Jonas Nastopka
| Jonas Nastopka | |
|---|---|
| Gimė | 1897 m. Biržai |
| Mirė | 1919 m. gegužės 18 d. (~22 metai) Ėriškiuose, Panevėžio raj |
| Veikla | Lietuvos kariuomenės karininkas |
Jonas Nastopka (1897 m. Biržuose – 1919 m. gegužės 18 d. Ėriškiuose, Panevėžio raj.) – Lietuvos kariuomenės karininkas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Biržų miesto ūkininko šeimoje. Baigė Biržų pradžios ir keturklasę mokyklas. 1913 m. įstojo į matininkų mokyklą Rygoje, kurios nebuvo lemta užbaigti. Kilus Pirmajam pasauliniam karui buvo priverstas trauktis į Rusiją, o ten, kaip ir dauguma prasilavinusių jaunuolių, mobilizuotas ir pasiųstas į karo mokyklą Saratove, kurią 1917 m. pavasarį baigė jaunesniuoju karininku.
Prasidėjus Vasario revoliucijai pradėjo formuotis nacionaliniai kariniai daliniai. J. Nastopkai artimiausias buvo 1-asis atskirasis lietuvių batalionas Vitebske. Tai buvo batalionas, rusams rodomas kaip pavyzdinis tvarkos ir drausmės dalinys. Už tai, kad Vitebske apsaugojo cerkves, miestiečių turtą nuo bolševikų gaujų plėšimo, pelnė miesto gyventojų simpatijas ir dėkingumą. Tačiau, kaip ir visi kiti panašūs padaliniai keleriopai didesnių bolševikinių jėgų apsuptyje buvo priverstas nusiginkluoti ir išsiskirstyti. Į Lietuvą kariai grįžo kaip kas išmanydami.
Jonas Nastopka, grįžęs į Biržus ir matydamas, kad čia trūksta mokytojų, po trumpalaikių kursų pradėjo dirbti mokykloje. Bet neramūs laikai, įgyta patirtis pastūmėjo į atsakingesnes pareigas. 1918 m. lapkričio – gruodžio mėn. dirbo apskrities milicijoje tardytoju. Kraštą okupavus bolševikams partizanavo, ieškojo galimybės prisijungti prie reguliarios Lietuvos kariuomenės. 1919 m. pradžioje bandymas patekti į veikiančius pulkus baigėsi nesėkme. Panevėžys buvo bolševikų rankose, todėl grįžo į Biržus. Bandant antrą kartą prie Šeduvos pateko į bolševikų nelaisvę ir buvo uždarytas Panevėžio kalėjime. Tačiau Atskirasis Panevėžio batalionas paskutinėmis kovo dienomis staigiu proveržiu privertė priešą pasitraukti iš Panevėžio. Tuo pačiu buvo išlaisvinti ir įkalintieji.
J. Nastopka savanoriu stojo į jį išvadavusį dalinį ir buvo paskirtas 5-osios kuopos vadu. Jaunasis kuopos vadas, kur bekovotų, asmeniniu pavyzdžiu rodė ištvermę, narsumą. Jam buvo patikimos vis atsakingesnės pareigos. Priešas pro Kėdainius vylėsi pasiekti Kauną. Tačiau buvo atmuštas ir Lietuvos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą, kuriame Jonas Nastopka 1919 m. gegužės 18 d. jau vadovavo kairiajam sparnui, suformuotam iš 1-os ir 4-os kuopos, 4 kulkosvaidžių ir 10 raitų žvalgų. Įsiplieskusios kautynės Ėriškių laukuose su gausesniu, taip pat neblogą kovinę patirtį turinčiu priešu apie 10 val. ryto jaunajam karininkui buvo paskutinės. Žūtis nebuvo beprasmė. Batalionas, vaduodamas kaimą po kaimo pasiekė Panevėžį ir išvijo okupantus. Jie grįžo tik 1940 m.
Kol tęsėsi permaininga kova, nebuvo kada rūpintis žuvusiais, jų deramu pagerbimu. Tik gegužės 28 d. pirmojo žuvusio Panevėžio bataliono karininko palaikai metaliniame karste iškilmingai, dalyvaujant kariniam orkestrui, kariškiams ir vietiniams gyventojams, buvo nulydėti į Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčią ir padėti rūsyje, greta kunigaikščio Jonušo Radvilos. Tik bolševikus išstūmus iš Lietuvos, trumpo atokvėpio tarp kitų kovų dienomis jo karstas atvežtas į gimtuosius Biržus ir palaidotas Biržų evangelikų reformatų kapinėse. Laidotuvių apeigas atliko kunigas Povilas Jakubėnas. Prieš nuleidžiant karstą į duobę kalbėjo bataliono vadas Jonas Variakojis, lietuvių tautos vardu padėkodamas už pasiaukojimą Lietuvos laisvei. Vėliau žuvusiojo tėvams buvo skirta apie 40 ha žemės. Jie atsisakė, pasirinkdami mažesnį sklypą arčiau Biržų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Straipsnis apie J. Nastopką Archyvuota kopija 2013-06-23 iš Wayback Machine projekto. (autorius Jonas Dagilis)