Sniegas
Sniegas – atmosferos kritulių forma, sudaryta iš ledo kristalų, krentančių iš debesų snaigių pavidalu.
Kai sniegas yra sudarytas iš smulkių ledo dalelių, yra laikomas granuline medžiaga, turinčia atvirą ir lengvą struktūrą, išskyrus tuos atvejus, kai veikiant slėgiui sniegas yra spaudžiamas, presuojamas iki ledo.
Snaigės gali būti įvairių dydžių ir formų. Krintanti sąlyginai apvali snaigė gali pradėti tirpti ir vėl užšalti, persiformuoti į sniego dribsnius, granules, gniutulus. Snaiges sudaro arba taisyklingi ledo kristalai (plokštelės, stulpeliai, žvaigždutės), arba kristalų kompleksai (ežiai, sąsagos). Jų skersmuo siekia nuo <1 mm iki kelių milimetrų. Sukibusios snaigės sudaro sniego gniutulus (iki kelių centimetrų dydžio). Snaigių vidutinė masė 0,1–3,0 mg, stambių dribsnių (gniutulų) – iki 0,5 g.
Iškritusio sniego kiekis matuojamas kritulmačiu (ištirpusio sniego vandens sluoksnis milimetrais). Vidutinėse ir aukštosiose platumose sniegas yra įprasti žiemos krituliai, sudarantys sniego dangą.
Snigimu arba snygiu yra vadinamas kietųjų kritulių (snaigių) kritimas. Sniegas dažniausiai formuojasi virš regionų, kur veikia aukštyneigiai oro srautai esant žemam slėgiui, tai yra, veikiant vidutinių platumų ciklonams. Kalnuotose vietovėse intensyvus snigimas yra įmanomas ten, kur prieškalninio šlaito įtakoje atsiranda aukštyneigiai srautai ir jei oras viršuje yra pakankamai šaltas.
Terminai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba su sniegu susijusius reiškinius aiškina tokiais terminais:
- Sniego danga – sniego sluoksnis, susidarantis sningant. Sniego dangai taip pat priskiriamas ir ledo sluoksnis, kuris susidaro ant sniego paviršiaus, jo viduje arba ant žemės.
- Sniego kruopos – krituliai, iškrentantys neskaidrių, baltos arba baltos matinės spalvos, rutulio arba kūgio formos, 2–5 mm skersmens sniego kruopų pavidalu.
- Sniegplutė – kieta ledinė plutelė sniego dangos paviršiuje. Susidaro, kai viršutinis sniego sluoksnis tirpsta arba drėgsta nuo lietaus ir paskui užšąla.
- Šalna – oro temperatūros nukritimas žemiau 0 ºC vakare ir naktį, kai dieną temperatūra būna teigiama. Šalnos paprastai būna pavasarį ir rudenį, kai vidutinė oro temperatūra jau arba dar yra teigiama.
- Šarma – kristalinės baltos nuosėdos, susidarančios ant žemės paviršiaus ir daiktų (horizontalių arba mažo polinkio). Nuosėdos susidaro sublimuojantis ore esantiems vandens garams ir jiems susilietus su daiktais esant tykai, silpnam vėjui, giedrai arba mažam debesuotumui.
- Šerkšnas – baltos, purios sniego arba ledo pavidalo nuosėdos, susidarančios ant laidų, medžių šakų, atskirų žolelių ir kt. Esant rūkui, temperatūrai minus 2–7 ºC ir vėjuotam orui susidaro grūdėtasis šerkšnas, o esant rūkui ir silpnam vėjui arba tykai – kristalinis šerkšnas.
- Lijundra – ledo sluoksnis, susidarantis ant daiktų viršaus atšalus vandens lašams, dulksnai arba rūkui, taip pat prisilietus kritulių lašams prie paviršių, kurių temperatūra yra 0 ºC arba žemesnė.
Kritulių kiekis – tai vandens sluoksnio storis (milimetrais), susidaręs ant horizontalaus paviršiaus iš lietaus, dulksnos, ištirpusio sniego ir kitų reiškinių per nurodytą laiko tarpą, kai nėra išgaravimo, nutekėjimo ar susigėrimo (1 mm = 1 kg/m2 = 10 t/ha = 10 m³/ha).
