Aumuo

Aumuo – filosofinė–kognityvinė sąvoka, reiškianti žmogaus dėmesingumą, voką, pažinimą, atmintį, svarstymą, įvertinimą ir sprendimą. Aumuo dar vadinamas „jusliniu protu“ ir supriešinamas su protavimu, racionaliu samprotavimu. Pasak Stasio Šalkauskio – „aumuo ir protas tai yra du skirtingi tos pačios galios aspektai. Žmogus yra protinga būtybė, kuri gali būti vadinama aumeninga tik tada, kai pasižymi originaliu ir kūrybišku mąstymu“. Aumuo atlieka mentalinės refleksijos funkciją. Aumeniu vadinama sąmonė, kurios esmė – pažinimas. Su aumens sąvoka galime sieti tai, ką įprastai vadiname dėmesingumu, taip pat intencionalumu.

Žodis aumuõ (dar žinomas kaip aũmonė, omuõ, omeni̇̀s, ómenė, etimologiškai tapatus rus. ум) reiškia „supratimą, nuovoką, atmintį, sąmonę“. Lietuvos tarpukario filosofas Stasys Šalkauskis šį žodį pasirinko kaip vok. Verstand atitikmenį. Jis taip pat prilyginamas intelektui, inteligencijai pačia bendriausiąja prasme (angl. Intelligence, vok. Verstand, Intellekt, rus. Рассудок). Šis žodis taip pat vartojamas kaip galimas atitikmuo senovės indų sąvokoms, žyminčioms kūrybišką, intuityvų, samprotavimus peržengiantį, nubudusį protą skr. बुद्धि = IAST: buddhi, skr. चित् = IAST: cit, skr. मनस् = IAST: manas).

Senovės graikų tradicijoje toks intelektas buvo nusakomas kaip νους. Rytų ir antikinių tradicijų tyrinėtojas, filosofas Algis Uždavinys šią sampratą vertė „noetiniu intelektu“ ir nuosekliai vartojo žodį „noetinis“ („noetinė būtis, noetinė šviesa“ ir t. t.) pabrėždamas kokio reiškinio intelektinę, o ne diskursyviąją sklaidą. Jis šia prasme aumenį prilygina Dieviškajam Intelektui, Logosui kaip Minties ir Žodžio dermei.