Pereiti prie turinio

Friedrich Nietzsche

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Frydrichas Nyčė
vok. Friedrich Nietzsche
Gimė 1844 m. spalio 15 d.
Rėkenas, Saksonija, Prūsija, Vokietijos konfederacija
Mirė 1900 m. rugpjūčio 25 d. (55 metai)
Veimaras, Vokietijos imperija
Tautybė vokietis
Veikla vokiečių filosofas ir rašytojas.
Sritis
Organizacijos Bazelio universitetas
Alma mater Bono universitetas
Leipcigo universitetas
Žinomas (-a) už
Vikiteka Friedrich Nietzsche

Frydrichas Nyčė (vok. Friedrich Nietzsche, 1844 m. spalio 15 d. Rėkeno kaime, netoli Leipcigo, Prūsija – 1900 m. rugpjūčio 25 d.) – vokiečių klasikinės filologijos specialistas. Po mirties išgarsėjo kaip filosofas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos“ kūrėjų. Taip pat rašė poeziją, kūrė muzikines kompozicijas. Buvo Prūsijos pilietis, tačiau po persikėlimo į Bazelį 1867 m. buvo be pilietybės.

Būdamas 24 metų, iškart po studijų baigimo Bazelio universitete tapo klasikinės filologijos profesoriumi. Po dešimties metų, 1879 m., dėl sveikatos profesūros atsisakė. Nuo to laiko, ieškodamas vietų, kurių klimatas teigiamai veiktų jo migreną ir skrandžio skausmus, apvažiavo Prancūziją, Italiją, Vokietiją ir Šveicariją. Būdamas 45 metų susirgo psichine liga, dėl kurios nebegalėjo dirbti ir dėl kurios jam buvo reikalinga globa. Savo gyvenimo pabaigą jis praleido globojamas iš pradžių savo motinos, vėliau – sesers, mirė 1900 m., būdamas 55 metų amžiaus.

Jaunąjį Nyčę ypač paveikė A. Šopenhauerio filosofija. Jo kūriniuose aštriai kritikuojama moralė, religija, filosofija, mokslas ir meno formos. Pasikartojantis Nyčės antpuolių objektas visų pirma yra krikščioniškoji moralė, taip pat krikščioniškoji ir platoniškoji metafizika.

Biografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystės metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nyčė gimė 1844 m. spalio 15 d. Riokeno miestelyje (dabar Liuceno miesto dalis) tuometėje Saksonijos Prūsijos provincijoje. Vardas suteiktas Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo IV, kurio 49-asis gimtadienis sutapo su Frydricho Nyčės gimimu. Nyčė vėliau atsisakė antrojo vardo.[1] Nyčės tėvas buvo liuteronų pastorius[2] ir buvęs mokytojas Karlas Liudvikas Nyčė (1813–1849), motina – Franciska Nyčė (1826–1897, mergautinė pavardė Oler. Frydrichas buvo vyriausias šeimoje, taip pat turėjo jaunesniąją seserį Elizabetą Fiorster-Nyčę, gimusią 1846 m., ir Liudviką Joną, gimusį 1848 m. (mirė dviejų metukų). Nyčei einant penktus metus mirė tėvas.[3] Tuomet šeima persikėlė į Naumburgą ir apsigyveno pas Frydricho močiutę iš motinos pusės. 1854 m. pradėjo lankyti Naumburgo Domgimnaziją. 1856 m. mirė Nyčės močiutė ir šeima persikėlė į nuosavą namą – tą patį, kuriame dabar įkurtas Nyčės memorialinis muziejus. Kadangi Nyčės tėvas dirbo valstybei (buvo pastorius), betėviui Nyčei buvo suteikta stipendija mokytis tarptautiniu mastu pripažintoje Šulpfortoje 1858–1864 m.[4] Ten susibičiuliavo su Paulu Doisenu ir Karlu fon Gersdorfu. Mokydamasis šioje mokykloje taip pat pradėjo rašyti eilėraščius ir kurti muzikinius kūrinius. Nyčė vasarodamas Naumburge vadovavo muzikos ir literatūros sambūriui „Germania“.[3] Šulpfortoje Nyčė įgijo graikų, lotynų, hebrajų ir prancūzų kalbų pagrindus, kuriuos vėliau panaudojo skaitydamas pirminius literatūrinius šaltinius.[5] Išlikę semestro pabaigos egzaminų 1864 m. kovo mėn. įrašai rodo, kad Nyčei geriausiai sekėsi religija ir vokiečių kalba, prasčiausiai – hebrajų kalba ir matematika.[6]

