1905–1907 m. Rusijos revoliucija

1905-1907 m. revoliucija – prieš Rusijos Imperijos valdžią nukreiptų masinių politinių ir socialinių neramumų banga, prasidėjusi 1905 m. Ši revoliucija turėjo ženklų poveikį Lietuvai. Aktyvūs veiksmai nuo pat revoliucijos pradžios vyko ir Lietuvoje, Vilniuje ir kituose miestuose buvo streikuojama. Revoliucijai buvo charakteringas spontaniškumas, jai tiesiogiai niekas nevadovavo, ši revoliucija neturėjo vieningų tikslų.

Eiga

Darbininkų barikados Maskvos centre 1905 m.

Socialinės-politinės prielaidos revoliucijai įvykti klostėsi nuo 1904 – 1905 m. Rusijos – Japonijos karo. Postūmis revoliucijai prasidėti buvo taikios darbininkų demonstracijos Sankt Peterburge sušaudymas 1905 metų sausio (9) 22 d. (vadinamasis „Kruvinasis sekmadienis“). Vėliau plėtėsi valstiečių neramumai, darbininkų bruzdėjimai, revoliucija persimetė į kariuomenę ir laivyną (šarvuočio „Potiomkinas“, Vladivostoko sukilimai). Savo reikalavimus pradėjo kelti ir buržuazija. Kūrėsi profesinės ir profesinės-politinės sąjungos, darbininkų deputatų tarybos, stiprėjo socialdemokratų partija bei eserai, įsikūrė kadetai. 1905 m. rugpjūčio 6 d. imperatorius Nikolajus II pasirašė Valstybės Dūmos (parlamento) įsteigimo manifestą.

Iki 1905 m. rudens Rusijos imperinė valdžia praktiškai prarado Lietuvos regiono kontrolę, nors 1905 m. gegužės 3 d. Vilniaus gubernijoje, rugpjūčio 28 d. Kauno gubernijoje ir lapkričio 12 d. Suvalkų gubernijoje buvo įvesta sustiprintos apsaugos padėtis. 1905 m gruodžio 4-5 d. Vilniuje susirinko Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo 2000 atstovų, kurių daugiau nei pusė buvo valstiečiai. Jame reikalauta Lietuvos autonomijos bei kt. teisių ir laisvių.

Revoliucija faktiškai buvo nuslopinta 1906 m., nors revoliuciniai veiksmai tęsėsi iki 1907 m. Imperatorius buvo priverstas pažadėti ženklių nuolaidų, kurios reiškė absoliutinės monarchijos silpninimą ir tam tikrų konstitucinės monarchijos elementų įvedimą.