Lietuvos energetika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Pirmoji Lietuvoje vandens (Hidro) ir šiluminė elektrinė sumontuota ir paleista 1883 m. Ją per 1883 metų vasarą ir rudenį Kretingos dvaro malūno pastate įrengė grafas Juozapas Tiškevičius.

Elektrą gamino vandens turbinos, o sausros ir žiemos metu – garo variklis. Iš pradžių elektra buvo tiekiama Kretingos dvaro 5 parko ir 3 Žiemos sodo žibintams, o vėliau imta naudoti rūmų patalpoms apšviesti. Ši elektros stotis Kretingos dvarui tarnavo beveik 45 metus. Elektrinės jau nebėra, tačiau išlikęs pastatas.

Lietuvos energetikos istorijos pradžia – 1892 m. balandžio 17 d. kunigaikščio Bogdano Oginskio dvare Rietave įsižiebusi pirmoji elektros lemputė. Ši diena minima kaip Lietuvos energetikų diena.

Pirmojoje Lietuvos elektrinėje buvo įrengtas 69,5 m² kaitinamojo paviršiaus garo katilas, garo variklis ir 110 V įtampos Grammo elektros srovės generatorius. Elektrinės eksploatavimo metu ją aptarnavo du darbininkai. Pirmiausia apšvietimas buvo įrengtas dvaro rūmuose ir parke, vėliau – Rietavo bažnyčioje, dvaro ūkiniuose pastatuose ir turtingųjų miestiečių namuose. Apšvietimui naudotos pirmosios Lietuvoje kaitinamosios 16 ir 25 žvakių elektros lemputės. Mokestis buvo imamas nuo lempučių skaičiaus ir galingumo. Ši elektrinė veikė iki 1915 m.

1903 m. prie Virvytės upės Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje įrengtas elektros generatorius, kurį suko vandens ratas. Tai pirmoji hidroelektrinė Lietuvoje.

Energetika 1919–1940 m

Dauguma Lietuvos elektrinių tuo metu priklausė užsienio kapitalui, jose dirbo užsienio inžinieriai, tačiau netrukus buvo susirūpinta savų specialistų rengimu. 1928 m. Lietuvos universitetas Kaune išleido pirmąją inžinierių elektrikų laidą.

Užsienio monopolistai palaikė aukštas elektros energijos kainas. Stiprėjantis visuomenės nepasitenkinimas tokiomis kainomis 1933 m. kovo 12 d. Kaune išaugo į visuotinį elektros vartotojų streiką. Po streiko elektros kaina buičiai sumažinta 1,6 karto.

Monopolistai stengėsi, kad ir jų darbuotojai būtų patenkinti. Net nekvalifikuoti darbininkai elektros stotyse už 8 val. darbo dieną gaudavo 30–37 % didesnius atlyginimus (2,10–2,65 Lt už val.), negu kitų ūkio šakų darbininkai.

Lietuvos inžinierinė visuomenė ir jos aktyviausi nariai – prof. Pranas Jodelė, Steponas Kolupaila, Albinas Rimka, inžinieriai Pranas Drąsutis, Leonas Kaulakis, Jurgis Vidmantas ir kiti užsienio valstybių pavyzdžiu pasiūlė prie Susisiekimo ministerijos įsteigti Energijos komitetą. 1936 m. įsteigtas komitetas buvo sudarytas iš 3 komisijų: Žemės turtams tirti komisijos, Energijos komisijos ir Ekonominės komisijos. Vėliau Energijos komisija buvo suskirstyta į 3 pakomisijus: Vandens jėgos, Šiluminės energijos ir Elektros energijos, kurie 1937 m. virto atskiromis komisijomis. Energijos komitetą sudarė 16 narių, atstovaujančių 6 ministerijoms, Lietuvos bankui, Prekybos, pramonės ir amatų rūmams, Universitetui ir inžinierių visuomeninėms organizacijoms, ir 25 nariai – įvairių šakų specialistai.

