Jonas Jablonskis
Kitos reikšmės – Jonas Jablonskis (reikšmės).
| Jonas Jablonskis | |
|---|---|
| Gimė | 1860 m. gruodžio 30 d. Kubilėliai |
| Mirė | 1930 m. vasario 23 d. (69 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Petrašiūnų kapinėse |
| Tėvas | Juozapas Jablonskis |
| Motina | Agnė Šipailaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Konstancija Sketerytė |
| Vaikai | Konstantinas Jablonskis Ona Jablonskytė-Landsbergienė Julija Jablonskytė-Petkevičienė Vytautas Jablonskis Jonas Jablonskis |
| Veikla | kalbininkas |
| Alma mater | 1885 m. Maskvos universitetas |
| Jonas Jablonskis | |
Jonas Jablonskis (slapyvardžiai Rygiškių Jonas[1], Petras Kriaušaitis, 1860 gruodžio 30 d. Kubilėliuose, Šakių raj. – 1930 m. vasario 23 d. Kaune) – Lietuvos kalbininkas, norminęs lietuvių bendrinę kalbą.[2]
J. Jablonskio darbai ir veikla ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Pasiūlė raidę ū.[3]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jonas Jablonskis gimė netoli Naumiesčio, Kubilėlių kaime, Juozapo Jablonskio (1830–1903) ir Agnės Šipailaitės (1836–1915) šeimoje. 1872 m. rudenį J. Jablonskis pradėjo mokytis Marijampolės gimnazijoje. 1877 m. tėvai persikėlė į Rygiškius. 1881 m. gegužės mėn. prasidėjo baigiamasis etapas – abitūros egzaminai. Kartu su J. Jablonskiu gimnaziją baigė ir Vincas Kudirka. Rugpjūčio mėn. J. Jablonskis įstojo į Maskvos universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.
1885 m. gegužės mėn. J. Jablonskis baigė Maskvos universitetą ir grįžo į Lietuvą. Tačiau darbo paieškos pačioje savarankiško gyvenimo pradžioje buvo bevaisės. Ir tik apie 1887 m. Jablonskis įsidarbino Marijampolės teisme.
1889 m. sausio 16 d. J. Jablonskis paskirtas viršetatiniu Mintaujos gimnazijos senųjų kalbų mokytoju. Gavęs vietą gimnazijoje, J. Jablonskis atkuto ir materialiai: gimnazijos mokytojų atlyginimai buvo gana dideli.
1890 m. liepos 24 d. Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčioje susituokė su Konstancija Sketeryte (1868–1948), Nereikonių kaimo valstiečių Adomo Sketerio ir Marijos Jodinskaitės dukterimi.[4]
Šeima J. Jablonskiui buvo brangus dalykas, bet ji teikė ir tam tikrų rūpesčių. Po kiek laiko gimė dukrelė, kuri po savaitės mirė. Tai buvo didelis smūgis tiek motinai, tiek tėvui. Gyvenant Mintaujoje Jablonskiams gimė dar trys vaikai: Konstantinas, Ona ir Julija.
Apie atvykusį į Mintaują J. Jablonskį susispietė nedidelis lietuvių būrelis, daugiausia inteligentai: teisininkas Motiejus Lozoraitis, teismo kandidatas Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, aušrininkas poetas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, teismo kandidatas Vladas Mačys, teisininkas Motiejus Čepas, o 1894 m. prie jų prisidėjo į Mintaują paskirtas vikaru Juozas Tumas-Vaižgantas, ieškojęs prieglaudos po konflikto su dekanu Edvardu Roppu (Edward von Ropp) ir kitais kunigais. Būrelio inteligentai Mintaujoje rėmė „Varpo“, „Ūkininko“ leidinius, parengė spaudai kelių lietuvių rašytojų kūrinius.
1896 m. Jablonskis išvyko į Taliną. Taline prasidėjo politinis J. Jablonskio persekiojimas, kratos, jam buvo iškelta byla. Taline 1899 m. gimė sūnus Vytautas.
1901 m. gegužės mėn. Jablonskis išvyko iš Talino į Kauno gubernijos Panevėžio apskritį, į Žeimelį.