Nors Nyčė buvo kompozitorius mėgėjas, nuo 1858 m. sukūręs keletą kūrinių balsui, fortepijonui ir smuikui, jo kūryba susilaukė pašaipų iš žymaus kompozitoriaus Ričardo Vagnerio, kurio žmonai Nyčė, kaip gimtadienio dovaną, buvo nusiuntęs savo kūrinį fortepijonui, ir grubios kritikos iš dirigeto Hanzo fon Biulovo. Mokydamasis Šulpfortoje Nyčė susipažino su tuo metu beveik nežinomo poeto Frydricho Hiolderino kūryba, vadino jį „mano mėgstamiausiu poetu“ ir parašė esė, kurioje teigė, kad poetas pakėlęs jo sąmonę iki „didžiausio idealumo“.[7] Taisęs rašinį mokytojas jį įvertino gerai, bet pakomentavo, kad Nyčė ateityje turėtų rūpintis „sveikesniais“, „aiškesniais“ ir „vokiškesniais“ rašytojais. Be to, jis susipažino su Ernstu Ortlepa, ekscentrišku poetu alkoholiku, kuris buvo rastas negyvas griovyje praėjus vos kelioms savaitėms po susitikimo su jaunuoju Nyče. Kita vertus, manoma, kad būtent jis spėjo Nyčę supažindinti su Ričardo Vagnerio muzika ir kūryba.[8]

1864 m. rugsėjį baigęs mokslus Šulpfortoje Nyčė pradėjo teologijos ir klasikinės filologijos studijas Bonos universitete, tikėdamasis tapti pastoriumi. Trumpą laiką jis ir Doisenas buvo Burschenschaft Frankonia organizacijos nariais. Tačiau praėjus vienam semestrui Nyčė prarado tikėjimą ir, motinos dideliam nusivylimui, metė studijas.[9] Dar 1862 m. savo esė „Likimas ir istorija“ Nyčė teigė, kad istoriniai tyrimai diskreditavę pagrindinius krikščionybės mokymus.[10] Svarstoma, kad liberalaus teologo Davido Štrauso „Jėzaus gyvenimas“ taip pat padarė didelę įtaką jaunojo Nyčės požiūriui į krikščionybę.[9] Taip pat Liudvigo Fojerbacho knyga „ Krikščionybės esmė“ paveikė jaunąjį Nyčę argumentu, kad „žmonės sukūrė Dievą, o ne atvirkščiai“.[11] 1865 m. birželį, būdamas dvidešimties, Nyčė parašė savo itin religingai seseriai laišką, kuriame prisipažino praradęs tikėjimą.[12] Tais pačiais metais atsidėjo filologijos studijoms pas Leipcigo universiteto profesorių Frydrichą Vilhelmą Ričlą. Čia susipažino su dėstytoju studentu Ervinu Rode. 1865 m. Nyčė skaitė Šopenhauerio raštus. Būtent šio veikalas „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ padarė lemiamą įtaką būsimam filosofui. Nyčė savo knygoje „Nesavalaikės meditacijos“ rašė, kad Šopenhaueris buvo vienas iš nedaugelio mąstytojų, kuriam jautė pagarbą, nors jau 1878 m. knygoje Šopenhauerio filosofiją kritikavo.

