Laisvės alėja

54°53′50″ š. pl. 23°54′49″ r. ilg. / 54.89722°š. pl. 23.91361°r. ilg. / 54.89722; 23.91361

Laisvės alėja

2023 m.
Gyvenvietė	Kaunas

Ilgis	1,6 km
Pradžia	Naujamiestis
Pabaiga	Naujamiestis
Atidaryta (-as)	XIX amžius
Miesto dalys	Naujamiestis

Vienas iš renovuotų pastatų (stiklinį anstatą buvo siekiama nugriauti).^[1]

Laisvės alėja – pėsčiųjų gatvė Kaune, esanti Naujamiestyje (Centro seniūnija), besitęsianti iš Vakarų į Rytus. 1982 m. alėja rekonstruota, paversta pėsčiųjų zona (nuo Vilniaus gatvės iki Nepriklausomybės aikštės).^[2]

2015 m. prasidėjo pagrindinės Laisvės alėjos dalies rekonstrukcija, darbai baigti 2021 m. Pakeistas grindinys ir šviestuvai. Laisvės alėjos atkarpa, esanti tarp soboro ir Trakų gatvės, žadama bus rekonstruota 2025 m.^[3]

Istorija

Nikolajaus prospektas valdant Lietuvą carinei Rusijai

1843 m. Rusijos caro Nikolajaus I įsakymu įsteigta Kauno gubernija. Iki 1847 m. parengtas ir patvirtintas miesto projektinis planas. Suprojektuotas taisyklingas gatvių ir kvartalų tinklas, trys aikštės (dab. Nepriklausomybės, Vienybės ir skveras Laisvės al./ L. Sapiegos g. prie Savivaldybės). Pagrindinė gatvė, pavadinta caro garbei Nikolajaus prospektu, įrengta platesnė, sudaryta iš dviejų važiuojamųjų dalių, atskirtų pėsčiųjų taku.

Dvi aikštes – vakarų ir rytų naujosios miesto teritorijos dalyje – alėja sujungė, trečioji aikštė numatyta į šiaurę nuo jos. 1848 m. Naujamiesčio gatvės pradėtos žymėti natūroje, 1849 m. imta dalyti sklypus statybai. 1851 m. didesnėje Laisvės alėjos atkarpoje (iki Nepriklausomybės aikštės) pasodintos liepos, rytinėje dalyje – topoliai. Nuo 1857 m. transportui skirtos juostos grįstos akmenimis.

Senasis (XIX a.) Laisvės Alėjos (Nikolajaus prospekto) grindinys. (atkastas 2018 m. ir tais pačiais metais sunaikintas vykdant alėjos rekonstrukciją)

Pagal 1862 m. Kauno miesto projektinį planą abiejose aikštėse, kurias jungė Laisvės alėja, numatytos bažnyčios: dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje – katalikų, o aikštėje priešais miesto sodu paverstas kapines ties skersine (dabar L. Sapiegos) gatve – stačiatikių.

XIX a. 7–8 dešimtmetyje beveik visi Laisvės alėjos sklypai išdalyti, tačiau tik dalis jų apstatyta. Miesto visuomeninio gyvenimo centru ir toliau išliko Senamiestis, kuriame koncentravosi prekyba, įvairių konfesijų maldyklos, pastatyta Kauno gubernatoriaus būstinė (dab. Lietuvos istorinė prezidentūra).

Ryškesni Laisvės alėjos formavimo pokyčiai išryškėjo XIX a. paskutiniais dešimtmečiais, 1879 m. paskelbus Kauną Rusijos imperijos pasienio 1-os kategorijos tvirtove. 1887 m. belgų inžinieriui E. O. Diuponui duota koncesija arklių tramvajui įrengti.

Nuo 1892 m. pradėti įgyvendinti miestų tvirtovių statybos nuostatai: suvaržytas lietuvių apgyvendinimas, uždrausta aukštesnių kaip 2 aukštai pastatų statyba. Viena iš negausių išimčių – Kauno karinės įgulos cerkvė (žinoma kaip Soboras), iškilusi 1895 m. likvidavus fontaną dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje.

XIX–XX a. sandūroje dauguma Laisvės al. pastatų jau buvo mūriniai dviaukščiai, o kai kurie – 3 aukštų. Iki Pirmojo pasaulinio karo alėjoje mediniai pastatai palaipsniui keičiami mūriniais, jungiamos valdos.

Kaizerinė okupacija

1915 m. Lietuvą okupavus Vokietijos kariuomenei, 1917 m. parengta Kauno projektinė schema, pagal kurią planuota Naujamiesčio pagrindine gatve padaryti ne tokią reikšmę jau beveik įgavusią Laisvės alėją, o lygiagrečią jai pietų pusėje, dabartinę Kęstučio gatvę, kuri per Senamiestį turėjo būti pratęsta iki Rotušės aikštės. Tačiau ši projektinė schema okupacijos sąlygomis nebuvo įgyvendinta.

Tarpukaris

1919 m. vasario 16 d., pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metinių proga centrinė miesto gatvė pavadinta Laisvės alėja (jos krikštatėvis – teisininkas Kazimieras Oleka), o viena gatvių, atsiremiančių į ją – Vasario 16-osios.