Formos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iškritęs ant žemės sniegas gali būti apibūdinamas kaip birus, purus, granulinis ir kaip ledas. Ledas susiformuoja kuomet sniegas susicementuoja po kelių tirpimo ir pakartotinio užšalimo fazių. Sniegas yra laikomas biriu, kuomet pučiant vėjui sniegas gali būti perneštas nuo vienos vietos į kitą ir suformuoti pusnis, kurios gali siekti ir keletą metrų aukščio. Sniego pusnys, supūstos į kalnų pašlaites, gali evoliucionuoti, t. y. didėti ir stačiuose šlaituose būti sniego griūčių priežastimi. Sniego paklotas „išlaiko“ vėsesnes temperatūras negu, kad nesant sniego dangos, nes sniegas atspindi didesnę dalį krintančių spindulių, o sugertoji šiluma yra sunaudojama tirpimui, o ne šilumai.
Vandens dalis sniege yra svarbus rodiklis, nurodantis būsimą pavasarinį upių potvynių dydį, vykstantį dėl sniego tirpimo. Tačiau sniego danga taip pat yra svarbi ir kaip apsauga pasėliams nuo ekstremalių šalčių šaltuoju metų laiku. Jei sniego danga neištirpsta eilę metų, tuomet iš didžiulės sniego masės, veikiant išorinėms jėgoms formuojasi ledo masė, vadinama ledynu. Šviežias sniegas absorbuoja garsą, žemo dažnio gamtinius garsus, kadangi oro tarpai tarp sniego dalelių susilpnina vibraciją. Akustinė kokybė yra sumažinama vos tik ant šviežios sniego dangos ima lyti ar iškrinta šlapdriba. Esant žemai temperatūrai vaikštant šviežiu sniegu yra girdimas cypiantis garsas.
Terminas pūga (sniego audra) gali būti apibrėžtas kaip gausūs krituliai sniego pavidalu, kuomet vėjas ima pustyti sniegą ir sumažėja matomumas. Šlapdriba yra apibūdinama kaip sniegas kartu su lietumi, kuomet oro temperatūra yra silpnai neigiama ar vos teigiama. Sniego kiekiai vienos pūgos metu gali siekti daugiau kaip metrą lygiose vietovėse ir kelis metrus kalnuotose vietovėse. Kai prisninga ypač daug keliavimas automobiliu, lėktuvu ar pėsčiomis tampa labai komplikuotas, kartais netgi neįmanomas. Tokiomis sąlygomis susisiekimas įmanomas naudojant sniegomobilius, sniegroges, sniegbačius, slides. Sniegas yra natūralus žiemos palydovas, tačiau sniegui iškritus šiltuoju metų laiku padaroma daug žalos gamtai, kadangi labiausiai nukenčia medžiai, augalai, vaiskrūmiai ir toks reiškinys yra vadinamas anomalija.
Sniego danga absorbuoja trumpabangę Saulės spinduliuotę, kuri yra dalinai blokuojama debesų sluoksnio ir atspindima nuo sniego paviršiaus. Ilgabangės šilumos mainai vyksta tarp sniego dangos ir ją supančios aplinkos, t. y. oro masės virš sniego dangos, miškų ir debesų. Šilumos mainai vyksta dėl konvekcijos tarp sniego paklotės ir virš jos esančios oro masės, kas yra sąlygota oro temperatūros gradiento bei vėjo greičio. Drėgmės mainai tarp sniego dangos ir oro masės virš jos yra siejami su slaptąja garavimo šiluma, kuri vyksta dėl vandens garų slėgio gradiento ir vėjo. Lietus, krintantis ant sniego gali pridėti žymią dalį šiluminės energijos sniego dangai. Tačiau mažiausi šiluminiai mainai vyksta tarp sniego dangos ir paklotinio paviršiaus.
Snaigės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sniego kristalai formuojasi, kai maži peršaldyti ledo lašeliai (apie 10 μm diametro) užšąla. Eksperimentais įrodyta, kad homogeniški ledo lašelių branduoliai gali susidaryti temperatūrai nukritus žemiau −35 °C (−31 °F)[1] Užšalęs lašelis ima augti prisotintoje aplinkoje, kur oro temperatūra yra žemiau užšalimo taško. Lašelis auga dėl vandens molekulių (garų) ore difuzijos ant ledo kristalo paviršiaus. Ledo kristalai gali išaugti iki šimtų mikrometrų ar milimetrų dydžio esant vandens garų, lašelių pertekliui – tai yra vadinamasis Wegner-Bergeron-Findeison procesas. Vandens garų išeikvojimas sąlygoja ledo kristalų augimą dėl vandens lašelių gausos. Šie dideli kristalai yra reikšmingas kritulių šaltinis ir kristalų susidūrimų metu susidaro spiečiai arba agregatai. Šie agregatai yra sniegas, sniego dribsniai, kurie dažniausiai pasiekia žemės paviršių kaip kietieji krituliai.[2]. Pasaulio Gineso rekordų knygoje yra aprašyta didžiausia sniego kruopa (gniutulas), kurios diametras siekė 38 cm (15 colių), kuri iškrito sausio mėnesį 1887 metais Montanoje, JAV[3].