1867 m. Nyčė užsirašė į vienerių metų trukmės savanorišką tarnybą Prūsijos artilerijos divizijoje Naumburge, kurią turėjo nutraukti 1868 m. kovo mėn., kai šokinėdamas į arklio balną Nyčė patyrė rimtą traumą (plyšo pora raumenų), po kurios kelis mėnesius negalėjo vaikščioti. Tai paskatino jį tęsti ir užbaigti filologijos studijas, ką jis padarė 1868 m. Tais metais Nyčė taip pat pirmą kartą sutiko Ričardą Vagnerį.

Profesoriavimas Bazelio universitete

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nyčė įgijo klasikinės filologijos išsilavinimą. Rekomenduojant dėstytojui Ervinui Rodei vos baigęs studijas ir sulaukęs 24 m., neturėdamas mokslų daktaro laipsnio, 1869 metais ėmė vadovauti Bazelio universiteto filologijos katedrai. Tais pačiais metais Leipcigo universitetas Nyčei suteikė garbės daktaro vardą.[13] Nyčė iki šiol yra vienas jauniausių klasikinę filologiją dėsčiusių profesorių.[14]

Nyčė buvo pradėjęs daktaro disertaciją pavadinimu „Indėlis į Diogeno Laertijaus šaltinių tyrimą ir kritiką“ (vok. Beiträge zur Quellenkunde und Kritik des Laertius Diogenes) kurioje nagrinėjo Diogeno Laertiaus idėjų ištakas, tačiau jos nebaigė ir darbo oficialiai nepublikavo. Prieš persikeldamas į Bazelį atsisakė Prūsijos pilietybės ir visą likusį gyvenimą nugyveno neturėdamas pilietybės.[15][16]

Nepaisant to, Nyčė atliko tarnybą Prūsijos kariuomenėje Prancūzijos ir Prūsijos karo metu kaip medicinos sanitaras. Kariuomenėje praleistas laikas buvo traumuojantis. Nyčė jo metu buvo susirgęs difterija ir dizenterija.[17] Grįžęs į Bazelį 1870 m. Nyčė stebėjo Vokietijos imperijos susikūrimą ir vėlesnę Otto von Bismarko politiką kaip pašalinis asmuo ir vertino ją skeptiškai. Jo inauguracinė paskaita universitete buvo „Homeras ir klasikinė filologija“. Nyčė taip pat susitiko su teologijos profesoriumi Francu Overbeku, su kuriuo liko draugais visam gyvenimui.

Profesoriaudamas Bazelyje Nyčė dažnai lankydavosi Liucernos kantone esančiame Tribšeno mieste. Vagneriai įtraukė Nyčę į savo draugų ratą, kuriame buvo kompozitorius Francas Listas. 1870 m. jis gimtadienio proga padovanojo Ričardo Vagnerio žmonai Kosimai rankraštį „Tragiškos idėjos atsiradimas“. 1872 m. Nietzsche išleido savo pirmąją knygą „Tragedijos gimimas“, kurią kolegos filologai, tarp jų prof. Ritšlis, priėmė labai kritiškai. Knygą neigiamai recenzavo Ulrichas fon Vilamovicas-Molendorfas, dėl ko knyga buvo nepopuliari ir įgijo blogą reputaciją. Kylyje profesoriavęs Rodas ir Vagneris stojo ginti Nyčę. Jausdamas atstūmimą filologų bendruomenėje Nyčė nesėkmingai bandė pereiti į filosofijos fakultetą Bazelyje.

1873 m. Nyčė ėmė kaupti savo užrašus, kurie po mirties buvo paskelbti kaip veikalas „Filosofija tragiškajame graikų amžiuje“. 1873–1876 m. jis paskelbė keturias atskiras ilgas esė: „ Deividas Štrausas: išpažinėjas ir rašytojas“, „Apie istorijos naudojimą ir piktnaudžiavimą gyvenimu“, „Šopenhaueris kaip pedagogas“ ir „Ričardas Vagneris Bairoite“, kurios vėliau buvo sudėtos į knygą pavadinimu „Nesavalaikės meditacijos“. Esė temos – kultūrinė kritika. Tuo laiku Vagnerių rate jis susitiko su Malvida fon Meizenbug ir Hansu fon Biulou, susibičiuliavo su Poliu Rė, kuris prisidėjo prie to, kad Nyčė atsimestų nuo šopenhaueriško pesimizmo savo ankstyvuosiuose raštuose. Nyčę nuvylė 1876 m. Vagnerio inicijuotas Bairoito festivalis, Vagnerio „vokiečių kultūros“ idealizavimas, kuriam Nyčė jautė atstūmimą, taip pat erzino Vagnerio šlovė vokiečių visuomenėje, dėl ko Nyčė laikui bėgant nuo Vagnerio atsiribojo.

