordinaciją ir kt.[5][6] Viktorinos, dėlionės lavina atmintį, vaizduotę. O, pavyzdžiui, stalo žaidimas „Monopolis“ padeda susipažinti su finansų valdymu bei investavimu. Maginės fantastikos žaidimai tokie kaip „Požemiai ir slibinai“ ir kiti vaidmenų žaidimai žaidžiami ir suaugusiųjų (kaip ir daugelis kitokio pobūdžio žaidimų iš pažiūros skirtų vaikams, ypač kompiuterinių). 2020 m. ~55 % suaugusiųjų JAV išbandė mobiliųjų telefonų, konsolinius žaidimus.[7]
Žmonija žaidžia bent 4600 metų – pirmieji žinomi žaidimai datuojami 2600 m. pr. m. e.,[8] yra sutinkami visose kultūrose. Tarp seniausių žinomų žaidimų – mesopotamiškas Uro karališkasis žaidimas, egiptietiškas senetas, mankala. Mezoamerikos tautų žaidimas sviediniu (nahuatlių k. ōllamaliztli) pradėtas žaisti ~1400 m. pr. m. e. Laikomas pirmuoju žaidimu kaučiukiniu kamuoliu ir vienas pirmųjų sportinių žaidimų pasaulyje, turėjęs ritualo elementų. Atkurta žaidimo versija ulama tebežaidžiama Meksikoje iki šių dienų.[9]
Dėl žaidimo apibrėžimo ir reikšmės individui imta diskutuoti XX a. Liudviką Vitgenšteiną galima laikyti pirmuoju filosofu, bandžiusiu apibrėžti žaidimo sąvoką.[10] Karlas Grūsas savo knygose „Gyvūnų žaidimai“ ir „Žmonių žaidimai“ teigė, kad žaidžiant iš anksto formuojami būsimos kovos dėl būvio (išankstinių pratybų teorija) instinktai.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „What's It Like To Earn a Living Through Poker?“. Slate Magazine. 2014-02-15. Nuoroda tikrinta 2021-11-28.
- ↑ „Pro gaming leagues are seeing a huge spike in viewership“. Verge. 2020-04-27. Nuoroda tikrinta 2021-11-28.
- ↑ Eglė Celiešienė ir Giedrė Kvieskienė, „Žaidybinimo ir sumaniosios edukacijos sąsajos“, Socialinis ugdymas, Volume 44, issue (2016). p. 88-98. PDF
- ↑ 4,0 4,1 Žaidimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-11-27.
- ↑ „Children's game“. Britanika. Nuoroda tikrinta 2021-11-27.
- ↑ Trinkūnienė, Laima & Norkus, Stanislovas. "Judriųjų žaidimų poveikis 6-7 klasių berniukų greitumo ir jėgos ypatybėms." Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas, 2005, Nr. 2 (56), pp. 49-54.
- ↑ „More than half of Americans turned to video games during lockdown“. Verge. 2021-01-06. Nuoroda tikrinta 2021-11-28.
- ↑ Soubeyrand, Catherine (2000). „The Royal Game of Ur“. The Game Cabinet. Nuoroda tikrinta 2021 m. lapkričio 27 d..
- ↑ Žaidimas kamuoliu. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-11-27.
- ↑ Wittgenstein, Ludwig (1953). Philosophical Investigations. Oxford: Blackwell. ISBN 978-0-631-23127-1.