Dekolonizacija
| |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Dekolonizacija – kolonijų išsilaisvinimo iš metropolijų valdymo procesas, kuris baigiasi buvusių kolonijų nepriklausomybės pasiekimu. Dekolonizacija prasidėjo 1775 m. Amerikoje, bet didžiausią pagreitį įgavo po Antrojo pasaulinio karo, kai atsirado ir pati dekolonizacijos sąvoka.
Dekolonizacijos būdai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dekolonizacija galima trimis būdais ar jų kombinacija:
- Asimiliacija
- Autonomija
- Nepriklausomybė
Asimiliacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Asimiliacija yra toks dekolonizacijos būdas, kai vietiniams gyventojams suteikiamos tokios pačios pilietinės ir politinės teisės kaip ir metropolijoje, buvusią koloniją pilnai integruojant į metropoliją.
Tokio tipo sprendimai žinomi nuo seniausių laikų, pvz., Romos imperijoje Karakalos ediktu 212 m. visiems laisviesiems imperijos žmonėms suteikta Romos pilietybė. Tokio tipo reformas su savo kolonijomis bandė Prancūzija (Alžyras, „užjūrio departamentai“).
Autonomija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal šį dekolonizacijos variantą centrinė metropolijos valdžia pasilieka sau užsienio reikalų, karinių klausimų ir tvarkos palaikymo funkcijas, o buvusių kolonijų vyriausybės sprendžia visus kitus klausimus.
Tokiu principu veikė Jungtinės Karalystės dominijos – Australija, Naujoji Zelandija, Kanada.
Dekolonizacijos istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XVIII a.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Amerikos nepriklausomybės karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Smulkiau žr. Amerikos nepriklausomybės karas
Anglijos kolonijose Amerikoje prasidėjo pirmasis dekolonizacijos judėjimas – anglų kolonistai siekė nepriklausomybės nuo Anglijos, taip paskatindami Ispanijos ir kitų Europos šalių kolonijų gyventojus.
Faktiškai tai nebuvo tipiškas dekolonizacijos judėjimas, nes nepriklausomybės siekė patys kolonistai, o ne vietiniai kolonijų gyventojai.
Santo Domingo nepriklausomybės karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Plačiau žr. Dominikos Respublikos istorija
Nepriklausomybės karas prasidėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, kai dalis prancūzų revoliucionierių paskelbė apie vergų teisių sulyginimą (iki tol jie laikyti lyg dideliais vaikais, kuriems reikia vadovauti).
Vergų sukilimas pasibaigė pergale salos dalyje (Haitis), turtingesnėje rytinėje salos dalyje sukilimas buvo numalšintas.
Tikrieji Antilų salų čiabuviai, indėnai karibai ir kiti, tuo metu jau buvo išnaikinti, todėl negalėjo dalyvauti nepriklausomybės kare.
XIX a.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iberijos kolonijų nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iberijos kolonijų nepriklausomybės judėjimamas vadovavo šių kolonijų kreolai. Indėnai šiuose veiksmuose beveik nedalyvavo.
Ispanijos kolonijų nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lotynų Amerikos nepriklausomybės judėjimą veikė prancūzų enciklopedistų idėjos bei Didžioji Prancūzijos revoliucija. Sukilėliai laimėjo prieš ispanų kolonijinę armiją ir pasiekė visų Ispanijos kolonijinių valdų Amerikoje nepriklausomybę.
Brazilijos nepriklausomybė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Brazilija kaip ir ispanų kolonijos pasiekė nepriklausomybę, tačiau be revoliucijos, o karūnavus vieną Portugalijos karališkosios šeimos narį.
JAV įtaka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lotynų Amerikos nepriklausomybės judėjimus rėmė JAV (Monro doktrina). Ispanijos kolonijinę valdžią Kuboje ir Filipinuose JAV padėjo nuversti karinėmis intervencijomis. Šie JAV veiksmai didžiaja dalimi buvo skatinami jos pačios imperializmo.
XX a.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Skirtingai nuo daugelio XIX a. dekolonizacijos judėjimų, XX amžiuje dekolonizacija buvo skatinama vietinių kolonijų gyventojų, o ne jų metropolijų kolonistų. 1905 m. Rusijos-Japonijos karas parodė, kad imperines valstybes galima nugalėti ir Azijos priklausymas nuo kolonijinių Europos imperijų nėra amžinas.
Rusijos imperijos dekolonizacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusijos revoliucijos metu menševikai skelbė tautų apsisprendimo principą, tačiau nepripažino atskirų Rusijos teritorijų skelbtos nepriklausomybės (Suomija, Ukraina). 1917 m. spalį atėję į valdžią bolševikai pripažino nepriklausomybę paskelbusių valstybių suverenitetą (Ukraina, Baltijos šalys, Lenkija, Užkaukazės tautos). Likusioje Rusijos imperijos dalyje buvo įkurta Rusijos tarybų socialistinė federacinė respublika. Joje atskiroms tautoms buvo suteikta formali autonomija.
