Doketizmas

Doketizmas (gr. δοκεῖν „rodytis“) – doktrina, daugiausia paplitusi ankstyvojoje krikščionybėje, neigianti Jėzaus Kristaus kūno tikroviškumą. Doketistai teigė, kad Jėzaus Kristaus kūnas, jo kūniškas gimimas, kančia ant kryžiaus, prisikėlimas ir įžengimas į dangų tariami, tik regimybė, o ne tikrovė.

Doketizmo sąvoką pirmą kartą pavartojo Antiochijos vyskupas Serapijonas (190–203 m.) savo laiške. Pasak Klemenso Aleksandriečio, doketizmo pradininku buvo Julijus Kasijonas. Doketizmo pagrindu laikomi Jono evangelijos eilutės „ir žodis tapo kūnu“ interpretacija, tačiau tai galėjo būti helenistinių nuostatų, gnostinių idėjų pritaikymas krikščionybei. Vieni doketistai teigė, kad Dievo Sūnus prisiėmė žmogaus Jėzaus kūną, nuo kurio atsiskyrė nukryžiuojant, kiti pripažino tik dvasinį kūną. Gnostikas Valentinas mokė, kad Jėzus Kristus gimė iš Švč. Mergelės Marijos, bet kūną gavo iš aukščiau. Aleksandrijos gnostikas Bazilidas (m. ~160 m.) teigė, kad ne tik Jėzaus Kristaus kūnas, bet ir jo daromi stebuklai tėra regimybė, o nukryžiuotas buvo Jėzaus Kristaus pavidalą įgavęs Simonas Kirėnietis. Doketistai neigė įsikūnijimo, atpirkimo doktrinas.

Doketizmo idėjos sukritikuotos Tertulijono traktate De Carne Christi („Apie Kristaus kūną“), o 325 m. Nikėjos susirinkimas doketizmą atmetė ir paskelbė erezija. Doketizmo idėjas tęsė manichėjai, paulikionai, katarai. Iš dalies doketistinę kristologiją taiko islamas, neigiantis Kristaus (Isos) nukryžiavimo tikrumą. Doketizmą iš dalies atgaivino teosofija bei Naujojo amžiaus religinės srovės.