Fiodoras Dostojevskis
| |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Fiodoras Michailovičius Dostojevskis rus. Фёдор Миха́йлович Достое́вский | |
|---|---|
| Fiodoras Dostojevskis. Tapytojas – Vasilijus Perovas, 1872 | |
| Gimė | 1821 m. lapkričio 11 d. Maskva, Rusija |
| Mirė | 1881 m. vasario 9 d. (59 metai) Sankt Peterburgas, Rusija |
| Tėvas | Michailas Dostojevskis |
| Motina | Marija Dostojevskaja |
| Veikla | rašytojas |
| Fiodoras Dostojevskis | |
Fiodoras Michailovičius Dostojevskis (rus. Фёдор Миха́йлович Достое́вский, 1821 m. lapkričio 11 d., Maskva – 1881 m. vasario 9 d., Sankt Peterburgas, Rusija) – rusų literatūros klasikas, publicistas, filosofas.[1]
Gyvenimo ir kūrybos kelias
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1821 m. lapkričio 11 d. Maskvoje, vargšų ligoninės gydytojo šeimoje. Po motinos mirties, būdamas penkiolikos metų, tėvo valia stojo į Peterburgo karo inžinerijos mokyklą. Ją baigęs metus tarnavo Rusijos valdžios įstaigose, o paskui atsidėjo literatūriniam darbui. 1845 m. parašė pirmąjį savo romaną „Vargo žmonės“, laiškų forma pasakojantį apie skurdaus Peterburgo valdininkėlio didelę ir taurią meilę.
F. Dostojevskio giminės šaknys siekė Abiejų Tautų Respubliką: senelis buvo vyresnysis unitų dvasininkas Podolėje (Vakarų Ukraina), kurią valdė Lenkija, o šeima skelbėsi kilusi iš XVII a. rusėnų bajorų. Giminės tėvonija buvo į šiaurės rytus nuo Pinsko (dabar Baltarusija) esančiame Dostojevo kaime. Į stačiatikybę iš unitų perėję Dostojevskiai buvo nuskurdę ir mažateisiai bajorai.
Motinos Marijos Nečajevos tėvas Fiodoras Nečajevas buvo Kalugos gubernijos Borovsko miesto III gildijos pirklys.
Katorga ir tremtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1847 m. Dostojevskis suartėjo su socialistais – Peterburgo jaunimo grupe, kuri svarstė reformų atsilikusioje Rusijoje būtinybę, skaitė Vakarų Europos visuomenės reformatorių ir revoliucionierių raštus. Despotiškas carinės Rusijos režimas, išsigandęs Europoje tuo metu kilusios revoliucijų bangos, šią grupę įtarė rengiant sąmokslą. 1848 m. socialistai, su jais kartu ir Dostojevskis, buvo suimti ir po aštuonis mėnesius trukusio tardymo nuteisti sušaudyti. Šaltą 1849 m. gruodžio rytą būrelio nariai buvo nuvežti į Peterburgo Semionovo aikštę, sustatyti ant ešafoto, jiems užvilkti balti mirtininkų marškiniai, šventikas priėmė paskutinę išpažintį, kareiviai nutaikė šautuvus, bet staiga atšuoliavo pasiuntinys, atnešęs caro malonės raštą: sušaudymą pakeisti aštuoneriais metais katorgos ir tremties.
1849–1859 m. Dostojevskis praleido katorgoje ir tremtyje Sibire. Kaliniai gyveno susikimšę apirusiuose barakuose, su grandinėmis ant kojų, tvankumoje, apnikti parazitų, sunkiai dirbdami, neturėdami menkiausios galimybės pabūti vieni, pasimatyti su artimaisiais; buvo draudžiama skaityti ir rašyti. Tačiau pats jis teigė, kad Sibire jis pamatė „visą rusų liaudį“. 1854 m. katorgos režimas Dostojevskiui buvo palengvintas, pakeistas į tremtį; jis pagaliau galėjo skaityti ir rašyti.
Gyvenimas po tremties
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1859 m. grįžęs į Peterburgą, Dostojevskis pasinėrė į literatūrą: leido žurnalus, parašė ir išspausdino romanus „Užrašai iš Mirusiųjų namų“ (1861), „Pažeminti ir nuskriaustieji“ (1861), „Užrašai iš pogrindžio“ (1864), „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866).
Pasikeitė rašytojo pažiūros: jis įsitikino, kad socialistinės teorijos, revoliucinė prievarta negali pataisyti visuomenės ir žmogaus. Visą vėlesnį gyvenimą Dostojevskis liko ryžtingas revoliucijų priešininkas, konservatyvių, kartais net reakcingų pažiūrų. Tačiau Dostojevskio romanai, ypač žmogaus sielos gelmių meniniai atvaizdai, šias pažiūras daugsyk pranoksta.
1866 m., stokodamas pinigų, pasirašė sutartį su vienu leidėjų: jeigu rašytojas iki tų metų lapkričio pirmos nepristatysiąs jam naujo dvylikos spaudos lankų (apie 300 puslapių) apimties romano, leidėjas devynerius metus galėsiąs be atlyginimo leisti visus naujai parašytus jo kūrinius. Iki sutarties termino likus tik mėnesiui romanas dar net nebuvo pradėtas; tada Dostojevskis pasisamdė pagalbininkę. Sutartis buvo įvykdyta. 1867 m. jis vedė Aną Snitkiną, kuri iki pat jo mirties liko jam patikima atrama, nešė šeimos buities naštą, tvarkė jo kūrybos leidimo reikalus.
Gyvenimo pabaiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rašytojas mirė nuo plaučių ligos, kuri buvo apleista ir negydyta jau kelerius metus, nors jis dusdavo ir buvo sunku kvėpuoti. Jis taip pat sirgo epilepsija, kuri gyvenimo gale vis dažniau pasikartodavo. Taip pat ligai suvešėti pagelbėjo skaudžios vaikų netektys bei kitų giminaičių mirtys. Fiodoras Michailovičius Dostojevskis mirė 1881 m. sausio 28 d. Sankt Peterburge, įgijęs milžinišką autoritetą ir pripažinimą kaip rusų literatūros klasikas. Palaidotas 1881 m. vasario 1 d. Aleksandro Nevskio vienuolyno Tichvino kapinėse.
Kūriniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Vargo žmonės (1846)
- Antrininkas (1846)
- Šeimininkė (1847)
- Silpna širdis (1848)
- Baltosios naktys (1848)
- Netočka Nezvanova (1849)
- Stepančikovo kaimas ir gyventojai (1859)
- Dėdulės sapnas (1859)
- Užrašai iš mirusiųjų namų (1860)
- Pažemintieji ir nuskriaustieji (1861)
- Žiemos pastabos apie vasaros įspūdžius (1863)
- Užrašai iš pogrindžio (1864)
- Nusikaltimas ir bausmė (1866)
- Lošėjas (1867)
- Idiotas (1868)
- Amžinas vyras (1870)
- Demonai (1872)
- Jaunuolis (1875)
- Broliai Karamazovai (1880)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Dagnė Beržaitė. Dostojevskij Fiodor (Fiodoras Dostojevskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 93-94 psl.