Abraham Hyacinthe Anquetil-Duperron
| |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Abraham Hyacinthe Anquetil-Duperron | |
|---|---|
| Gimė | 1731 m. gruodžio 7 d. Paryžius |
| Mirė | 1805 m. sausio 17 d. (73 metai) Paryžius |
| Veikla | vertėjas, rankraščių tyrėjas, tyrinėtojas |
| Sritis | Indijos istorija, teisė, parsių kultūra |
| Alma mater | Paryžiaus universitetas |
| Žinomas (-a) už | Zend-Avestos ir upanišadų vertimus |
Abrahamas Hiacintas Anketilis-Diuperonas (Abraham Hyacinthe Anquetil-Duperron, g. 1731 m. gruodžio 7 d. – m. 1805 m. sausio 17 d.) – Prancūzijos orientalistas, indologas.
Gimė Paryžiuje, prieskonių prekeivio šeimoje. Studijavo teologiją Paryžiuje bei Utrechte, ketino (kaip ir brolis Lui Pjeras Anketilis) tapti kunigu, bet susidomėjo lotynų, hebrajų bei graikų kalbomis, todėl palinko į filologiją. Pas Amersforte gyvenančius jansenitus studijavo Rytų kalbas, ypač arabų.
1754 m. Anketilis-Diuperonas iš Prancūzijos kolegijos arabų profesoriaus gavo pamatyti zoroastrų šventraščio Vendidad Sade, parašyto tuo metu nežinomu Avestos raštu, faksimiles iš Oksfordo universiteto. Anketilis-Diuperonas pasiryžo tekstą išversti, bet negavo paramos iškeliauti Indijon, kad sugebėtų iššifruoti raštą ir kalbą. Tada jis užsirašė kariu į Prancūzijos Rytų Indijos kompaniją ir 1755 m. išvyko į Pondišerį.
Atvykęs Indijon, Anketilis-Diuperonas domėjosi vietos religijomis, pradėjo studijuoti persų kalbą, tikėjosi tapti kokio brahmano mokiniu ir išmokti sanskritą bei vedas. 1756 m. jis išvyko į Čandanagarą Bengalijoje, bet ten susirgo ir pateko į jėzuitų ligoninę. Dėl prasidėjusio Septynerių metų karo 1757 m. britai ėmė pulti prancūzų Čandanagarą, ir Anketilis-Diuperonas buvo priverstas trauktis iš miesto. Pradžioje jis šventraščių ketino ieškoti Tibete, bet galiausiai grįžo į Pondišerį. Ten jis susitiko su broliu Etjenu Antekiliu, kuris užtikrino, kad Surato parsiai išmokysią jį Avestos kalbos ir rašto. Anketilis-Diuperonas su broliu patraukė į Suratą, bet išsilaipino Mahė ir toliau iki Surato traukė pėsčias arba raitas, nes norėjo labiau pažinti šalį.
Surate Anketilis-Diuperonas pradėjo mokytis Avestos kalbos ir rašto, tačiau piktinosi lėtu mokymusi, negalėjimu gauti šventraščių, parsių abejingumu filosofinėms temoms, vietoj kurių mokoma skrupulingų apeigų. Visgi, prancūzas apkeliavo Gudžaratą ir surinko daug parsių ir indų šventųjų tekstų. Anketilis-Diuperonas prasiskolino, dvikovoje nukovė vieną prancūzą, dėl ko buvo persekiojamas ir turėjo slėptis pas britus. 1761 m. jis pasiekė Portsmutą, kur buvo kurį laiką internuotas, vėliau aplankė Oksfordą, o 1762 m. grįžo Paryžiun ir pristatė savo surinktus rankraščius.
Anketilis-Diuperonas netruko išgarsėti kaip žmogus, kuris nuvyko į Indiją atrasti ir išversti legendiniam Zoroastrui priskiriamus tekstus. Jis buvo išrinktas į Įrašų akademiją bei paskirtas Karališkosios bibliotekos rytų kalbų vertėju. 1771 m. Anketilis-Diuperonas paskelbė savo darbus: „Zend-Avestą“ (parsių kunigų jam persiškai perverstą „Avestos“ turinį), kelionių žurnalą, surinktų rankraščių santrauką, Zaratustros biografiją, „Bundahišno“ (zoroastrų pasaulėkūros) vertimą bei porą straipsnių apie parsius.
Anketilio-Diuperono paskelbti darbai įplieskė aršų ginčą. Jis buvo kaltinamas mistifikacija, ypač aršus jo kritikas buvo tada dar Oksforde studijavęs Viljamas Džonsas (būsimas Azijos draugijos įkūrėjas). Volteras, kuris, sekdamas graikų legendomis tikėjo, kad Zoroastras mokęs paprastumo ir išminties, peikė Anketilį-Diuperoną, kad šis pristatąs nesuprantamus apeiginius tekstus. Nors, kaip pripažino vėlesni tyrinėtojai, Anketilio-Diuperono vertime buvo gana daug klaidų ir nesupratimo, jis buvo pirmasis, europiečiams pristatęs senesnį už Bibliją šventąjį tekstą.
Likusį gyvenimą Anketilis-Diuperonas atsidėjo Indijos teisės, geografijos, istorijos studijavimui, gyveno labai asketiškai, savanoriškame skurde. Jis paskelbė keletą straipsnių apie Indijos geografiją, teisę, tačiau žymiausias jo darbas yra 1796 m. į lotynų kalbą išverstas persiškas hindų šventųjų tekstų upanišadų vertimas (išleistas kaip Oupnek’hat arba Upanischada). Tai buvo pirmasis Europoje pristatytas indų šventasis tekstas. Vėliau jas prancūziškai parafrazavo Žani Deni Lanžuinė, ilgą laiką šiuo vertimu rėmėsi Europos inteligentija (tarp jų, upanišadas ypač išaukštinęs Artūras Šopenhaueris). Šis vertimas sukėlė ir pačių indų susidomėjimą upanišadomis.
Nors 1804 m. Anketilis-Diuperonas buvo išrinktas į Prancūzijos institutą, jis atsisakė duoti priesaiką Napoleonui nes nepripažino Prancūzijos revoliucijos ir naujos santvarkos. 1805 m. mirė Paryžiuje.
Dalinė bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Zend-Avesta, Р., 1771.
- Oupnek’hat, v. 1-2, P., 1801–1802.
- Legislation orientale, Amst., 1778.
- Recherches historiques et géographiques sur l’Inde…, v. 1-2, В., 1786-87.
- Dignité du commerce, et de l'état de commerçant, P., 1789.
- L’Inde en rapport avec l’Europe, v. 1-2, Hamb.—Brunswick, 1798.