1878 m. pasirodžiusioje Nyčės aforizmų knygoje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ užsipulta Vagnerio ir Šopenhauerio filosofija. Knygos išleidimas atšaldė Nyčės draugystę su Doisen ir Rode. 1879 m. Nyčei smarkiai pablogėjo sveikata, dėl ko šis turėjo atsistatydinti iš pareigų Bazelyje ir išeiti į pensiją. Nuo vaikystės Nyčę kamavo įvairios ligos, įskaitant migreninius skausmus ir virškinimo trakto problemas. 1868 m. nelaimingas atsitikimas treniruočių karinėje tarnyboje metu ir ligos, kuriomis persirgo 1870 m., galėjo prisidėti prie sveikatos pašlijimo. Galop Nyčei tapo sunku dirbti nuolatinį darbą.

Nyčės, kaip nepriklausomo filosofo, gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvendamas iš Bazelio paskirtos pensijos ir draugų paramos, Nyčė dažnai keliaudavo, ieškodamas jo sveikatai palankesnio klimato ir iki 1889 m. kaip nepriklausomas autorius praleido gyvendamas skirtinguose miestuose. Daug vasarų praleido netoli Sankt Morico esančioje Sils Marijoje (Šveicarija), tuo tarpu žiemas leido Italijos miestuose Genujoje, Rapale ir Turine bei Prancūzijos mieste Nicoje. 1881 m. Prancūzijai okupavus Tunisą jis planavo kelionę į Tunisą, kad pamatytų Europą anapus žemyno, bet vėliau atsisakė šios minties, tikriausiai dėl sveikatos priežasčių.[18] Nyčė retkarčiais grįždavo į Naumburgą aplankyti savo šeimos. Šių sugrįžimų metu dažnai bardavosi ir taikydavosi su savo seserimi.

Nyčė galutinai nusigręžė nuo Šopenhauerio įtakos ir nutraukė socialinius ryšius su Vagneriu. Jo draugų ratas dar labiau susitraukė po jo knygos „Štai taip kalbėjo Zaratustra“. Šis kūrinys susilaukė minimalaus dėmesio. Nyčė tai pripažino, nors nevengdavo pasiskųsti dėl patiriamo vienišumo.

Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo kūrybos laikotarpį Nyčė gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Paskutinėse savo knygose Nyčė kritiškai rašė apie Šopenhauerį ir Vagnerį, kuriuos gyrė viename pirmųjų veikalų „Nesavalaikiai apmąstymai“.

Pamišimas ir mirtis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1889 m. sausio 3 d. patyrė pamišimą; šis nutraukė Nyčės darbą.[19] Tą dieną Nyčė Turino gatvėse sukėlė erzelį, dėl ko prie jo priėjo du policininkai. Lieka nežinoma, kas tiksliai atsitiko, bet dažnai pasikartojantis pasakojimas, paplitęs netrukus po jo mirties byloja, kad Nyčė pamatęs plakamą arklį kitame Karlo Alberto aikštės gale, pribėgo prie arklio ir siekdamas jį apsaugoti apsikabino jo kaklą, o tada pargriuvo ant žemės.[20][21]