Elektros komisija, vadovaujama Pr. Drąsučio, vėliau L. Kaulakio, tyrė Lietuvos elektros ūkį, numatė perspektyvinius elektros energijos poreikius ir racionalius vartotojų elektra aprūpinimo būdus, formavo teisinius energetinio ūkio kūrimo pagrindus, dalyvavo tarptautinių energetinių organizacijų konferencijose bei kituose renginiuose.

1937 m. valstybė savo lėšomis įsteigė „Elektros“ akcinę bendrovę su 6 mln. litų pagrindiniu kapitalu, kurios tikslas buvo realizuoti Energijos komiteto rengiamą Lietuvos elektrifikacijos planą. Valstybės kapitalas joje sudarė 97,5 %, 55 498 akcijos teko Susisiekimo ministerijai, po 1530 akcijų – Krašto apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijoms, likusios 1442 akcijos – savivaldybėms ir privatiems asmenims.

1938 m. kovo mėn. Vyriausybė pateikė Energijos įstatymo projektą. Šio įstatymo tikslas buvo suaktyvinti mūsų energijos šaltinių naudojimą vietoje įvežamojo kietojo ir skystojo kuro ir „visam mūsų energijos ūkiui duoti planingą ir racionalią viso mūsų Tautos ūkio reikalams atitinkančią kryptį“. Norėta Energijos Komitetui suteikti didesnio autoritetingumo ir svorio. Pagal įstatymo projektą Energijos komitetas, kaipo studijų organas, turėjo ruošti Lietuvos energijos išteklių naudojimo planus ir teikti valdžios organams energijos ūkio reikalais savo išvadas. Įstatymo priėmimas Seime užtruko iki 1940 m. balandžio vidurio.

1938 m. vadovaujantysis „Elektros“ akcinės bendrovės darbuotojas Pr. Drąsutis „Energijos komiteto darbuose“ paskelbė Respublikos elektrifikacijos plano metmenis, kuriuos ruošė grupė specialistų. 1938 m. lapkričio 24 – 25 d. įvykusiame II Lietuvos inžinierių ir architektų suvažiavime energetikos sekcijoje L. Kaulakis pateikė išsamų pranešimą „Esama Lietuvos elektrifikacijos padėtis ir jos perspektyvinis išvystymas“.

1937 m. 1 kWh elektros energijos pagaminti durpės kainavo 5,21 ct., akmens anglys – 5,27 ct., o naftos produktai – 9,23 ct. Palyginus su elektros energijos kaina, kuri vidutiniškai Lietuvoje buvo 1,20 Lt/kWh, kintamosios išlaidos sudarė nežymią dalį, energetikos pelningumas buvo milžiniškas. Net belgų spauda pripažino, kad iš visų užsienyje investuotų kapitalų didžiausią pelną duoda investicijos Lietuvoje – belgai tuomet valdė dvi didžiausias elektros gamybos kompanijas.

Didelės elektros kainos stabdė tolesnę energetikos plėtrą. 1937 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus suvartojo 15 kWh elektros energijos, šiek tiek daugiau, negu vienam gyventojui Rusijos imperijoje teko 1913 m. 1938 m. vienam Anglijos gyventojui elektros energijos teko 400, Švedijos – 1300, o Norvegijos – 3300 kWh per metus. Pramonė Lietuvoje sunaudojo tik 45 % visos pagamintos elektros energijos. Vokietijai priklaususioje Klaipėdoje pramonė naudojo 85 % pagamintos energijos, o vienam gyventojui teko 288 kWh per metus.

