Gipsas
| Gipsas | |
|---|---|
| Savybės | |
| Kategorija | mineralas, sulfatų klasė |
| Cheminė formulė | hidratuotas kalcio sulfatas (CaSO4·2H2O) |
| Identifikacija | |
| Spalva | bespalvė, balta, ruda |
| Kristalo sistema | monoklininė |
| Skalumas | 2 gera (66° ir 114°) |
| Lūžimai | kriaukliniai, pluoštiniai |
| Kietumas pagal Moso skalę |
1,5–2 |
| Blizgesys | šilkinis-perlamutrinis |
| Refrakcijos indeksas | 1,522 |
| Specifinis tankis | 2,31–2,33 |
| Šaltiniai | [1][2][3] |
Gipsas – hidratuotas kalcio sulfatas. Paplitęs nuosėdinės kilmės mineralas (evaporitas). Gipso mineralo klodai sudaro to paties pavadinimo uolienų klodus.[4] Nusėda uždaro tipo vandens telkiniuose, esant karštam klimatui. Taip pat gali susidaryti iš anhidrito, kai sureaguoja su vandeniu.
Gipsas susidaro iš įvairių sūrymų ir priklausomai nuo mechaninių priemaišų būna įvairių spalvų (pilkas, gelsvas, rausvas, rudas, juodas). Bespalvė gipso forma vadinama selenitu. Visiškai bevandenė kalcio sulfato forma vadinama anhidritu. Kaitinamas gipsas tampa hemihidratuotu kalcio sulfatu. Gipsas yra stiklo blizgumo, labai skalus. Kristalai monoklininės struktūros. Kietumas pagal Moso skalę – 1,5–2. Tirpsta vandenyje.[5] Cheminė gipso formulė – CaSO4·2H2O.
Susidarymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gipsas labai paplitęs mineralas. Lietuvoje randamas šiaurinėje dalyje. Dideli jo klodai susidaro iš uždaro tipo vandens telkinių, palaipsniui garuojant. Tokie dideli gipso sluoksniai buvo būdingi permo laikotarpiu. Gipsas taip pat gali iškristi prie karštų šaltinių, hidroterminėse gyslose, iš vulkaninių plyšių ar sulfatais turtingų versmių.
Kitas gipso susidarymo būdas – pramoninis. Stabdant sieros dioksido išmetimus į atmosferą (deginant įvairų, sieros turintį kurą) dažnai naudojamas procesas, kurio pabaigoje susidaro dideli gipso kiekiai.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gipsas naudojamas:
- Statybų pramonėje – tinkui, gipso plokštėms, gipsbetoniui ir kt. medžiagoms gaminti.
- Medicinoje – gipso tvarsčiams (lūžusioms galūnėms ir kt. įtverti), ortopedijoje – gaminant gipsinius moldus, ant kurių formuojami plastikiniai ar anglies pluošto įtvarai.
- Mene – skulptūroms, meninio metalo liejimo formoms, interjero puošiniams (vazos, lipdiniai ir kt.) gaminti
- Žemės ūkyje – dirvožemiui gerinti (tręšimas).
- Maisto pramonėje – pvz., sojų varškės gamyboje kaip koagualiantas.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šiaurės Lietuvoje daugelyje vietų gipsas išeina į žemės paviršių dėl karstinių reiškinių. Randamas Biržų, Pasvalio, Joniškio rajonuose.[4] Daug giliau, bet geresnės kokybės gipsas slūgso Pietų ir Pietvakarių Lietuvoje. Panaudojamas cemento, dirbtinio marmuro, stiklo, dailės dirbinių gamyboje, chirurgijoje.
XVIII a. spaudoje randamos pirmosios žinios apie gipso naudojimą statybos ir apdailos darbams.[6] 1960 m. Lietuvoje buvo trys gipso pramoninio naudojimo telkiniai.[6]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Anthony, John W.; Bideaux, Richard A.; Bladh, Kenneth W.; Nichols, Monte C., eds. (2003). „Gypsum“ (PDF). Handbook of Mineralogy. V (Borates, Carbonates, Sulfates). Chantilly, VA, US: Mineralogical Society of America. ISBN 978-0962209703.
- ↑ Gypsum. Mindat
- ↑ Klein, Cornelis & Hurlbut, Cornelius S., Jr. (1985), Manual of Mineralogy (20th ed.), John Wiley, p. 352–353, ISBN 978-0-471-80580-9
- ↑ 4,0 4,1 Gipsas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ Gipsas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ 6,0 6,1 „Lietuvos naudingosios iškasenos“. geografas.eu. Suarchyvuotas originalas 2013-12-27. Nuoroda tikrinta 2013-12-26.