Tais metais Nyčė dar nebuvo labai žinomas, tik vienas danų literatūros istorikas Georgas Brandesas apie jį skaitė paskaitas. Tačiau, kai Nyčė po vienuolikos metų 1900 metais mirė, jis jau buvo tapęs garsenybe. Jo kūriniai darė įtaką filosofams, daugelis susidomėjo jo pažiūromis ir jas perėmė. Dar didesnę įtaką jis padarė platiesiems inteligentijos sluoksniams, net ir už Vokietijos ribų. Musolinis buvo didelis jo darbų gerbėjas. O Vokietijos Nacionalsocialistų partija naudojo Nyčės idėjas kurdami savo ideologiją – prie to ženkliausiai prisidėjo Nyčės rankraščių saugotoja ir kuratorė Nyčės sesuo Elizabet, papildžiusi Frydricho Nyčės neužbaigtus kūrinius taip, kad jie atlieptų jos pačios nacionalistinę ideologiją[22], neretai prieštaraudama paties Nyčės išsakytoms idėjoms (pvz., Nyčė, nors kritikavo judaizmą kaip religiją,[23] labai neigiamai vertino antisemitinius judėjimus).

Asmeninis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nyčė niekada nevedė ir neturėjo vaikų. Apie jo seksualinį gyvenimą sklando daug gandų, yra tvirtinančių, kad Nyčė lankydavęsis viešnamiuose, dėl to sirgęs ir sifiliu, nors nėra fakto teisingumą pagrindžiančio įrodymo.[24] 1888 m. jis sutiko 17 m. jaunesnę Lu Salomė, kurią įsimylėjo.[25] Per septynius mėnesius nuo pažinties pradžios triskart piršosi, tačiau visus kartus buvo atmestas. Apmąstydamas nelaimingą meilę Nyčė teigė, kad įsimylėjėliui jo nelaiminga meilė yra „nepakeičiama“, ir kad jos jis „jokiais būdais neišmainytų į abejingumo būseną“.[26]

Kūryba, filosofinės idėjos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bėgant metams Nyčės filologinius interesus keitė filosofiniai, ir praėjus vos dešimčiai metų Nyčė visiškai pasinėrė į filosofinius apmąstymus, atsisakė katedros vedėjo darbo, atsidėjo rašymui. Nyčė savo veikloje reprezentavo savo laikmečiui būdingus scientizmą, natūralizmą, evoliucionizmą ir reliatyvizmą, bet tuo pačiu metu savo veikalais ir kritikavo savo epochą ir jos kultūrą, išryškindamas neigiamus jos bruožus ir prieš ją maištaudamas.

F. Nyčė išsakė daug idėjų, kurias XX a. perėmė filosofai postmodernistai. Jis kritikavo religiją, ypač krikščionybę. F. Nyčė visur akcentuoja graikų tradiciją kaip pačią geriausią, bet sugadintą krikščionybės. Anot jo, kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus. Jis dorybę sieja su prigimtimi ir taiko tik aristokratams. Anksčiau (Antikos laikais) žmonės gyvenę anapus gėrio ir blogio. Žmogus buvo gyvuliška būtybė, o moralė sugadino žmogų, todėl moralė ydinga. Kadangi yra dvi kategorijos – gėris ir blogis – todėl ir supratimas apie gėrį ir blogį gali būti dvejopas. Moralę gali sukurti tik aristokratai, o vergiška moralė yra aristokratiškai išvesta moralė. Moralės tipas priklausąs nuo valdančios klasės.

Pirmoji Nyčės knyga išleista 1872 m. Knygoje analizuota senovės graikų tragedija kaip vienas Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatų, pastebėta priešprieša tarp graikų dievų Apolono ir Dioniso (Apolono pradas įkūnija tvarką, ramybę, aiškumą, tuo tarpu Dioniso pradas įkūnija geismą, chaosą ir aistrą.[27] Antrame veikale, išleistame 1876 m., kritikuota to meto vokiečių visuomenė. 1878 m. išleistame veikale „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ Nyčė kritikavo kultūros ir žmogiškumo sąvokas, jas priskirdamas pasikeitusioms ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formoms. Viena populiariojoje kultūroje žinomiausių Nyčės sentencijų „Dievas mirė“ pirmąkart pavartota 1882 m. išleistoje knygoje „Linksmasis mokslas“, o pakartotas veikale „Štai taip kalbėjo Zaratustra“. Plėtojama mintis, kad žmogus yra laisvas, jis gali laisvai kurti ir tvarkyti bei planuoti savo gyvenimą nevaržant jokioms moralės normoms ar iš viršaus primestiems sprendimams.

