Pereiti prie turinio

Maskvos mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Maskvos mūšis

Data 1941 m. rugsėjo 30 - 1942 m. balandžio 20 d.
Vieta Maskvos sritis
Rezultatas TSRS pergalė
Priešininkai
Sovietų Sąjunga SSRS Trečiasis Reichas Trečiasis reichas
Vadai
Sovietų Sąjunga Josifas Stalinas, Georgijus Žukovas, Ivanas Konevas, Aleksandras Vasilevskis Trečiasis Reichas Adolfas Hitleris, Fedoras fon Bokas, Heincas Guderianas, Giunteris fon Kliugė
Pajėgos
1 252 600[1] 1 200 000 - 1 900 000
Aukos
514 000 174 000 - 581 000

Maskvos mūšis (rus. Битва за Москву) – tarybinės ir vokiečių kariuomenės mūšis dėl Maskvos per II Pasaulinį karą nuo 1941 m. spalio 2 d. iki 1942 m. sausio pabaigos–vasario pradžios. Tai buvo vienas iš pagrindinių, karo baigtį nulėmusių mūšių.

Situacija prieš mūšį

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vykdydamas Barbarosos planą nuo 1941 m. birželio 22 d. Vermachtas giliai įsiveržė į sovietų teritoriją. Didelės sovietų karinės grupės buvo sunaikintos apsupties katiluose, dėl to daugelis vokiečių ir užsienio stebėtojų manė, kad artimiausioje ateityje Tarybų Sąjunga nebegalės tęsti karo.

Pagal Hitlerio planus iki Maskvos užkariavimo turėjo būti palaužta sovietų karinė galia bei užimti svarbiausi ekonominiai regionai Rusijos šiaurėje ir pietuose, taip pat Ukrainoje. Be to, Hitleris norėjo užimti Krymą ir taip panaikinti sovietų aviacijos antskrydžių grėsmę Rumunijos naftos gavybos rajonams. Tuo tarpu Vokietijos karinė vadovybė karo su TSRS baigtį siejo su Maskvos užėmimu. Maskva buvo svarbi kaip susisiekimo ir komunikacijų centras, politinis sovietų centras ir svarbus pramonės rajonas. Sostinės užėmimas turėjo padaryti didelį moralinį smūgį rusams ir likusiam pasauliui.

Pagal Barbarosos planą Maskva turėjo būti užimta po pirmųjų trijų keturių karo mėnesių, tačiau sustiprėjęs sovietų pasipriešinimas po pirmųjų mėnesių šiuos planus sutrukdė. Prie Smolensko vokiečių kariuomenė buvo sustabdyta dviem mėnesiams. Mūšyje Smolensko katile (1941 m. liepos 10 d.- rugpjūčio 3 d.) pralaužta pirmoji sovietų gynybos linija sauganti Maskvą. Tačiau 1941 m. rugpjūčio mėn. Hitleris nurodė permesti šarvuotasias divizijas iš armijų grupės „Centras“ į šiaurę – link Leningrado ir į pietus – link Kijevo, o centrinį frontą padaryti gynybiniu.

Nors Leningrado blokada ir Ukrainos užkariavimas buvo sėkmingi (mūšis dėl Kijevo), Stalinas gavo pakankamai laiko organizuoti sostinės gynybą ir surinkti rezervus.

Kovotojai prie Maskvos

Nepavykus užimti Maskvos per pirmąsias karo savaites, Vokietijos karo strategai parengė didelę puolamąją operaciją „Taifūnas“. „Taifūnas“ prasidėjo 1941 m. rugsėjo 30 d. Vokiečiai pralaužė Vakarų ir Rezervinio frontų gynybą, privertė trauktis ir Briansko fronto kariuomenę. Vadovauti Maskvos gynybai buvo pavesta G. Žukovui.

1941 m. spalio 17 d. Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Tverę, priartėjo iki Volokolamsko, Naros upės, Tulos, Livnų. Kautynės vyko 80–100 km į vakarus nuo Maskvos. Ypač atkaklios kautynės vyko Tulos srityje ir į šiaurę nuo Maskvos; iš šiaurės vokiečiai prasiveržė iki Maskvos kanalo ir priartėjo prie Maskvos per 25–30 km.

Tačiau įnirtingas tarybinės armijos priešinimasis ir prasidėjusi žiema sustabdė vokiečių puolimą. Tuo pasinaudojo TSRS kariuomenės vadovybė. Ji nutarė pradėti bendrąjį tarybinės armijos puolimą trimis TSRS – Vokietijos fronto strateginėmis kryptimis; šiaurės vakarų (prieš armijų grupę „Šiaurė), vakarų (prieš armijų grupę „Centras“) ir pietvakarių (prieš armijų grupę „Pietūs“). Puolimas prasidėjo 1942 m. sausio 7 d.

Iki 1942 m. balandžio 20 d. vokiečiai buvo nublokšti į vakarus nuo Maskvos (vietomis 350–400 km).

Vokietijos kariuomenė patyrė pirmąjį didelį pralaimėjimą II Pasauliniame kare.

  1. Liedtke, Enduring the Whirlwind, 3449. Kindle.7