Azerbaidžanas

Kitos reikšmės – Azerbaidžanas (reikšmės).

Azerbaidžano Respublika azer. Azərbaycan Respublikası
Vėliava Herbas
Himnas: „Azerbaidžano maršas“
Azerbaidžanas žemėlapyje
Valstybinė kalba	azerbaidžaniečių
Sostinė	Baku
Didžiausias miestas	Baku
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras pirmininkas	Ilhamas Alijevas Ali Asadov
Plotas  • Iš viso  • % vandens	86 600 km2 (112) 1,6 %
Gyventojų  • 2021  • Tankis	10 130 100 (90) 115 žm./km2 (99)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2019 45,284 mlrd. $ (91) 4 498 $ (119)
Valiuta	Azerbaidžano manatas (₼) (AZN)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+4 (AZT) netaikomas
Nepriklausomybė Paskelbta	nuo Tarybų Sąjungos 1923 m. sausio 13 d. 1991 m. rugpjūčio 30 d.
Interneto kodas	.az
Šalies tel. kodas	+994
Kirčiavimas	Azerbaidžãnas

Azerbaidžanas (azer. Azərbaycan), oficialiai Azerbaidžano Respublika (azer. Azərbaycan Respublikası) – valstybė Vakarų Azijoje, Pietų Kaukazo regione. Šiaurėje ribojasi su Rusija, šiaurės vakaruose – su Gruzija, pietvakariuose ir vakaruose – su Armėnija ir Turkija, pietuose – su Iranu. Rytuose šalies krantus skalauja Kaspijos jūra. Azerbaidžanui priklausančią Nachičevanės Autonominę Respubliką nuo pagrindinės jo teritorijos skiria Armėnija. Azerbaidžanas nuo 2001 m. priklauso Europos Tarybai, bet Jungtinės Tautos laiko jį pietvakarių Azijos dalimi dėl jo geografinių ir kultūrinių charakteristikų.

Istorija

Senovės istorija iki Islamo atėjimo: Senovės Persijos istorija, Medija.

Istorinis Azerbaidžano regionas yra kur kas didesnis nei dabartinė valstybė: jis buvo suprantamas kaip teritorija, besiribojanti su Didžiąja Armėnija, Turkijos ir Irano Kurdistanu, Persijos Gilanu ir Talyšu. Pagal vieną iš versijų Irano Azerbaidžano provincija visada buvo laikoma teritorija į pietus nuo Arakso upės, kaip žymima daugumoje enciklopedijų iki 1918 m. Tik po Pirmojo pasaulinio karo dalyje istorinio regiono susikūrusi nauja nepriklausoma vyriausybė draugiška Osmanams pavadino šalį, dabar žinomą kaip Azerbaidžano respublika, Azerbaidžanu.

Senovės istorija

Azerbaidžano istorija yra labai artimai susijusi su kitų Irano tautų istorija. I tūkst. pr. m. e. čia gyveno tauta medai, ir regionas buvo vadinamas Medija. Nuo VI a. pr. m. e. dalis ir priklausė Persijos Achemenidų imperijai. Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų tapo savarankiška Atropatenės satrapija. Vėliau vėl buvo užkariauta persų (Sasanidų). Romos imperijos laikais čia keletą šimtmečių gyvavo Albanijos valstybė, dėl kurios varžėsi Bizantija ir Persija.

Islamiška istorija

VIII a. užkariavo arabai, kurie pastatė Derbento tvirtovę. Tuo metu čia paplito islamas. VIII–X a. čia buvo vienas iš svarbių prekybos taškų – Bardos miestas. XI a., visą Didįjį Iraną užkariavus Seldžiukams, keitėsi regiono tautinė sudėtis: senąsias iranėnų tautas pakeitė tiurkai, vėliau žinomi kaip azeriai. Jie ir tapo dabartinių Azerbaidžano gyventojų protėviais, o regionas imtas vadinti Azerbaidžanu. XIII a. regioną užkariavo totoriai. XVI–XVII a. dėl Azerbaidžano varžėsi Turkija ir Persija.