Dvasios ir galios pusiausvyrą išlaikyti gebančio ir utopinio Antžmogio, būsiančio alternatyva krikščioniškajai moralei, kurią Nyčė laikė nihilistine ir persmelkta „sunkio dvasia“, tema plėtota veikale „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ (1883–1885 m.) Krikščioniškosios moralės kritika tęsiama po šios sekusioje knygoje „Anapus gėrio ir blogio“. Šioje 1886 m. išleistoje knygoje minimas terminas „valia gyventi“, kurios neigimu Nyčė kaltino krikščionybę. Knygoje pateikiami samprotavimai apie žmogaus prigimtyje slypintį susiskaldymą, t. y. gėrio ir blogio pradus, keliamas uždavinys perkainoti visas ligšiolines vertybes.

1886 m. išleistas fundamentalus keturių dalių veikalas „Visų vertybių perkainojimas“. Po metų išleistame veikale „Apie moralės kilmę“ teigė, jog egzistuoja dvi nepriklausomos moralės, viešpačių ir vergų. Viešpačiams svarbiausia – efektyvumas, o poelgiai vertinami griežtai pagal pasekmes, niekada pagal motyvus. Viešpačiai yra „atviro proto“ ir greitai keičia taisykles bei principus jei dabar naudinga kitaip. Vergų moralei Nyčė priskiria nusižeminimą, altruizmą ir savęs atsižadėjimą.[28] Veikalai „Antikristas“ ir „Ecce Homo“ išleisti jau po Nyčės mirties. Veikale „Antikristas“ Nyčė smerkia krikščionybę ir kartu su budizmu jas vadina nihilistinėmis religijomis bei laiko neįtikėtinai viena į kitą panašias, nors budizmą vertina palankiau dėl aukščiausios dievybės nebuvimo. Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistema esanti tikrosios moralės inversija, o iš krikščionybės reikėtų kildinti nihilizmą. „Ecce Homo“ parašyta kaip kūrybinė autobiografija, kurioje autorius vėl grįžta prie svarbiausių savo minčių, dar kartą aistringai apibrėžia ankstesnių savo knygų turinį. Didžiąją „Ecce homo“ dalį sudaro jo paties parašytų filosofinių veikalų komentavimas, jų citavimas, tarsi pamatinių idėjų akcentavimas. Filosofas sumini beveik visas savo parašytas knygas, palankiai atsiliepdamas apie savo kūrybą.

Jautriai atskleidęs savo meto kultūros, filosofijos ir meno raidos prieštaringumą, šis „nemalonių tiesų filosofas“, kaip jis save vadino, į filosofijos centrą iškėlė „gyvenimo“ ir „valios galiai“ sąvokas, joms suteikė egzistencinį atspalvį.

Nyčės įtaka moderniajai filosofijai ir populiariajai kultūrai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nyčės idėjos ėmė vėl populiarėti XX a. septintajame dešimtmetyje ir nuo to laiko padarė milžinišką įtaką XX a. ir XXI a. mąstytojams, visų pirma įvairioms kontinentinės filosofijos mokykloms (egzistencializmui, postmodernizmui, poststruktūralizmui), taip pat paliko įspaudą mene, literatūroje, poezijoje, politikoje ir populiariojoje kultūroje.

Nyčę kaip įkvėpimo šaltinį yra minėję JAV rokeris Merlinas Mensonas,[29] Satanistų bažnyčios įkūrėjas Anton Szandor LaVey.[30] Taip pat Nyčės idėjos, filosofija ar aforizmai sutinkami tokių muzikinių grupių ir atlikėjų, kaip „Black Sabbath“, Deivido Bovio kūriniuose.[31]

