Pereiti prie turinio

Anglų kalbos fonologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – interviki, formatavimas, stilius
Jei galite, sutvarkykite.

Anglų kalbos fonologija – anglų kalbos garsų ir jų tarpusavio santykių tyrimas. Fonologija, būdama viena iš kalbotyros šakų (greta morfolologijos, sintaksės, pragmatikos) daugiausia dėmesio skiria fonemoms. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiami pagrindiniai anglų kalbos fonologijos aspektai.

Dialekto ir akcento santykis anglų kalbos fonologijoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglų kalba turi didelį skaičių įvairių daugiau ir mažiau paplitusių nacionalinių, vietinių ir socialinių grupių dialektų, kurie skiriasi tarimu, gramatinėmis konstrukcijomis ir leksika. Fonologija daugiausiai dėmesio skiria tarimo ir fonetinėms ypatybėms. Šiame straipsnyje daugiausia remiamasi Received Pronunciation standartu, vartojamu Jungtinėje Karalystėje ir pasitelkiamu dėstant anglų kalbą kaip užsienio kalbą daugelyje pasaulio valstybių. Kaip opozicija Received Pronunciation, dažnai pristatomas Šiaurės Amerikoje vartojamas standartas Gerneral American. Kiti geriau žinomi nacionaliniai dialektai yra australietiškoji, airių, indų, Pietų Afrikos anglų kalba.

Akcentas yra tarimo maniera. Kiekvienas dialektas turi savų akcentologinių ypatybių. Šiame straipsnyje daugaiusia dėmesio bus skiriama Received Pronunciation priimtam tarimui.

Anglų kalbos fonemos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fonema – mažiausias reikšminis kalbos sistemos vienetas, padedantis atskirti žodžius. Anglų kalboje yra fonemų, reiškiančių balsius, priebalsius ir dvigarsius. Dauguma fonemų turi įvairių fakultatyvinių variantų – alofonų. Fonemas įprasta žymėti naudojant Tarptautinio fonetinio alfabeto (IPA) žymenis, įterpus juos tarp pasvirųjų brūkšnių. Kelios prasmingai sujungtos fonemos sudaro fonologinį segmentą, dažniausiai skiemenį. Segmentai taip pat žymimi IPA simboliais, tik paprastai įterpti į laužtinius skliaustus.

Anglų kalbos balsiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Received Pronunciation standarte yra 20 balsius reiškiančių fonemų, General American - 14 - 16. Tas pats balsis gali būti tiek ilgasis, tiek ir trumpasis. Dviejų balsių samplaikos - dvibalsiai - anglų kalboje taip yra. Kaip ir daugelyje indoeuropiečių kalbų, anglų kalbos garsai pagal liežuvio padėtį burnos priekio atžvilgiu artikuliacijos proceso metu, gali būti skirstomi į priešakinės, vidurinės ir užpakalnės eilės balsius. Pagal liežuvio padėtį minkštojo ir kietojo gomurio (burnos stogo) atžvilgiu, jie gali būti skirstomi į uždaruosius (kai atstumas labai nedidelis), pusiau atvirus (kai atstumas kiek didesnis) ir atvirus (kai liežuvis nusileidžia gana dideliu atstumu). Žemiau pateiktose lentelėse parodytos susistemintos balsius reiškiančios fonemos, pasitaikančios dviejuose labiausiai paplitusiuose anglų kalbos variantuose:

Received Pronunciation[1]
Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
ilgasis trumpasis ilgasis trumpasis ilgasis trumpasis
Uždaras /iː/ /ɪ/ /uː/ /ʊ/
Pusiau atviras /ɛ/ /ɜ:/ /ə/ /ɔː/
Atviras /æ/ /ʌ/ /ɑː/ /ɒ/
Dvibalsiai     ɔɪ     əʊ
ɪə   ɛə   ʊə

General American
Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
ilgasis trumpasis ilgasis trumpasis ilgasis trumpasis
Uždaras /iː/ /ɪ/ /uː/ /ʊ/
Pusiau atviras /ɛ/ (/ɜː/) /ə/ /ɔː/
Atviras /æ/ /ʌ/ /ɑː/
Dvibalsiai     ɔɪ    
(ɪə)   ()


Anglų kalboje yra 24 priebalsiai. Pagal artikuliacijos būdą juos galima skirstyti į lūpinius (bilabilianius; juos tariant, suglaudžiamos viršutinė ir apatinė lūpos), lūpinius–dantinius (labiodentalinius; juos tariant, kontaktuoja viršutiniai priekiniai dantys ir apatinė lūpa), dantinius (juos tariant, liežuvio galiukas įsparaudžiamas tarp dantų), alveolinius (juos tariant, liežuvio galiukas liečia alveoles), postalveolinius (juos tariant, liežuvio galiukas tik šiek tiek užkliudo alveoles), palatalinius (liežuvis paliečia kietąjį gomurį), velarinius (liežuvis paliečia minkštąjį gomurį), gerklinius (realizuojasi netoli balso stygų). Pagal tai, kaip tariant priebalsį, jis sutinka kliūtį ir kur realizuojasi, galima priebalsius skirstyti į nosinius, sprogstamuosius (plozyvus), afrikatas, šnypščiamuosius (frikatyvinius), aproksimantus, lateralinius. Priebalsius reiškiančios fonemos parodytos lentelėje:

Anglų kalbos priebalsiai
  Lūpinis Labiodentalinis Dantinis Alveolinis Postalveolinis Palatalinis Velarinis Gerklinis
Nosinis /n/ /ŋ/
Sprogstamasis /b/  /p/ /d/ /ɡ/
Afrikata /tʃ/  /dʒ/
Frikatyvinis /f/  /v/ /θ/  ð/ /s/  /z/ /ʃ/  /ʒ/ /x/ /h/
Aproksimantas /r/ /j/ /w/
Lateralinis /l/1, 6

Priebalsiai turi nemažai alofonų. Žemiau pateikiami dažniausiai pasitaikantys alofonizacijos variantai:

  • Duslieji priebalsiai /p/, /t/ ir /k/ atsidurę segmento priekyje, dažnai yra aspiruojami (tariant palydimi nestipraus iškvėpimo).
  • Lateralinis /l/ tariamas skirtingai priklausomai nuo pozicijos segmente. Ryškus /l/ būna žodžio pradžioje, pvz., [let]. Jeigu jis atsiduria segmento pabaigoje, dažnai būna velarizuotas, pvz., [kɔːl].
  • /r/ dažniausiai yra aproksimantas, bet škotų dialekte dažnai tampa alveoliniu (rotiniu).

Nuorodos ir šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Šablonas:Harvcoltxt