Azerbaidžano žemėlapis

Rusijos įtakoje

Petro I laikais, XVIII a. pirmoje pusėje, Rusija užkariavo didžiąją dalį Persijos teritorijos Kaukazo regione, įskaitant ir šiaurinį Azerbaidžaną. Vėliau iš čia buvo išstumti ir vėl užėmė šalį 1828 m., pagal Turkmančajaus sutartį. XIX–XX a. Rusija siekė prisijungti visą Azerbaidžano regioną. Rusų valdžia skatino tiurkų ir armėnų varžymąsi dėl šalies ekonomikos valdymo. Vietos musulmonai turėjo privilegiją išsipirkti iš tarnybos kariuomenėje sumokėdami specialų mokestį. 1873 m. Azerbaidžane rasta naftos. Baku tapo dideliu pramoniniu miestu.

1907–1917 m. pagal sutartį su Anglija Rusija laikė visą Azerbaidžano regioną savo įtakos sfera, gavo koncesiją Džulfos-Tabriso-Urmijos geležinkeliui, laikė čia savo kariuomenę. Dėl to per Pirmąjį pasaulinį karą Turkija įsiveržė į Azerbaidžaną ir užėmė Tabrisą. Po 1917 m. Vasario revoliucijos Azerbaidžanas su Gruzija ir Armėnija sudarė Užkaukazės federaciją. Pradėta organizuoti sava kariuomenė, visų pirma turėjusi ginti sienas nuo turkų įsiveržimo, tačiau jų sulaikyti nepavyko. Žlugus Užkaukazės federacijai, 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai. 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. Pradėta intensyviai organizuoti armija, kuri 1919 m. rugpjūčio mėn. kiek praplėtė Azerbaidžano sienas (Lenkorano žygis). 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.

1920 m. įkurta Azerbaidžano TSR (1920–1922 ir nuo 1936 m.). Ji sudaryta iš buvusių Baku ir Jelizavetpolio (Gandžos) gubernijų (be Zangezuro ir dalies Kazacho apskričių) ir Zakatulų apygardos. 1922–1936 m. Azerbaidžanas kartu su Gruzija ir Armėnija sudarė Užkaukazės SFSR.

Nepriklausomybė

Azerbaidžanas tapo nepriklausoma valstybe po Tarybų Sąjungos žlugimo 1991 m.

Politinė sistema

Prezidentinė respublika. Per paskutinius parlamento rinkimus Europos Tarybos stebėtojai nustatė daug rinkimų įstatymo pažeidimų.

Administracinis suskirstymas

Azerbaidžanas yra suskirstytas į:

• 59 rajonus
• 11 miestų
• 1 autonominę respubliką, kuri dar yra suskirstyta į:
  • 7 rajonus
  • 1 miestą

Geografija

Azerbaidžano kraštovaizdis

Azerbaidžanas išsidėstęs Užkaukazės regiono rytuose, prie vakarinio Kaspijos jūros kranto. Apie pusę šalies ploto užima kalnai: šiaurėje iškilęs Didžiojo Kaukazo kalnagūbris, kuriame yra aukščiausia šalies vieta – Bazardiuziu kalnas (4466 m). Pietvakariuose iškilę Mažojo Kaukazo kalnai, o pietryčiuose – Talyšo kalnai, kuriuos nuo Kaspijos skiria Lenkoranės žemuma. Centrinę Azerbaidžano dalį užima Kuros-Arakso žemuma.

Būdingas daugiausia subtropinis klimatas. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra nuo 0 °C iki +3 °C lygumose ir nuo +3 °C iki –10 °C kalnuose. Liepos mėnesį atitinkamai nuo +25 °C lygumose iki +5 °C kalnuose. Prieškalnėse per metus vidutiniškai iškrenta 200 mm kritulių, o kalnuose ir Lenkoranės žemumoje – 1400 mm.