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • „Tragedijos gimimas“ (Die Geburt der Tragödie, Oder: Griechentum und Pessimismus, 1872 m., lietuvių k. 1997 m.[32])
  • „Apie tiesą ir melus nemoraliąja prasme“ (1873 m.)
  • „Filosofija tragiškajame graikų amžiuje“ (1873 m., išleista 1923 m.)
  • „Nesavalaikiai apmąstymai“ (Unzeitgemässe Betrachtungen, 1873–1876 m., lietuvių kalba 1996 m. išleista dalis pavadinimu „Apie istorijos žalą ir naudingumą“[32])
  • „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878 m.)
  • „Ryto žara: Mintys apie moralės prietarus“ (Morgenröte: Gedanken über die moralischen Vorurteile, 1881 m., lietuvių k. 2005 ir 2006 m.[32])
  • „Linksmasis mokslas“ (1882 m.)
  • „Štai taip Zaratustra kalbėjo: Knyga visiems ir niekam“ (Also sprach Zarathustra: Ein Buch für Alle und Keinen, 1883–1885 m., lietuvių kalba 1938 ir 2014 m.[32])
  • „Anapus gėrio ir blogio: Ateities filosofijos įžanga“ (Jenseits von Gut und Böse: Vorspiel einer Philosophie der Zukunft, 1886 m., lietuvių kalba 1991 m.[32])
  • „Apie moralės genealogiją: Poleminis veikalas“ (Zur Genealogie der Moral: Eine Streitschrift, 1887 m., lietuvių kalba 1996 m.[32])
  • „Vagnerio atvejis“ (1888 m.)
  • „Stabų saulėlydis, arba Kaip filosofuojama kūju“ (Götzen-Dämmerung, oder Wie man mit dem Hammer philosophiert , 1888 m., lietuvių kalba 1991 ir 2012 m.[32])
  • „Antikristas: Krikščionybės prakeiksmas“ (Der Antichrist: Fluch auf das Christentum,, parašytas 1888 m., išleistas 1895 m., lietuvių k. 2009 m.[32])
  • „Ecce Homo: Kaip tampama tuo, kas esi“ (Ecce Homo: Wie man wird, was man ist, parašytas 1888 m., išleistas 1908 m., lietuvių k. 2007 m.[32])
  • „Nyčė prieš Vagnerį“ (Nietzsche contra Wagner, 1888 m.)
  • „Valia gyventi“ (daugybės nepublikuotų ir Nyčės sesers Elizabet redaguotų raštų rinkinys; nuo XX a. septintojo dešimtmečio prie Nyčės bibliografijos nebepriskiriama)

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Cate, Curtis (2005). Friedrich Nietzsche. Vudstokas, Niujorkas: The Overlook Press.
  • Hayman, Ronald (1980). Nietzsche: A Critical Life. Oksfordo universiteto leidykla.
  • Jensen, Anthony K.; Heit, Helmut, eds. (2014). Nietzsche as a Scholar of Antiquity. London: Bloomsbury Academic.