Panarabiška Jungtinės Karalystės politika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo pasaulinio karo metu Jungtinė Karalystė per savo agentus (Lawrence) skatino Turkijos imperijos arabus sukilti. Po karo regione susikūrė naujos valstybės – Sirija, Irakas, Transjordanija, kurios tapo Tautų Sąjungos mandatinėmis teritorijomis, o po Antrojo pasaulinio karo – visiškai nepriklausomomis valstybėmis.
Vietnamo nepriklausomybės karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Indokinijos karas ir Vietnamo karas.
1945 m. spalio mėn. Prancūzijos generolas Leclerc vėl užėmė Indokiniją. 1946 m. gruodžio mėn. vėl kilo karas, nes prancūzų valdžia, nepaisant daugelio kontaktų su Vietmino (Vietnamo patriotinių judėjimų federacijos) prezidentu Hošiminu, nesutarė dėl Vietnamo nepriklausomybės ir Kočinčino ateities. Kilęs dekolonizacinis karas buvo veikiamas Šaltojo karo realijų, nes Vietmine dominavo Indokinijos komunistų partija.
Prancūzija ieškojo politinio sprendimo ir 1948 m. liepą pripažino asocijuotą Vietnamo valstybę, įskaitant ir Kočinčiną, vadovaujamą imperatoriaus Bao Dai. Šis sprendimas nepakeitė karinės situacijos.
Karas internacionalizavosi 1949 m., kai Kinijos komunistai per Kinijos sieną su Indokinija pradėjo teikti tiesioginę paramą Vietminui. Vietminą iš pradžių rėmė ir JAV.
1954 m. prancūzai pralaimėjo Diên Biên Phu mūšį. Po to Prancūzija konfliktą sureguliuoti pasiūlė tarptautinėje konferencijoje Ženevoje, kur buvo paskelbta apie Laoso, Kambodžos ir Vietnamo nepriklausomybę. Laikinai Vietnamas buvo padalintas į dvi valstybes – Šiaurės Vietnamą vadovaujamą Hošimino ir Pietų VIetnamą vadovaujamą Bao Dai.
Rinkimai nebuvo surengti nei vienoje iš šių dalių, pietuose įsitvirtino amerikiečių remiama diktatūra. Tai išprovokavo Nacionalinio Išsivadavimo Fronto (NIF), populiariai žinomo kaip Vietkongas susikūrimą ir antrojo Indokinijos karo pradžią.
Alžyro nepriklausomybės karas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Alžyro karas.
Alžyro karas prasidėjo 1954 m. po FLN įvykdytos serijos užpuolimų. Alžyras buvo laikomas Prancūzijos dalimi, o ne kolonija, čia gyveno apie milijoną europiečių kilmės gyventojų, vadintų „Pieds-Noirs“. Jie kategoriškai prieštaravo nepriklausomybei. Prancūzijos atstovai Alžyre nuolat stabdė ir bet kokias reformas skirtas Alžyro gyventojų asimiliacijai, Prancūzijos pilietybės suteikimui Alžyro musulmonams.
Prancūzams pavyko pasiekti karinių pergalių prieš sukilėlius, tačiau taikytos priemonės – kankinimai ir egzekucijos neigiamai paveikė metropolijos gyventojų požiūrį į karą. Į partizaninį karą įsitraukusių alžyriečių taip pat daugėjo, atskirais atvejai FLN veiksmai peraugdavo į civilių žudynes.
1959 m. pabaigoje generolas Šarlis de Golis pradėjo Alžyro nepriklausomybės pripažinimo procesą. 1959 m. rugsėjo 16 d. jis pripažino Alžyro teisę referendumu atsiskirti nuo Prancūzijos. Tai sukėlė Alžyro europiečių pasipriešinimą, ekstremistiškiausiai nusiteikę, vadovaujami kelių generolų 1961 m. bandė įvykdyti valstybės perversmą. Perversmui nepavykus, dalis Alžyro europiečių įkūrė Slaptąją karinę organizaciją (Organisation armée secrète – OAS), siekusią sutrukdyti deryboms su FLN. Organizacija siekė sukelti Prancūzijos armijoje sukilimą, įvykdė keletą žmogžudysčių Prancūzijoje. Nepaisant šių pastangų 1962 m. kovo 18 d. remiantis Eviano susitarimais buvo paskelbta Alžyro nepriklausomybė.
Nepriklausomybės paskelbimą lydėjo Alžyre likusių europiečių ir Prancūzijos pusėje kovojusių Alžyro musulmonų žudynės.