Rankšluostis

Slaviški rankšluosčiai

Rankšluostis – tekstilės gaminys, audinio gabalas, skirtas šluostytis rankas nusiplovus, veidą nusiprausus ar kūną nusimaudžius.

Rankšluosčių būna austinių, neaustinių ir trikotažinių. Audžiami iš lininių arba medvilninių verpalų. Pramoninės gamybos rankšluosčiai dažniausiai audžiami reljefiniu (vafliniu) arba kilpiniu pynimu (tokie geriau sugeria drėgmę). Neaustiniai būna daugkartinio arba vienkartinio naudojimo. Pirmieji siuvami iš medvilnės pluošto, antrieji suklijuojami iš natūralaus pluošto (medvilnės, linų), kartais iš dirbtinio pluošto (viskozinio, acetilceliuliozinio). Iš medvilninių verpalų arba medvilninių ir cheminio pluošto verpalų mišinio metmeninėmis mezgimo mašinomis mezgami vienpusės ir dvipusės kilpinės struktūros trikotažiniai rankšluosčiai.

XIX a. pradžios lietuvių liaudies rankšluosčiai buvo lininiai, dvinyčiai, keturnyčiai, siauri ir ilgi (ilgis 2,5–3 m, plotis 28–35 cm). Raštai – įvairūs langeliai, stulpeliai, dryželiai; galai paprastai būdavo užaudžiami raudonais žičkais. XX a. pradėta austi trumpesnius ir platesnius rankšluosčius (35–45 cm pločio), patobulėjo audimo technika, pynimai pasidarė sudėtingesni (keturnyčiai diminiai ir daugianyčiai damastiniai). Kad būtų išryškintas raštas, pradėta derinti balintus ir nebalintus siūlus. Pagrindiniai motyvai – geometriniai; jie ritmingi, kartojasi per visą audinį. Raštai dažniausiai susiję su lietuvių liaudies buitimi. Rankšluosčio galai paprastai užbaigiami rankų darbo medvilniniais arba lininiais mezginiais ir pintiniais kutais (pinikais), juose įaudžiami metai, posakiai, dainų posmeliai, išsiuvinėjamos monogramos arba gėlės.

Be tiesioginės paskirties, rankšluosčiai taip pat turėjo apeiginę reikšmę. Jie buvo naudojami per vestuves, laidotuves; ši tradicija yra išlikusi iki šių laikų. Gyvenamuosiuose namuose būdavo įrengiamas baldas rankšluosčiams laikyti – rankšluostinė.

Rankšluosčio diena švenčiama gegužės 25-ąją.

Taip pat skaitykite

• Skarinys