George P. Shultz
| George P. Shultz | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 60-asis JAV valstybės sekretorius | |||||||||||
| Gimė | 1920 m. gruodžio 13 d. | ||||||||||
| Mirė | 2021 m. vasario 6 d. (100 metų) | ||||||||||
| 60-asis JAV valstybės sekretorius | |||||||||||
| Ėjo pareigas | 1982 m. liepos 16 d. – 1989 m. sausio 20 d. | ||||||||||
| Ankstesnis | Alexander Haig | ||||||||||
| Vėlesnis | James Baker | ||||||||||
| 62-asis JAV iždo sekretorius | |||||||||||
| Ėjo pareigas | 1972 m. birželio 12 d. – 1974 m. gegužės 8 d. | ||||||||||
| Ankstesnis | John Connally | ||||||||||
| Vėlesnis | William E. Simon | ||||||||||
| |||||||||||
| Partija | JAV respublikonų partija | ||||||||||
| George P. Shultz | |||||||||||
| Parašas | |||||||||||
Džordžas Pratas Šulcas (angl. George Pratt Shultz, 1920 m. gruodžio 13 d. – 2021 m. vasario 6 d.) – amerikiečių ekonomistas, verslininkas, diplomatas ir valstybės veikėjas. Jis ėjo įvairias pareigas vadovaujant dviem skirtingiems respublikonų prezidentams ir yra tik vienas dviejų asmenų, užėmusių keturių skirtingų departamentų vadovų pareigas.[1] Šulcas atliko svarbų vaidmenį formuojant Ronaldo Reigano administracijos užsienio politiką. 1974–1982 m. jis buvo inžinerijos ir paslaugų įmonės „Bechtel Group“ vadovas.
Šulcas gimė Niujorke 1920 m. Baigė Prinstono universitetą ir Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų korpuse. Po karo Šulcas Masačusetso technologijos institute (MIT) įgijo pramonės ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. 1948–1957 m. dėstė MIT. 1955 m. pradėjo eiti pareigas prezidento Dvaito Eizenhauerio ekonomikos patarėjų taryboje. Baigęs Čikagos universiteto verslo mokyklos dekano pareigas, jis priėmė prezidento Ričardo Niksono paskyrimą Jungtinių Valstijų darbo sekretoriumi. Eidamas šias pareigas, jis įgyvendino Filadelfijos planą statybų rangovams, kurie atsisakė priimti juodaodžius. Tai buvo pirmas kartas, kai federalinė vyriausybė pirmą kartą panaudojo rasines kvotas. 1970 m. jis tapo pirmuoju Valdymo ir biudžeto biuro direktoriumi ir ėjo šias pareigas iki 1972 m. paskyrimo Jungtinių Valstijų iždo sekretoriumi. Eidamas šias pareigas, Šulcas palaikė Niksono šoko politiką, kuri iš dalies siekė atgaivinti silpstančią ekonomiką, panaikinant aukso standartą, ir vadovaujant Breton Vudso sistemos galiojimo pabaigai.
1974 m. Šulcas išėjo iš Niksono administracijos ir tapo Bechtel vykdomuoju direktoriumi. Tapęs šios bendrovės prezidentu ir direktoriumi, jis priėmė prezidento Ronaldo Reigano pasiūlymą eiti JAV valstybės sekretoriaus pareigas. Jis šias pareigas ėjo 1982–1989 m. Šulcas ragino Reiganą užmegzti ryšius su Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu, o tai lėmė tarptautinių santykių atšilimą tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Jis nepritarė, kad JAV padėtų kontrų sukilėlių grupėms, bandančioms nuversti sandinistus, panaudojant lėšas iš neteisėto ginklų pardavimo Iranui. Ši pagalba paskatino Irano ir kontrų skandalą.
1989 m. Šulcas pasitraukė iš valstybinių pareigų, tačiau išliko aktyvus versle ir politikoje. Jis dirbo neoficialiu Džordžo V. Bušo patarėju ir padėjo suformuluoti Bušo prevencinio karo doktriną.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „George P. Shultz“. Hoover Institution. Suarchyvuota iš originalo December 11, 2019. Nuoroda tikrinta December 13, 2019.
- ↑ George Shultz, Father of the Bush Doctrine. Hoover.org.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: W. Willard Wirtz |
JAV darbo sekretorius 1969 – 1970 |
Po to: James Day Hodgson |
| Prieš tai: John Connally |
JAV iždo sekretorius 1972 – 1974 |
Po to: William E. Simon |
| Prieš tai: Alexander Haig |
JAV valstybės sekretorius 1982 – 1989 |
Po to: James Baker |
| |||||||