Energetika 1940–1990 m

Pirmoji okupacija

Lietuvą užėmus sovietinei armijai, 1940 m. liepos 25 d. įsteigtoje Liaudies pramonės ministerijoje įkurtas Elektros skyrius, kuris privalėjo tarybinės santvarkos pagrindais reorganizuoti nacionalizuotą elektros ir radijo pramonę. Iš keturių šio skyriaus darbuotojų trys užsiėmė energetikos ūkiu, tai skyriaus viršininkas Pranas Drąsutis, vyr. inžinierius Antanas Gruodis ir inžinierius Jakovas Heleris. Skyrius pirmiausia turėjo nacionalizuoti visas viešojo naudojimo elektrines.

Nacionalizuotoms įmonėms valdyti trijų specialistų nepakako, todėl 1940 m. spalio 10 d. įsteigta Komunalinio ūkio komisariatui pavaldi Lietuvos TSR energijos valdyba, kurios valdytoju paskirtas inž. L. Šušys, vyr. inžinieriumi A. Gruodis, eksploatacijos skyriaus viršininku inž. J. Mačiūnas, technikos eksploatacijos sektoriaus vadovu inž. Jakovas Heleris. Planavimo skyriaus viršininku dirbo inž. Pr. Drąsutis.

Kad būtų lengviau dirbti mažosioms elektrinėms, kurios dažniausiai neturėjo techniškai išsilavinusio personalo, Lietuva buvo suskirstyta į devynis energijos tiekimo rajonus, kuriems vadovauti paskirti žinomesni energetikai. Buvo suvienodinti ir sumažinti elektros energijos tarifai. Tai sukėlė staigų elektros poreikių augimą, padidino elektrinių apkrovas, bet tuo pačiu ir labai apsunkino jų darbą. Kai kuriose vietovėse susidarė net konfliktinės situacijos. 1940 m. visų Lietuvos elektrinių instaliuotoji galia sudarė apie 68 MW, veikė 15 didesnių, per 500 KW galios, ir 350 mažesnės galios elektrinių.

Vokiečių okupacija

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą užėmus okupacinei vokiečių armijai, visas Lietuvos energetinis ūkis pajungtas vokiečių karo reikmėms tenkinti. Centralizuotas energetikos valdymas išliko, tačiau Lietuvos energijos valdyba 1941 m. spalio 1 d. reorganizuota į vokiečių valdomą Rytų krašto energijos tiekimo bendrovės su apribota atsakomybe Lietuvos generalinį rajoną (vok. Energieversorung Ostland GmbH Generalbezirk Litauen:). Bendrovės centras buvo Rygoje. Lietuvos generaliniam rajonui priklausė stambiausios elektrinės ir dauguma elektros tiekimo linijų. Dauguma mažų elektrinių, kaip ir prieškario metais, priklausė privatiems savininkams.

Vokiečių okupacijos metais Lietuvos energetika merdėjo – vokiečiai norėjo su kuo mažesniais kapitaliniais įdėjimais iš veikiančių elektrinių išspausti didesnę elektros energijos gamybą. 1944 m. vokiečiams pasitraukiant iš Lietuvos, įsakyta didesnes elektrines demontuoti ir įrengimus išgabenti į Vokietiją, o nesuspėjus – susprogdinti. Tik dalį įrengimų pavyko išgelbėti. Karo metais Lietuvoje nenukentėjo tik Bačiūnų elektrinė, Rėkyvos elektrinė ir Petrašiūnų popieriaus fabriko elektrinė. Po karo pirmiausia buvo atstatyti elektros paskirstymo tinklai, nors trūko ir medžiagų, ir transporto.

Pokario metai

1945 m. gegužės mėn. Lietuvos Vyriausioji energijos valdyba su visomis savo įmonėmis perduota TSRS Elektros stočių komisariatui ir pavadinta Lietuvos energijos rajonine valdyba. Jos pirmuoju viršininku apie mėnesį buvo Mečislovas Bartkevičius, vėliau jį pakeitė iš Maskvos atsiųsti Ivanas Basajevas ir Rodionas Jegorovas.