Sniegas, priklausomai nuo ledo kristalų vidinės sandaros ir savybių, aplinkos sąlygų, gali būti įvairių atspalvių, kurie atsiranda dėl skirtingo spindulių lūžio kampo, šviesos spektro[4]. Snaigės forma daugiausiai yra apspręsta temperatūros ir aplinkos drėgnumo formuojantis snaigei[2]. Plokštuminiai kristalai (ploni ir plokšti) susidaro tarp 0 °C (32 °F) ir −3 °C (27 °F). Tarp −3 °C (27 °F) ir −8 °C (18 °F) formuojasi adatos, prizmės arba pailgos formos kristalai. Nuo −8 °C (18 °F) iki −22 °C (−8 °F) snaigės forma vėl tampa plokščia, dažniausiai su šakota, karpyta kristalo struktūra[5][6][7] Keičiantis atmosferos temperatūrai, drėgnumui krintanti snaigė keičia savo formą ir dydį, todėl yra neįmanoma rasti dviejų identiškų snaigių. Bandymai buvo atliekami Wilson Alwyn Bentley 1885 metais fotografuojant tūkstančius sniego kristalų mikroskopu. W. A. Bentley įrodė snaigių išskirtinumą ir nevienodumą, pripažįstamą ir šiandien[8]
Atspindėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ką tik iškritęs sniegas gali atspindėti 90 % arba daugiau krintančių spindulių[9]. Todėl sniego atspindima šviesa yra tiesiog akinanti, nes žmogaus akis yra jautri tokio intensyvumo šviesai[10]. Ypač akinanti sniego atspindima šviesa gali būti poliariniuose regionuose, aukštosiose platumose. Yra žinoma, kad kas 1000 pėdų (300 m) virš jūros lygio UV spindulių intensyvumas didėja 4 %.[11].
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje snigti pradeda lapkričio, kartais – spalio mėnesiais. Kietų (sniego, krušos, kruopų) ir mišrių (šlapdribos) kritulių būna vidutiniškai nuo 45–50 pajūryje, 60–65 Aukštaitijoje dienų per metus.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Svetainė apie sniegą (angl.)
- Meteorologiniai terminai Archyvuota kopija 2008-04-20 iš Wayback Machine projekto.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Basil John Mason (1971). Physics of Clouds. Clarendon. ISBN 0198516037.
- ↑ 2,0 2,1 M. Klesius (2007). „The Mystery of Snowflakes“. National Geographic. 211 (1): 20. ISSN 0027-9358.
- ↑ William J. Broad (2007-03-20). „Giant Snowflakes as Big as Frisbees? Could Be“. New York Times. Nuoroda tikrinta 2009-07-12.
- ↑ Jennifer E. Lawson (2001). Hands-on Science: Light, Physical Science (matter) – Chapter 5: The Colors of Light. Portage & Main Press. p. 39. ISBN 9781894110631. Nuoroda tikrinta 2009-06-28.
- ↑ John Roach (2007-02-13). „"No Two Snowflakes the Same" Likely True, Research Reveals“. National Geographic News. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
- ↑ Jon Nelson (2008-09-26). „Origin of diversity in falling snow“ (PDF). Atmospheric Chemistry and Physics. Nuoroda tikrinta 2011-08-30.
- ↑ Kenneth Libbrecht (Winter 2004/2005). „Snowflake Science“ (PDF). American Educator. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2008-11-28. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
{{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Chris V. Thangham (2008-12-07). „No two snowflakes are alike“. Digital Journal. Nuoroda tikrinta 2009-07-14.
- ↑ Paul E. Lydolph (1985). The Climate of the Earth. Rowman and Littlefield. p. 104. ISBN 9780865981195. Nuoroda tikrinta 2009-07-04.
- ↑ General Practice Notebook (2009). „Snow blindness“. Suarchyvuotas originalas 2013-07-22. Nuoroda tikrinta 2009-07-12.
- ↑ „Sun Safety“. University of California, Berkeley. 2005 m. balandžio mėn. (last reviewed). Suarchyvuotas originalas 2013-08-20. Nuoroda tikrinta 2008-11-19.
{{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba)