Parsai
| Parsai | |
|---|---|
Parsų šeima
| |
| Gyventojų skaičius | >70 tūkst. |
| Populiacija šalyse | |
| Kalba (-os) | anglų, gudžaratų, hindi, urdu, marathų |
| Religijos | zoroastrizmas |
| Giminingos etninės grupės | persai, kiti iranėnai, kultūriškai – gudžaratai |
| Parsai | |
Parsai (pers. پارسى = Pārsī 'persai') – etnokonfesinė grupė, gyvenanti daugiausia Pietų Azijoje. Tai persai zoroastrai, dėl musulmonų persekiojimų pasitraukę iš Persijos. Jie įsikūrė teritorijose, kurios yra dabartinėje Indijoje (Gudžaratas, Maharaštra) ir Pakistane (Sindhas). Mumbajuje gyvena apie 70 % Indijos parsų, Pakistane daugiausia susitelkę Karačyje. Taip pat gyvena diasporoje JAV (daugiausia Niujorke, Vašingtone, Kalifornijos valstijoje), Kanadoje (Toronte, Monrealyje, Britų Kolumbijoje), Jungtinėje Karalystėje (Londone). Parsai vartoja anglų kalbą bei gyvenamosios vietos kalbas (gudžaratų, urdu, hindi, marathų), religinėse apeigose – Avestos, pehlevi kalbas.
633 m. į Sasanidų valdomą valstybę įsiveržė arabai – po Persiją pradėjo plisti islamas, o lig tol vyravęs zoroastrizmas tapo persekiojimo objektu. VII a. viduryje Persija tapo Omejadų valstybės dalimi, o iki X a. islamą priėmė dauguma Persijos gyventojų. Zoroastrizmo išpažinėjams buvo draudžiama išpažinti savo tikėjimą, musulmonų jie nebuvo pripažįstami vadinamąja rašto tauta arba „knygos žmonėmis“ (kaip judėjai ir krikščionys, kurie galėjo laisvai praktikuoti savo tikėjimą). Dėl persekiojimų, neturėjimo lygybės prieš įstatymą, zoroastrų bendruomenė nuskurdo, buvo priversta trauktis į atokius regionus arba emigruoti.
Kada prasidėjo parsų emigracija, tikslių duomenų nėra. Indijoje jie apsigyveno apie X a., pirmosios bendruomenės įsikūrė Kathiavare, Gudžarate.[2] Apie parsų kėlimąsi į Pietų Aziją bylojama epiniame „Sandžano pasakojime“ (Qissa-i Sanjan). Pasak jo, indų karalius Džadi Rana priėmęs parsus, su sąlyga, jog šie kalbėsią gudžaratų kalba, moterys nešios vietinius rūbus, jiems būsią draudžiama nešioti ginklus, santuokos vyks tik vakarais. Suderėjus sąlygas, parsai įsikūrę Sandžano mieste, ten pasistatę šventyklą. XVII a. parsų bendruomenė ypač suklestėjo – parsai pradėjo dirbti britų Rytų Indijos kompanijos įmonėse Gudžarate. Britai parsams patikėjo administracinius postus, darbą prekyboje, tuo tarpu patys parsai perėmė anglų kalbą, europietiškus papročius. Atskiros parsų šeimos praturtėjo, ėmė keltis į svarbų britų administracinį centrą Bombėjų. Ten parsai valdė vaistines, parduotuves, ligonines, klubus, masonų ložes, bankus, pramonės, laivybos įmones, mokyklas, plėtojo teatrą, leido laikraščius, žurnalus, knygas. XX a. vid. žlugus Britų Indijai, parsų bendruomenės reikšmė Indijoje sumenko, tačiau atskiros šeimos išliko tarp įtakingiausių šalies pramonininkų (pvz., Tata), verslininkų, karininkų, menininkų. Dėl mažo gimstamumo ir emigracijos parsų bendruomenė Indijoje sparčiai mąžta.
Parsai Indijoje skiriami nuo iranių – daug vėlesnės (XIX–XX a.) Irano zoroastrų imigrantų bangos, įsikūrusios Indijoje. Vėliau parsai ir iraniai iš dalies persimaišė.
Parsai gyvena griežtai endogaminėmis bendruomenėmis. Religinės apeigos uždaros nuo kitatikių. Turi savo ugnies šventyklas, šventikų luomą, mirusius tradiciškai laidoja „tylos bokštuose“ (atiduoda sudraskyti paukščiams).[3]
-
Bombėjaus persai. 1878 m. graviūra
-
Parsų šventikai (XIX a.)
-
Bombėjaus tylos bokštas (XX a. pr.)
-
Parsų verslininkas Džamsetdži Tata