1902 m. paskelbtas nuosprendis J. Jablonskio byloje. Nuosprendis buvo baisus smūgis visiems J. Jablonskio planams. Į Pskovą, kur turėjo būti ištremtas iki 1904 m. vasario 27 d., J. Jablonskis atvyko 1902 m. gegužės 20 d. J. Jablonskis apsigyveno pas Kočianovskają (Velikije Lukų g., Lapotnikovos namai). 1903 m. kovo 12 d. J. Jablonskiui suteikta „malonė“ – likusį bausmės laiką atlikti Kauno gubernijoje. Gavęs šį leidimą ir pasirinkęs gyvenamąja vieta Šiaulius, į juos J. Jablonskis atvyko 1903 m. kovo 31 d.
1904 m. Jonas Jablonskis grįžo į Vilnių, čia 1906 m. gimė jauniausiasis sūnus Jonas. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto garbės profesorius. Nuo 1925 m.Tautinės Lietuvių Studentų korporacijos Neo-Lithuania garbės narys.
Jonas Jablonskis mirė Kauno karo ligoninėje, buvo palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Darbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbiausi veikalai: „Lietuviškos kalbos gramatika“ (1901 m.), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (1911 m.), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922 m.), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925 m.), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928 m.). Redagavo Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, Jono Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą.
Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą. 1928 m. gegužės 15 d. apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
J. Jablonskis yra žymiausias lietuvių kalbos normintojas. Jis galutinai nustatė lietuvių raidyną, įdiegė daugybę naujadarų: dienų pavadinimai (pirmadienis, antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis), ateitis, praeitis, rašytojas, mokykla, mokslininkas, linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas), kalbos terminai (kablelis, kabutės, šauktukas, klaustukas), matematiniai terminai (daugyba, dalyba, skaičius, apskritimas, spindulys), degtukas, atvirukas, valstietis, tautietis. Kita vertus, jis nevengė ir tarptautinių žodžių – kai lietuvių kalbos tarptautinių žodžių komisija ėmėsi norminti tarptautinius žodžius, J. Jablonskis kai kurių siūlė atsisakyti, pvz., „agna“ – energija, „apšviestūnas“ – inteligentas, „buitvieša“ – biografija, „džiūgautė“ – triumfas, „panaša“ – analogija, „raštuomenė“ – literatūra, „šilčiarodis“ – termometras, „virplys“ – vibratorius.[5]
Įdomybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Juozas Balčikonis pasakojo [6], kad J. Jablonskis kartą norėjo sužinoti, ar žemaičiai tam tikrų veiksmažodžių, numetę esamojo laiko trečiojo asmens galūnę -a (pvz., važiuoja), dar palieka j, ar ne. J. Jablonskis tada važiavęs su vienu žemaičiu prie Kelmės ir sakęs jam: „Aš važiūju“. Žemaitis atsakęs: „Tap, tap, puonali!“. Toliau kalbininkas sakęs: „Tu važiūji“. Žemaitis vėl: „Tap, tap, puonali!“. Paskui J. Jablonskis klausęs: „Vuo ons kon dara?“, laukdamas atsakymo „važiū“ arba „važiūj“. O žemaitis, pamatęs netoliese einant žmogų, atsakė: „Ons tuoks soskis, ons piests et!“. Taip kalbininkui ir nepavyko sužinoti rūpimo tarmės fakto.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija
- Kauno Jono Jablonskio gimnazija
- Jono Jablonskio sodyba-muziejus
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Arnoldas Piročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų: J. Jablonskio gyvenimas ir darbai, 1860-1904. Vilnius : Mokslas, 1977.
- Arnoldas Piročkinas. J. Jablonskis – bendrinės kalbos puoselėtojas: 1904–1930. Vilnius : Mokslas, 1978.
- Atsiminimai apie Joną Jablonskį. Sudarytojos Giedrė Čepaitienė, Lionė Lapinskienė. Vilnius: Gimtasis žodis, 2010.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rygiškiai – kaimas Šakių rajone
- ↑ Algirdas Sabaliauskas. Jablonskis Jonas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 457-458 psl.
- ↑ Lietuvių kalbos abėcėlė. smetona.lt
- ↑ Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai (sud. E.Lukėnaitė-Griciuvienė). Vilnius : Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009.
- ↑ Donatas Smalinskas, laida „Lietuvos diena“, 2011-01-07.
- ↑ Balčikonis J. Keletas atsiminimų apie J. Jablonskį. – „Literatūra ir kalba“, t. 1. Vilnius, 1956, p. 27.