1950 m. pagal „Lenpromenergoprojekto“ techninę dokumentaciją Rėkyvos elektrinėje sumontuotas naujas 5200 kW generatorius, 1951 m. pastatytas naujas „Krasnyj kotelščik“ gamyklos 35 t/h garo galios katilas ir 6000 kW AEG firmos turbina. 1952 m. pradėjo dirbti 5600 kVA pastotė, įjungta pirmoji 35 kV elektros perdavimo linija Rėkyva – Akmenė, kurios tiekiama energija naudojosi statomas Akmenės cemento kombinatas. Pačioje statybų pradžioje (1947 m.) šiam būsimam Lietuvos statybų milžinui reikėjo 300 kW, po metų – jau 3000 kW galios, o projektinis galingumas buvo apie 16 mln. kWh per metus. Todėl į Akmenę iš Vilniaus buvo perkeltas 3000 kW galios energetinis traukinys. Tik 1952 m., nutiesus 110 kV EPL Rėkyva – Akmenė ir pastačius 5600 kVA galingumo pastotę, Akmenės aprūpinimas energija pagerėjo.

1957 m. visas energetinis ūkis perduotas Liaudies ūkio tarybos energetinio ūkio valdybai. 1958 m. Tarybų Sąjungoje įvyko ūkio valdymo reorganizacija, suteikusi daugiau teisių vietinėms organizacijoms. Tuometinė LTSR vyriausybė, norėdama geriau apginti Lietuvos interesus, sprendžiant Lietuvos energetikos plėtrą, prie Ministrų Tarybos Mokslo ir technikos komiteto įkūrė visuomeniniais pagrindais veikiančią Nuolatinę energetikos ugdymo komisiją. Ši komisija buvo įpareigota numatyti pagrindines Lietuvos energetikos plėtojimo ir valdymo kryptis, reikšti nuomonę dėl naujų svarbių energetinių objektų statybos ir energetinių sistemų tolesnio vystymo, teikti pasiūlymus dėl energetikos mokslinių tyrimo darbų tematikos ir finansavimo, dėl energetikos specialistų rengimo. Ilgą laiką šiai komisijai vadovavo akademikas prof. Algirdas Žukauskas ir jo pavaduotojas prof. Leonas Kaulakis.

Lietuvoje esančių energetikos įmonių vadovaujančius postus perėmus Lietuvoje išugdytiems specialistams, žymiai pagerėjo energetinių įmonių valdymas ir darbas, sustiprėjo Lietuvos energetinis ūkis. Buvo sukurtos pajėgios projektuotojų, statybininkų ir remontininkų organizacijos.

1961 m. pastatyta ir 1962 m. kovo 26 d. įjungta 330 kV įtampos linija (tuo metu veikusi 110 kV įtampa) Šiauliai – Jelgava, kuria Lietuvos energetinė sistema prijungta prie Šiaurės vakarų jungtinės energetinės sistemos. Pastačius Ignalinos AE, nutiestos naujos linijos nuo šios elektrinės.

1990 m. Lietuvos elektrinės šalies elektros vartotojams pardavė 16,4 mlrd. kWh (58 %) pagamintos elektros energijos ir 11,97 milijardų kWh tiekė Latvijai, Rusijai bei Baltarusijai.

Energetika po 1990 m

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įsteigus Energetikos ministeriją, visų miestų šilumos tinklai tapo Lietuvos valstybinės energetikos sistemos „Lietuvos energija“ filialais. Nepatenkinta Lietuvos nepriklausomybės siekiu, tuometinė TSRS vadovybė pradėjo ekonominę blokadą. Neritmingai pradėjo dirbti Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, todėl sutriko mazuto tiekimas.

1991 m., atkūrus šalies nepriklausomybę, Lietuva tapo 31-ąja pasaulio valstybe, naudojančia branduolinę energiją elektros energijai gaminti. Šalis įsipareigojo, jog eksploatuodama Ignalinos AE nesukels branduolinės grėsmės žmonijai ir aplinkai, kad branduolinės medžiagos bei technologijos bus naudojamos tik taikiems tikslams.

