Pereiti prie turinio

Rusijos–Ukrainos karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
 Šiame straipsnyje pateikiama informacija apie šių dienų arba ateities aktualijas. Informacija gali greitai kisti.
Rusijos–Ukrainos karas

Karinė padėtis 2023 m. lapkričio 17 d.
Teritorijos valdomos:              Ukrainos        Rusijos
Data 2014 m. vasario 20 d. (2014-02-20) – dabar
Vieta Ukraina, kai kuriais atvejais ir Rusija
Rezultatas Besitęsiantis konfliktas
Konflikto šalys
Palaikymas:
Vadovai ir kariniai vadai
Pajėgos
  • Ukrainos vėliava Ukraina:
  • 209 000 (karinės pajėgos)
  • 102 000 (sukarintos pajėgos)
  • 900 000 (rezervas)[11]

Rusijos–Ukrainos karas[14] – besitęsiantis karas tarp Rusijos (kartu su prorusiškų separatistų pajėgomis) ir Ukrainos. Karo pradžia – 2014 m. vasarį Ukrainoje įvykusi Orumo revoliucija. Pirmieji aštuoneri konflikto metai apėmė Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją (2014 m.) ir karą Donbase (2014 m. iki dabar) tarp Ukrainos ir Rusijos remiamų separatistų, taip pat incidentus laivyne, kibernetinį karą ir politinę įtampą. 2021 m. pabaigoje Rusijos ir Ukrainos pasienyje Rusija ėmė telkti didelius kariuomenės dalinius. Konfliktas labiausiai išsiplėtė Rusijai 2022 m. vasario 24 d. pradėjus visapusišką invaziją į Ukrainą.

Po Euromaidano protestų ir revoliucijos, kurios metu 2014 m. vasario mėn. buvo nušalintas prorusiškas prezidentas Viktoras Janukovyčius, kai kuriose Ukrainos teritorijose kilo prorusiško pobūdžio neramumai. Tuomet Rusijos kariai be skiriamųjų ženklų perėmė strateginių pozicijų ir infrastruktūros kontrolę Ukrainos Krymo teritorijoje bei užėmė Krymo parlamentą. Tai padariusi Rusija surengė tarptautinei teisei prieštaraujantį referendumą, kurio rezultatas buvo Krymo prisijungimas prie Rusijos. Tai lėmė Krymo aneksiją. 2014 metų balandį prorusiškų grupuočių demonstracijos Donbase peraugo į karą tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir Rusijos remiamų separatistinių Donecko ir Luhansko respublikų.

2014 metų rugpjūtį nežymėtos Rusijos karinės mašinos kirto sieną[15] į Donecko Liaudies Respubliką. Prasidėjo nepaskelbtas karas tarp Ukrainos pajėgų iš vienos pusės ir separatistų su Rusijos kariuomene iš kitos, nors Rusija neigė savo dalyvavimą. Karas peraugo į pozicinį karą su pakartotiniais nesėkmingais bandymais nutraukti ugnį. 2015 metais Rusija ir Ukraina pasirašė antruosius Minsko susitarimus, tačiau ginčai sutrukdė juos visiškai įgyvendinti. Iki 2019 m. 7 % Ukrainos ploto Ukrainos vyriausybė priskyrė laikinai okupuotoms teritorijoms.

2021 ir 2022 m. pradžioje prie Ukrainos sienų buvo sutelkta didelis skaičius Rusijos kariuomenės dalinių. NATO apkaltino Rusiją planuojant invaziją. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas apkaltino NATO plėtrą keliant grėsmę jo šaliai ir reikalavo, kad Ukraina niekada negalėtų prisijungti prie šio karinio aljanso. Jis taip pat išreiškė iredentistines nuotaikas, suabejojo Ukrainos teise egzistuoti ir klaidingai pareiškė, kad Ukrainą įkūrė Vladimiras Leninas. 2022 m. vasario 21 d. Rusija oficialiai pripažino dvi separatistines prorusiškas valstybes Donbase ir atvirai pasiuntė į šias teritorijas karius. Po trijų dienų Rusija įsiveržė į Ukrainą. Didelė tarptautinės bendruomenės dalis pasmerkė Rusiją už jos veiksmus Ukrainoje, kaltindama ją tarptautinės teisės ir Ukrainos suvereniteto pažeidimais. Daugelis šalių paskelbė ekonomines sankcijas Rusijai, Rusijos asmenims ar įmonėms, ypač po 2022 m. invazijos.