Trečiajame dešimtmetyje vyko kosmetiniai tvarkymai-rekonstrukcijos: keliami tretieji aukštai, pirmuosiuose išmušamos didelės vitrinos. Ketvirtajame dešimtmetyje Laisvės alėjoje iškilo keliolika penkių-šešių aukštų urbanistiniu požiūriu reikšmingų pastatų: Centrinis paštas, Centralinio žydų banko‎ statinys su pasažu, „Pažanga“, „Pienocentras“, Apskrities savivaldybė, Taupomosios kasos, „Romuvos“ kino teatras, verslininkės Minos Kotkauskienės namas ir kt. Modernistinė architektūra įvertinta Europos paveldo ženklu.

Naujamiestis galutinai pasidarė miesto centru, o Laisvės alėja – svarbiausia miesto funkcine erdve.

Sovietmetis

1983 m. atidarytas prekybos centras „Merkurijus“, architektas Antanas Algimantas Sprindys, pastatas nugriautas 2009 m.

Antrojo pasaulinio karo metu ir antrosios sovietų okupacijos pradžioje Laisvės alėjoje bent kiek reikšmingesnių pokyčių neįvyko. 1958 m. paklota nauja asfaltbetonio danga, šaligatviai, pažymėtos pėsčiųjų perėjos. 1961 m. gatvei sugrąžintas ankstesnysis pavadinimas. Iki XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos pastatyta keliolika įvairios paskirties pastatų, dar keli jų iš esmės rekonstruoti.

1953 m. miesto generaliniame plane buvo numatyta pėsčiųjų zona. 1973 m. imta svarstyti alėjos perspektyvą. Tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną. 1975 m. uždraustas eismas vienoje alėjos pusėje tarp E. Ožeškienės ir I. Kanto (tada V. Majakovskio) gatvių. Čia įrengta paprastų betono plytelių danga. 1976 m. uždarytas transporto eismas tarp I. Kanto (V. Majakovskio) ir Maironio gatvių.

Darbai buvo vykdomi pagal architektų Alfredo Paulausko ir Vandos Paleckienės projektą.^[4] 1977 m. pradėta požeminių tinklų rekonstrukcija. Pagamintos penkių tipų betono plokštės, iš kurių sudarytos atskiros įvairaus rašto dangos zonos. Paklota 61,4 tūkst. m² betoninių plokščių, 10,5 tūkst. m² asfaltbetonio dangos, įrengtos 198 apšvietimo atramos. Tuo pat metu buvo tvarkomi gatvės pastatai.

1982 m. lapkričio 6 d. rekonstrukcija baigta. Tai buvo antroji pėsčiųjų zona visoje Tarybų Sąjungoje, po Šiaulių pėsčiųjų bulvaro atsiradimo^[5] 1975 metais. 1984 m. autoriams skirta TSRS Ministrų Tarybos premija. Iš viso rekonstrukcijos darbai kainavo 3,141 milijono rublių.^[6] ^[7]

Pagrindiniai duomenys

Laisvės alėjos ilgis – 1621 m, plotis – 24–27 m. Soboras dalija alėjos erdvę į dvi nelygias ir gana savarankiškas dalis (apie 1100 ir 340 m, be Nepriklausomybės aikštės). Dominuoja didžioji erdvės dalis.

Alėjoje auga 577 vnt. medžių: 567 liepos, 6 kaštonai, 4 paprastieji klevai. Medžiai skiriasi amžiumi, augimo sparta, lajų forma. Pagal amžių skirstoma į tris grupes: virš 50 metų amžiaus – 350 vnt., nuo 30 iki 50 metų amžiaus – 150 vnt., iki 30 metų amžiaus – 77 vnt.

Susikertančios gatvės

Trakų gatvė
Vytauto prospektas
Gedimino gatvė
A. Mickevičiaus gatvė
S. Daukanto gatvė
Maironio gatvė

Vasario 16-osios g.
E. Ožeškienės gatvė
Savanorių prospektas
Vilniaus gatvė

Pavadinimų kaita

1847 m. Nikolajaus prospektas
1918 m. Kaizerio Vilhelmo gatvė (Kaiserwilhelmstrasse)
1919 m. Laisvės alėja
1946 m. Stalino prospektas
1961 m. Laisvės alėja

Paminklai

D. Dolskiui atminti (skulptorius Romas Kvintas), priešais Metropolį, netoli fontano, Laisvės al. 68, 2007 m.
Plaukikės Rūtos Meilutytės pagerbimo lenta, netoli fontano, Laisvės al. 68
„Marionetė“ (skulptorius Lukas Šiupšinskas), prie lėlių teatro, Laisvės al. 87A, 2020 m.
Vytauto paminklas (skulptorius Juozas Zikaras) prie Kauno miesto savivaldybės pastato, įsikūrusio Taupomųjų kasų rūmuose, Laisvės al. 96, sankirtoje su L. Sapiegos g., 1990 m.
Petro Vileišio skulptūra (skulptorius Kęstutis Balčiūnas, priešais Kauno centrinį paštą, Laisvės al. 102, 2017 m.
„Žinia“ (skulptorius Erikas Daugulis), Laisvės al. 103, sankirtoje su E. Ožeškienės g., 1979 m.
Romui Kalantai atminti, 2002 m. atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).

Gatvės nuotraukos

Kauno soboras
Kauno muzikinis teatras
Alėjos pradžia
Olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės liepa su atminimo ženklu grindinyje, pasodinta 2012 m.
Vytauto Didžiojo Universiteto Menų fakultetas Laisvės al.
Laisvės al.45
Kauno centrinis paštas
Šių laikų Napoleono karių paradas Laisvės al.