Gyvumas (kalbotyra)
Gyvumas kalbotyroje – semantinis kategorinis vardažodžio požymis, grindžiamas kalbos vartotojų suvokimu kaip klasifikuoti objekto atžvilgiu, apie kurį kalbama, daiktavardžius ir įvardžius: nuo besąlygiškai gyvų (žmogus, šuo, uodas) iki visiškai negyvų (akmuo, stulpas, begalybė), taip pat neaplenkiant tam tikros imties tarpinių atvejų (tuopa, klasė, ūmėdė). Esama hipotezės, kad gyvųjų ir negyvųjų dalykų priešprieša – tai universali hierarchinė skalė, kurioje žmonės iškeliami aukščiau už gyvūnus, tada eina augalai, stichijos, konkretūs objektai, abstraktūs dalykai. Vardažodžių ir asmenų klasėje galima išskirti savą mikrohierarchiją, kurios viršūnėje yra pirmojo ir antrojo asmenų įvardžiai.[1]
Toks kategorinis skirstymas tam tikromis ypatybėmis gali reikštis kalbos leksikoje, sintaksėje, bet dažniau kalbininkai nurodo gyvumo morfologines ir žodžių darybos apraiškas, pavyzdžiui, jos matomos japonų kalboje, daugumoje rytų ir vakarų slavų kalbų. Šiuo atveju gyvumas/negyvumas vertinamas kaip nominatyvinė žodžio klasifikavimo gramatinė ir žodžių darybos kategorija, kas teoriniu atžvilgiu gana įdomu, nes formali šių kategorijų požymių raiška apskritai yra perteklinė, nes gyvųjų ir negyvųjų objektų skirtumas yra ir taip iš anksto žinomas ir sisteminio patvirtinimo gramatinėmis priemonėmis nereikalauja. Semantiškai gyvumas susijęs su kitomis kategorinėmis koncepcinėmis opozicijomis: aktyvumu/pasyvumu, kryptingumu/stichiškumu. Skirstymas į gyvuosius (aktyviuosius) ir negyvuosius (pasyviuosius) objektus aktyvinėse kalbose yra pagrindinis.
Rusų kalboje gyvųjų vyriškosios giminės daiktavardžių galininkas sutampa su kilmininku, negyvųjų – su vardininku. Šioje kalbose turimi du įvardžiai: кто (kto)? 'kas? (su gyva)' ir что (čto)? 'kas? (su negyva)'. Anglų kalboje vartojami skirtingi įvardžiai who? 'kas? (su gyva)' ir what? 'kas? (su negyva)'. Skirtingi įvardžiai turimi ir finougrų kalbose, pavyzdžiui, kaip lyvių kalboje kis? 'kas? (su gyva)' ir mis? 'kas? (su negyva)'.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Yamamoto, Mutsumi (2006). Agency and impersonality: Their linguistic and cultural manifestations. Amsterdam: J. Benjamins Pub. Co. p. 36.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Виноградов В. А. (1990). „Одушевлённости — неодушевлённости категория“. Лингвистический энциклопедический словарь. М.: СЭ: 342–343.