Netrukus pradėta kurti branduolinės saugos reguliavimo sistema, kurios uždavinys – rūpintis, kad Lietuvos Respublikos nustatytas saugos reikalavimų lygis atitiktų tarptautinius reikalavimus. 1991 m. spalio 18 d. LR Vyriausybės nutarimu įkurta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija (VATESI). Per dešimtmetį atominės elektrinės saugai gerinti investuota beveik 700 mln. litų, kuriuos skyrė Lietuva, taip pat užsienio šalys per dvišales ir daugiašales bendradarbiavimo programas bei tarptautinės organizacijos.

Ignalinos AE nuo pat jos eksploatavimo pradžios buvo svarbi elektros energijos tiekėja Lietuvai ir kaimyninėms respublikoms. Dėl labai pabrangusio organinio kuro, daugiausia importuojamo iš Rusijos, elektros energijos gamybos savikaina branduolinėje jėgainėje buvo beveik dvigubai mažesnė nei kitose elektrinėse. 1991 m. Ignalinos AE gamino 60 %, o 1993 m. – net 88 % visos šalies elektros energijos. Vėliau ši dalis sumažėjo, ypač nuo 2005 m., kai buvo uždarytas pirmasis blokas.

1994 m. sukurtos Specialios paskirties akcinės bendrovės, kurios į savo balansą perėmė aplinkinių rajonų šilumos tinklus bei katilines. Daugelis jų buvo labai nugyventos, kai kurios naudojo labai brangų dyzelinį ir krosnių kurą, kitose dar buvo deginama akmens anglis, durpės, pjuvenos, nuodinga skalūnų alyva. 1997 m. šios bendrovės buvo atskirtos nuo AB „Lietuvos energija“ ir perduotos savivaldybių žinion. Per kitus dvejus metus nuo stambių regioninių įmonių atskirti rajonų šilumos ūkiai, liko neišdraskyti tik Panevėžio šilumos tinklai. Miesto ir rajonų savivaldybės liko pagrindinėmis įmonės akcininkėmis. 2002 m. energetikos bendrovėms buvo panaikintas specialiosios paskirties įmonės statusas.

Nacionalinėje energetikos strategijoje, kuri buvo patvirtinta Seimo 1999 m. spalio 5 d. nutarimu Nr. VIII-1348 (Žin., 1999, Nr. 86-2568), suformuluotos pagrindinės Vyriausybės energetikos ūkio pertvarkos ir plėtros nuostatos laikotarpiui iki 2020 m. Strategija atnaujinta 2002 m. spalio 10 d. Joje numatyti konkretūs sprendimai dėl Ignalinos AE galutinio eksploatavimo nutraukimo sąlygų ir terminų, atsižvelgta į naujus aplinkosaugos reikalavimus, patikslintos ir pataisytos energetikos plėtros kryptys.

Atnaujinant Strategiją, atsižvelgta į svarbiausius ekonomikos ir energetikos pokyčius, panaudota sukaupta patirtis ir informacija, reikalinga planuojant ir prognozuojant atskirų energetikos sektorių raidą, atsižvelgta į energetikos plėtros planus Lietuvoje bei kaimyninėse valstybėse, pasaulines tendencijas aplinkosaugos ir rinkų liberalizavimo srityje.

Rėkyvos elektrinės pastatas 2005 m., prieš nugriaunant durpių tiekimo estakadą

Į Lietuvos pirminės energijos balansą vis didesnį indėlį įneš atsinaujinantys ir vietiniai energijos ištekliai (mediena, durpės, įvairios degios atliekos, vėjo bei vandens energija ir kt.), kurių galimybės iki šiol panaudojamos nepakankamai. Be to, esamos centralizuoto šilumos tiekimo sistemos leidžia gerokai išplėsti kombinuotą šilumos ir elektros gamybą, o kartu daug efektyviau panaudoti pirminę energiją.

