Rudolf Otto
| |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Rudolf Otto | |
|---|---|
| Rudolfas Otas 1925 m. | |
| Gimė | 1869 m. rugsėjo 25 d. Painė, Vokietija |
| Mirė | 1937 m. kovo 6 d. (67 metai) Marburgas, Vokietija |
| Veikla | mokslininkas, profesorius |
| Sritis | filosofija, teologija, religijotyra |
| Išsilavinimas | profesorius |
| Alma mater | Erlangeno universitetas |
Rudolfas Otas (Rudolf Otto; 1869 m. rugsėjo 25 d. – 1937 m. kovo 6 d.) – vokiečių liuteronų teologas, lyginamosios religijotyros specialistas.
Gimė Painės miestelyje netoli Hanoverio. Lankė Hildesheimo gimnaziją, studijavo Erlangeno ir Getingeno universitetuose, parašė disertaciją apie Martino Liuterio Šventosios Dvasios sampratą, habilitaciją apgynė apie Kantą. 1910 m. tapo Geseno universiteto garbės daktaru, 1915 m. – Vroclavo universiteto profesoriumi (iki tol buvo nepaprastuoju profesoriumi), 1917 m. – Marburgo universiteto dieviškosios mokyklos profesoriumi. Ten dirbo iki gyvenimo pabaigos. Nukrito nuo 20 m aukščio bokšto (kiti mano, kad tai buvo bandymas nusižudyti), bet liko gyvas. Nuo 1929 m. nebedirbo. Mirė nuo pneumonijos, palaidotas Marburgo kapinėse.
Rudolfą Otą išgarsino jo 1917 m. parašytas veikalas – „Šventybės idėja“. Otas priešingai nei dauguma kitų to meto religijų žinovų atmetė racionalųjį religijos pažinimo kelią ir ją nagrinėjo iš iracionalaus pažinimo pusės. Oto požiūriu – dievybė tai ne idėja, abstrakcija, moralinė alegorija, o baisi galybė, pasireiškianti per Dievo „rūstį“. Šventybė žmogų užburia, priverčia jausti baimę, siaubą, pagarbą dėl jos gniuždančio pranašumo, galybės visiškos pilnatvės, paslaptingumo (mysterium), žavesio (fascinans) tuo pat metu. Otas šiuos iracionalius pojūčius įvardijo numinoziniais.
Rudolfo Oto idėjos padarė didelę įtaką XX a. pr. filosofams, teologams. Otu rėmėsi Paul Tillich, Mircea Eliade, C. S. Lewis ir kt.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Das Heilige. Über das Irrationale in der Idee des Göttlichen und sein Verhältnis zum Rationalen, 1917.
- Vischnu-Nârâyana; Texte zur indische Gottesmystik, I, 1917.
- Siddhânta des Râmânuja, Texte zur indische Gottesmystik, II, 1917.
- Die Gnadenreligion Indiens und das Christentum; Vergleich und Unterscheidung, 1930.
- West-Östliche Mystik; Vergleich und Unterscheidung zur Wesensdeutung, 1926.
- Das Gefühl des Überweltlichen; Sensus Numinus, 1931.