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Kaufmann 1974, p. 22.
  2. ↑ Schiller, Ferdinand Canning Scott (1911). „Nietzsche, Friedrich Wilhelm“. In Chisholm, Hugh (ed.). Encyclopædia Britannica. 19 tomas (11 leidimas). Kembridžo universiteto leidykla. p. 672
  3. ↑ 3,0 3,1 Wicks, Robert (2014). Zalta, Edward N. (red.). Friedrich Nietzsche (Winter 2014 leid.).
  4. ↑ Brobjer, Thomas H. (2008). „Why Did Nietzsche Receive a Scholarship to Study at Schulpforta?“. Nietzsche-Studien. 30: 322–327.
  5. ↑ Krell, David Farrell; Bates, Donald L. (1997). The Good European: Nietzsche's work sites in word and image. Čikagos universiteto leidykla.
  6. ↑ Cate 2005, p. 37.
  7. ↑ Hayman 1980, p. 42.
  8. ↑ Kohler, Joachim (1998). Nietzsche & Wagner: A Lesson in Subjugation. Jeilio universiteto leidykla. p. 17.
  9. ↑ 9,0 9,1 Schaberg, William (1996). The Nietzsche Canon. Čikagos universiteto leidykla. p. 32.
  10. ↑ Salaquarda, Jörg (1996). „Nietzsche and the Judaeo-Christian tradition“. The Cambridge Companion to Nietzsche. Kembridžo universiteto leidykla. p. 99.
  11. ↑ Higgins, Kathleen (2000). What Nietzsche Really Said. New York: Random House. p. 86.
  12. ↑ Nietzsche, Letter to His Sister (1865). Suarchyvuotas originalas 24 lapkričio 2012.
  13. ↑ Jensen & Heit 2014, p. 129.
  14. ↑ Bishop, Paul (2004). Nietzsche and Antiquity. p. 117.
  15. ↑ Hecker, Hellmuth (1987). „Nietzsches Staatsangehörigkeit als Rechtsfrage“ [Nietzsche's nationality as a legal question]. Neue Juristische Wochenschrift (vokiečių). 40 (23): 1388–1391.
  16. ↑ His, Eduard. 1941. "Friedrich Nietzsches Heimatlosigkeit. " Basler Zeitschrift für Geschichte und Altertumskunde 40:159–186.
  17. ↑ Deussen, Paul (1901). Erinnerungen a Friedrich Nietzsche [Memoirs of Friedrich Nietzsche] (vokiečių). Leipzig: F.A. Brockhaus.
  18. ↑ Güntzel, Stephan. 2003. „Nietzsche’s Geophilosophy (PDF)“ (anglų ir vokiečių k.) Journal of Nietzsche Studies 25:78–91. doi:10.1353/nie.2003.0010. p. 85. – Project MUSE.
  19. ↑ Magnus, Bernd; Higgins, Kathleen Marie, eds. (1996). The Cambridge Companion to Nietzsche (anglų). Kembridžo universiteto leidykla. pp. 79–81. ISBN 978-0-521-36767-7.
  20. ↑ Kaufmann 1974, p. 67.
  21. ↑ Verrecchia, Anacleto (1988). „Nietzsche's Breakdown in Turin“. In Harrison, T. (red.). Nietzsche in Italy. Stanford: ANMA Libri, Stanfordo universitetas. pp. 105–112.
  22. ↑ Golomb, Jacob ir Robert S. Wistrich, eds. 2002. Nietzsche, Godfather of Fascism?: On the Uses and Abuses of a Philosophy. Prinstonas, NJ: Prinstono universiteto leidykla.
  23. ↑ Losurdo, D. (2002) Nietzsche, the Aristocratic Rebel: Intellectual Biography and Critical Balance-Sheet. Brill, 2020. p. 954
  24. ↑ Köhler, Joachim (2002). Zarathustra's secret: the interior life of Friedrich Nietzsche. New Haven, Conn.: Jeilio universiteto leidykla. p. xv. ISBN 978-0-300-09278-3.
  25. ↑ Leventhal, Robert S. (2001). „Nietzsche and Lou Andreas-Salomé: Chronicle of a Relationship 1882“. rsleve.people.wm.edu.
  26. ↑ R. B. Pipino vertinimas, The Persistence of Subjectivity (2005), p. 326.
  27. ↑ Rouge, Edita (2020-10-16). „Frydricho Nyčės „Tragedijos gimimas“ ir Antikos mitai šiame veikale“. delfi.lt. Delfi. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
  28. ↑ Richard Miller (2020). Society And Master Vs. Slave Morality. https://www.betterhelp.com/ Archyvuota kopija 2021-01-21 iš Wayback Machine projekto.
  29. ↑ Steve, Lowe (1999-03-01). „Meet the Mayor of Hollywood“. Select. ISSN 0959-8367.
  30. ↑ Lewis, James R. „Who Serves Satan? A Demographic and Ideological Profile“. Marburg Journal of Religion. 2001 m. birželis
  31. ↑ [1]
  32. ↑ 32,0 32,1 32,2 32,3 32,4 32,5 32,6 32,7 32,8 [https://www.vle.lt/straipsnis/friedrich-nietzsche/ Frydrichas Nyčė. VLE

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Friedrich_Nietzsche&oldid=7424890"