Naują impulsą energetikos plėtrai davė 2003 m. priimtas Šilumos ūkio įstatymas, kuriame numatyta skatinti kogeneracinę šilumos ir elektros energijos gamybą. Energetikams vėl buvo grąžinta pastatų vidaus tinklų priežiūra. Įstatymas paskatino ir pastatų renovaciją, kad gyventojai būtų labiau suinteresuoti mažiau mokėti už šildymą.

Energijos ištekliai

Lietuvoje iš neatsinaujinančių energijos išteklių yra tik durpės. Tačiau kurui, uždarius Rėkyvos elektrinę, jų suvartojamas tik nežymus kiekis, daugiausia mažuosiuose katiluose vietiniam šildymui. Iki 1992 m. pagrindinis energijos šaltinis elektros ir šilumos energijos gamybai stambiose jėgainėse (be atominės energijos) buvo importuojama nafta ir iš jos gaminamas mazutas. Tačiau, padidėjus naftos kainoms, mazutas daugelyje jėgainių liko tik kaip alternatyvus kuras dujų tinklų avarijos atveju ar kompensacinis kuras šilumos gamyboje, kai tenka viršyti nustatytus dujų sunaudojimo kiekius. Dujų 2005 m. importuota 3116 mln. m³.

Energijos gamyba ir suvartojimas

Pagrindinių kuro ir energijos rūšių bendrasis sunaudojimas

Metai	1996	1997	1998	1999	2000	2001	2002	2003	2004
Akmens anglys, tūkst. t	338	256	219	174	130	115	211	271	263
Durpės kurui, tūkst. t	76	79	61	71	40	40	40	49	47
Durpių briketai, tūkst. t	20	23	15	18	10	9	11	18	19
Malkos ir medienos atliekos, tūkst. m³	2586	2643	2913	3018	3162	3339	3364	3430	3523
Gamtinės dujos, mln. m³	2694	2503	2192	2283	2581	2682	2711	2944	2929
Žalia nafta, tūkst. t	3694	5012	6364	4358	4662	6546	6470	7102	8662
Mazutai, tūkst. t	1475	1310	1665	1207	661	718	598	404	371
Dyzelinas, tūkst. t	531	641	704	642	571	644	670	665	755
Automobilių benzinas, tūkst. t	665	662	634	498	383	373	363	363	345
Aviaciniai degalai, tūkst. t	33	31	28	26	26	33	30	32	38
Suskystintos naftos dujos, tūkst. t	74	94	108	139	189	191	213	232	259
Naftos bitumas, tūkst. t	56	64	99	88	68	59	80	102	123
Tepalai, tepalinės alyvos, tūkst. t	15	30	26	23	22	24	28	26	27
Elektros energija, GWh	11630	11336	11550	10853	10088	10773	11234	11958	12079
Šiluminė energija, GWh	18165	16781	15680	13577	11999	12116	12213	12309	12063

Atsinaujinantys energijos ištekliai – suvartojimas, planuojamas suvartojimas ir potencialas, TWh/metus

Metai	2004	2010	2020	Potencialas
Mediena	8,02	9,50	9,80	9,80
Šiaudai	0,015	0,50	1,50	3,59
Komunalinės atliekos	0,00	0,00	0,46	0,80
Sąvartynų dujos	0,02	0,14	0,28	0,10
Geoterminė energija	0,0017	0,11	0,11	0,80
Mažos hidroelektrinės	0,42	0,46	0,58	0,50
Didelės hidroelektrinės	–	–	–	1,00
Saulės energija	0,00	0,00	0,00	1,30
Vėjo energija	0,0012	0,29	0,85	0,85
Biodegalai	0,00	0,72	0,72	2,25
Iš viso:	8,48	11,72	14,3	21,29