Svarbiausia šalies upė Kura su intakais Araksu, Ganychu, Gabyru, Terteru. Keletas neilgų upių įteka į Kaspiją (Samuras, Sumgaitas, Kubialčajus). Kalnuose telkšo keletas nedidelių ežerų (didžiausias – Sarysu, 67 km²), o Kuros slėnyje įrengtas didelis Mingečauro tvenkinys.

Iki 200 m aukščio vyrauja pilkžemių dirvožemiai, aukščiau – kalnų miškiniai ir kalnų pieviniai, Lenkoranės žemumoje – geltonžemiai. Būdingos pusdykumės, sausosios stepės. Kalnuose auga ąžuolų, bukų, kaštonų miškai, o aukštikalnėse – subalpinės ir alpinės pievos.

Ekonomika

Du trečdaliai Azerbaidžano yra praturtinti nafta ir gamtinėmis dujomis

Svarbiausia Azerbaidžano ekonomikos šaka yra naftos pramonė. Auginamos avys, ožkos, kupranugariai.

Gyventojai

Tautinį šokį šokančios azerbaidžanietės

Etninė sudėtis (1999 m. surašymo duomenys):

• azerbaidžaniečiai – 90,6 %
• lezginai – 2,2 %
• rusai – 1,8 %
• armėnai – 1,5 % (beveik visi gyvena Kalnų Karabache – atsiskyrusioje ir faktiškai nepriklausomoje Azerbaidžano dalyje}
• talyšai – 1 % (talyšų nacionalistai mano, kad iš tikrųjų jų yra daugiau)
• avarai – 0,6 %
• turkai – 0,5 %
• totoriai – 0,4 %
• ukrainiečiai – 0,4 %
• kiti – 1 %

Pasiskirstymas pagal kalbas atspindi etninę sudėtį: 90,3 % kalba azerbaidžanietiškai, 2,2 % – lezginų kalba, 1,8 % – rusiškai, 1,5 % – armėniškai (beveik visi gyvena Kalnų Karabache), 3,3 % – kitomis kalbomis.

Daug rusų ir armėnų paliko šalį devintame XX amžiaus dešimtmetyje: pasak ankstesnio surašymo, 1989 m. Azerbaidžane gyveno 392 000 rusų (5,6 % visos tuometinės šalies gyventojų) ir 390 000 armėnų. Didelė dalis etninių azerbaidžaniečių gyvena Irane. Pasak CŽV pasaulio faktų knygoje pateiktų apskaičiavimų, ten jų yra net 16 milijonų, jie sudaro 24 % Irano gyventojų. Azerbaidžaniečių kalbą moka maždaug ketvirtadalis Irano gyventojų.

Mečetė Baku mieste

Azerbaidžanas neturi jokios oficialios religijos, konstitucija garantuoja tikėjimo laisvę. Pasak 1995 m. surašymo, 93,4 % gyventojų yra musulmonai (tarp jų 85 % yra šiitai, 15 % – sunitai), 4,8 % – stačiatikiai ir 1,8 % – kitų religijų atstovai. Tiesa, šie duomenys rodo tik priskyrimą religijai. Realybėje daug žmonių nepraktikuoja jokios religijos.

Didžiausi miestai (pagal 2009 m. apskaičiavimus Archyvuota kopija 2009-02-15 iš Wayback Machine projekto.):

• Baku (Bakı) – 2 036 000 gyventojai
• Giandža (Gəncə) – 323 760
• Sumgajitas (Sumqayıt) – 282 280
• Mingečaūras (Mingəçevir) – 100 778

Kultūra

Didžiąją dalį Azerbaidžano gyventojų sudaro azerbaidžaniečiai, bet yra ir tautinių mažumų, kurios gyvena skirtingose šalies dalyse ir taip pat daro įtaką šalies kultūrai.

Kita informacija

• Azerbaidžano ryšiai
• Azerbaidžano transportas
• Azerbaidžano karinės pajėgos
• Azerbaidžano tarptautiniai santykiai
• Azerbaidžano šventės
• Azerbaidžaniečių virtuvė

Šaltiniai

Vikižodynas