Deguonis
|
Deguonis (O) | |
|---|---|
| Periodinė grupė |
nemetalas |
| Atomo numeris | 8 |
| Išvaizda |
Bespalvės dujos |
| Atomo savybės | |
| Atominė masė (Molinė masė) |
15,9994 а.m.v. (g/mol) |
| Atomo spindulys |
60 pm |
| Jonizacijos energija (pirmas elektronas) |
1313,95() kJ/mol (eV) |
| Elektronų konfigūracija |
[He]2s²2p4 |
| Cheminės savybės | |
| Kovalentinis spindulys |
73 pm |
| Jono spindulys |
N/A pm |
| Elektroneigiamumas |
3,44 (pagal Polingą) |
| Elektrodo potencialas |
0 |
| Oksidacijos laipsniai |
−2,−1 (neutral) |
| Termodinaminės savybės | |
| Tankis |
0,001429 g/cm³ |
| Šiluminė talpa |
920 J/(K·mol) |
| Šiluminis laidumas |
0,02674 W/(m·K) |
| Lydymosi temperatūra |
50,35 K |
| Lydymosi šiluma |
0,22259 kJ/mol |
| Virimo temperatūra |
90,18 K |
| Garavimo šiluma |
3,4099 kJ/mol |
| Molinis tūris |
17,36 cm³/mol |
| Kristalinė gardelė | |
| Kristalinė gardelė |
kubinė |
| Gardelės periodas |
N/A Å |
Deguonis – cheminis elementas, dažnas ne tik Žemėje, bet ir visoje Visatoje. Skystas ir kietas molekulinis deguonis (O2) yra šviesiai žydros spalvos, skystas ar kietas ozonas (O3) yra sodresnės mėlynos spalvos. Ozono sluoksnis Žemės atmosferoje saugo planetos paviršių nuo radiacijos. Ozonas susidaro iš deguonies (O2) veikiant saulės spinduliams ar elektros iškrovai. Jis oksiduoja beveik visus metalus ir daugumą kitų elementų.
Egzistuoja dar viena deguonies alotropinė atmaina - O8. Šis junginys raudonos spalvos. O8 gaunamas kambario temperatūroje presuojant paprastą deguonį (O2) su G10 jėgos presu.
Gamtoje yra randami trys deguonies izotopai: 16O (99,759 %), 17O (0,037 %) ir 18O (0,204 %).[1]
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvišką atitikmenį terminui oxygenium sugalvojo Jonas Jablonskis,[2] motyvuodamas tuo, kad esminė šio elemento savybė yra dalyvavimas degimo reakcijoje. Kiti tuo metu siūlyti terminai akcentavo tai, kad deguonis įeina į rūgščių sudėtį, todėl buvo siūlomi variantai rūgštygamis, rūgštadaris (su rūgštimi siejamas pavadinimas daugelyje Europos kalbų: vok. Sauerstoff ← sauer; gr. oxygeno ← oxys; rus. kislorod ← kislyj ir kt.).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Deguonį 1769 m. išskyrė ir aprašė švedų mokslininkas K. Šelė ir nepriklausomai nuo jo 1774 m. anglų mokslininkas Dž. Pristlis. Prancūzų mokslininkas A. Lavuazjė nustatė, kad degimas – tai medžiagų jungimosi su deguonimi reakcija. Buvo manoma, kad deguonis yra būtina visų rūgščių sudedamoji dalis, todėl šis elementas buvo pavadintas oxygenium (lot.) – „sudarančiu rūgštį“.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Medicinoje
- Sprogstamųjų medžiagų gamyboje
- Metalų suvirinime ir pjaustyme
- Metalurgijoje
- Aviacijoje
- Medžiagų deginimui
Biologinė reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]O2 – vienas iš augalų atliekamos fotosintezės produktų, kuris yra būtinas aerobinių organizmų gyvybinei veiklai. Iš O2 susidaro gyvybę nuo kenksmingų saulės UV spindulių saugantis O3 sluoksnis.
Fotosintezė ir kvėpavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gamtoje laisvasis deguonis susidaro fotolizės reakcijos metu dėl fotosintezės.
Kiekis kūne
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laisvojo deguonies dalinis slėgis stuburinių organizmų kūnuose yra didžiausias kvėpavimo sistemoje ir mažėja einant per arterinę sistemą, periferinius audinius ir venines sistemas. Dalinis slėgis yra toks slėgis, kurį deguonis galėtų turėti, jeigu užimtų tūrį.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Zita Dzedulionienė. Chemija: vadovėlis VIII–X klasei: suaugusiųjų ir savarankiškam mokymuisi. Kaunas: Šviesa, 2009, 98 p. ISBN 978-5-430-05433-5.
- ↑ Leksika Nuoroda tikrinta 2015-05-25