Lietuvoje daugiausia „švarios“ elektros energijos pagaminama hidroelektrinėse. Kogeneraciniai blokai, deginantys biomasę ir biodujas kol kas yra riboto pajėgumo. Šiuo metu Lietuvoje atsinaujinantieji ir vietiniai energijos ištekliai sudaro 8–9 % viso naudojamo kuro balanse. Bendra įgyvendintų projektų, kai naudojami atsinaujinantys energijos ištekliai, galia 2005 m. buvo 343,5 MW. Didžiausia jų dalis yra susijusi su šilumos generavimu. Projektai, kai naudojama biomasė, sudaro 82 % visų projektų. Mediena kurui naudojama 49 rekonstruotuose ir 18 naujai įrengtuose katiluose. Potencialus energijos šaltinis elektros energijos gamybai yra vėjo energija.

Energijos balansas

Lietuvos energijos balanse iki II pasaulinio karo elektrinėse pagaminta šiluma pastatų šildymui beveik nebuvo naudojama. Tačiau savivaldybės skatino centralizuoto šildymo sistemų įrengimą daugiaaukščiuose pastatuose. Tokių namų katilinėse taip pat buvo kūrenamos durpės. Pavyzdžiui, iš visų, 1937 m. Šiauliuose išgautų 15 800 t durpių daugiau, kaip pusė buvo panaudota miesto pastatams šildyti.

Iki 1956 m. vyravo vietiniai energijos ištekliai – malkos, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos ir vandens energija, apie 60 % viso kuro buvo sunaudojama patalpoms šildyti. Elektrinėse daugiausia buvo naudojamos durpės. Didėjant energijos poreikiams, sparčiai didėjo įsivežamos naftos ir jos produktų, o nuo 1963 m. nutiesus dujotiekį į Lietuvą – ir dujų kiekis. Akmens anglies sunaudojimas kito mažai.

1980–2000 m. branduolinio kuro dalis energijos balanse sudarė 34–37 % Lietuvos vietinių išteklių. Suskystintų naftos dujų Lietuvoje 2003 m. suvartota 231,6 tūkst. t, iš jų 151,5 tūkst. t – transportui (2002 m. suvartota beveik 212,8 tūkst. t, iš jų 148 tūkst. t – transportui).

Lietuvos energijos balansas 2001 m. (tūkst. tne)

Energijos gamybai – 4143
- žalia nafta – 474
- durpės – 11
- branduolinė energija – 2 961
- hidroenergija – 28
- malkos ir kt. atsinaujinantieji ištekliai – 669
Grynasis importas – 4 253
- gamtinės dujos – 2413
- nafta ir jos produktai – 2 102
- žalia nafta – 6 070
- naftos produktai – 3 968
- elektros energija – 341
- anglys ir koksas – 79
Vidinės šalies sąnaudos – 8396
- naftos produktai – 2 576
- gamtinės dujos – 2413
- branduolinė energija ir hidroenergija – 2 648
- kietasis kuras ir kiti energijos ištekliai – 759

Lietuvos šiluminės energijos balansas 2001 (GWh)

Šilumos gamyba – 14608
- šiluminės elektrinės – 5357
- katilinės – 6 024
- kiti šaltiniai – 3 227
Šilumos nuostoliai – 2549
Sunaudota energetikos įmonėse – 1 990
Galutinės reikmės – 10069
- pramonė – 1 861
- žemės ūkis – 126
- namų ūkis – 6015
- prekyba ir paslaugos – 2 067

Lietuvos elektros energijos balansas, TWh ^[1]

	1998	1999	2000	2001	2002	2003	2004	2005	2006	2007	2008
Elektros energijos gamyba	17,61	13,51	11,42	14,72	17,71	19,46	19,27	14,78	12,46	14,00	13,88
Ignalinos AE	13,55	9,86	8,42	11,36	14,14	15,48	15,10	10,34	8,65	9,83	9,89
Lietuvos elektrinė	1,70	1,09	0,71	0,82	0,74	0,72	0,74	1,07	0,99	0,96	0,88
Vilniaus elektrinė	0,71	0,82	0,91	0,96	1,08	1,19	1,21	1,25	0,70	0,69	0,74
Kauno elektrinė	0,24	0,42	0,30	0,44	0,49	0,67	0,69	0,69	0,66	0,71	0,71
Mažeikių elektrinė	0,43	0,37	0,30	0,33	0,30	0,19	0,18	0,16	0,20	0,24	0,16
Klaipėdos elektrinė	0,03	0,03	0,04	0,03	0,03	0,03	0,03	0,03	0,02	0.03	0,02
Panevėžio termofikacinė elektrinė										0,00	0,12
Kauno hidroelektrinė	0,39	0,39	0,31	0,28	0,32	0,28	0,36	0,38	0,34	0,32	0,33
Kruonio HAE	0,48	0,45	0,30	0,38	0,43	0,66	0,52	0,37	0,41	0,54	0,58
Mažosios hidroelektrinės	0,01	0,02	0,03	0,04	0,04	0,05	0,07	0,07	0,06	0,10	0,07
Kitos elektrinės	0,07	0,06	0,10	0,07	0,15	0,18	0,37	0,42	0,39	0,41	0.27
Vėjo elektrinės	-	-	-	-	-	-	-	-	0,01	0,11	0,13
Biomasės elektrinės	-	-	-	-	-	-	-	-	0,03	0,06	0,06
Elektrinių savos reikmės, MW	1,67	1,56	1,37	1,49	1,61	1,60	1,54	1,17	1,09	1,14	1,15
Patiekta	16,94	11,95	10,05	13,23	16,10	17,86	17,73	13,61	11,37	12,86	12,73
Kruonio HAE užkrovimas	0,67	0,68	0,64	0,45	0,55	0,61	0,92	0,75	0,54	0,76	0,82
Eksportas	6,47	3,30	1,48	4,16	6,79	7,53	7,32	4,05	1,98	2,54	2.63
Importas	0,38	0,62	0,14	0,20	0,30	0,00	0,13	1,09	1,54	1,17	1.68
Elektros poreikiai	9,17	8,63	8,26	8,72	9,00	9,41	9,79	10,11	10,35	10,73	10,96
Nuostoliai elektros tinkluose	1,52	1,33	1,28	1,42	1,43	1,41	1,27	1,23	1,09	1,12	1,02
Elektros tinklų savos reikmės	0,06	0,06	0,07	0,06	0,06	0,06	0,07	0,06	0,06	0,06	0,06
Galutinis suvartojimas	7,59	7,24	6,91	7,24	7,51	7,94	8,45	8,82	9,20	9,55	9,88
Pramonė	3,66	3,30	3,27	2,85	2,96	3,02	3,08	3,25	3,14	3,13	3,09
Transportas	0,09	0,08	0,07	0,07	0,06	0,02	0,02	0,02	0,09	0,09	0,06
Žemės ūkis	0,39	0,30	0,23	0,15	0,15	0,15	0,16	0,15	0,16	0,16	0,16
Gyventojai	1,74	1,89	1,77	1,82	1,84	1,97	2,15	2,18	2,39	2,50	2,75
Prekybos ir kiti vartotojai	1,72	1,68	1,57	2,36	2,50	2,78	3,04	3,22	3,42	3,67	3,82
Maksimali pareikalaujama galia, MW	2077	1918	1779	1916	1977	2015	1952	1918	1971	1969	1930

1999–2011 metai

http://www.regula.lt/lt/elektra/rinkos_apzvalga/rinka.php Archyvuota kopija 2012-06-27 iš Wayback Machine projekto.
http://www.regula.lt/lt/elektra/rinkos_apzvalga/ataskaitos.php Archyvuota kopija 2012-11-29 iš Wayback Machine projekto.

Šaltiniai

↑ Lietuvos energijos duomenys

Nuorodos

[1] Lietuvos energijos duomenys

[1]