Būtinos sąlygos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Posovietinis kontekstas ir Oranžinė revoliucija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai (SSRS), Ukraina ir Rusija palaikė glaudžius ryšius. 1994 metais Ukraina sutiko prisijungti prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties kaip nebranduolinio ginklo neturinti valstybė.[16] Ukrainoje buvę sovietų branduoliniai ginklai buvo pašalinti ir išmontuoti. Mainais Rusija, Jungtinė Karalystė ir JAV susitarė palaikyti Ukrainos teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę Budapešto memorandumu dėl saugumo garantijų. 1999 m. Rusija buvo viena iš pasirašiusių Europos saugumo chartiją, kuri „dar kartą patvirtino kiekvienos dalyvaujančios valstybės prigimtinę teisę laisvai pasirinkti arba keisti savo saugumo susitarimus, įskaitant aljanso sutartis, kai jos vystosi“. Praėjus keleriems metams po SSRS žlugimo, kelios buvusios Rytų bloko šalys įstojo į NATO, iš dalies reaguodamos į regionines grėsmes saugumui, apimančias Rusiją, pavyzdžiui, 1993 m. Rusijos konstitucinę krizę, karą Abchazijoje (1992–1993) ir pirmąjį Čečėnijos karą (1994–1996). Rusijos lyderiai šią plėtrą apibūdino kaip Vakarų valstybių neformalių garantijų, užtikrinančių, kad NATO nesiplės į rytus, pažeidimą.[17]

2004 m. Ukrainos prezidento rinkimai buvo prieštaringi. Per rinkimų kampaniją opozicijos kandidatas Viktoras Juščenka buvo apnuodytas TCDD dioksinu;[18] vėliau jis kaltino Rusiją.[19] Lapkritį premjeras Viktoras Janukovyčius buvo paskelbtas nugalėtoju, nepaisant rinkimų stebėtojų kaltinimų dėl balsų klastojimo. Per dviejų mėnesių laikotarpį, kuris tapo žinomas kaip Oranžinė revoliucija, plataus masto taikūs protestai sėkmingai užginčijo rezultatą. Ukrainos Aukščiausiajam Teismui anuliavus pradinį rezultatą dėl plačiai paplitusio sukčiavimo rinkimuose, buvo surengtas antrasis pakartotinis rinkimų turas, per kurį V. Juščenka tapo prezidentu, o Julija Tymošenko – ministre pirmininke. V. Janukovyčius liko opozicijoje. Oranžinė revoliucija dažnai grupuojama kartu su kitais XXI amžiaus pradžios protesto judėjimais, ypač buvusioje SSRS, žinomais kaip spalvotosios revoliucijos. Pasak Antonio Kordesmano, Rusijos karininkai tokias „spalvotas revoliucijas“ vertino kaip JAV ir Europos valstybių bandymą destabilizuoti kaimynines šalis ir pakenkti Rusijos nacionaliniam saugumui. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, jog 2011–2013 m. protestų Rusijoje organizatoriai yra buvę V. Juščenkos patarėjai ir apibūdino protestus kaip bandymą perkelti Oranžinę revoliuciją į Rusiją.

2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime Ukraina ir Gruzija siekė prisijungti prie NATO. Aljanso narių reakcijos skyrėsi: Vakarų Europos šalys priešinosi narystės veiksmų planų (angl. Membership Action Plan; MAP) siūlymui, kad būtų išvengta nesutarimo su Rusija, o JAV prezidentas Džordžas V. Bušas ragino juos priimti. NATO galiausiai atsisakė pasiūlyti Ukrainai ir Gruzijai MAP, bet taip pat paskelbė pareiškimą, kuriame patvirtino, kad „šios šalys taps NATO narėmis“. Putinas griežtai nepritarė Gruzijos ir Ukrainos narystės NATO siekiams.

Euromaidanas, Orumo revoliucija ir neramumai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 metais prezidento rinkimus laimėjo Viktoras Janukovyčius.[20] 2013 m. lapkritį kilo didelių protestų banga, reaguojant į staigų Janukovyčiaus sprendimą nepasirašyti ES ir Ukrainos asociacijos susitarimo, užuot pasirinkus glaudesnius ryšius su Rusija ir Eurazijos ekonomine sąjunga. Ukrainos parlamentas didžiule balsų dauguma pritarė susitarimo su ES užbaigimui, o Rusija darė spaudimą Ukrainai jį atmesti.

Po kelis mėnesius trukusių Euromaidano protestų, 2014 m. vasario 21 d. Janukovičius ir parlamentinės opozicijos lyderiai pasirašė susitarimą dėl susitarimo dėl susitarimo, kuriame buvo reikalaujama surengti pirmalaikius rinkimus. Kitą dieną V. Janukovyčius pabėgo iš sostinės prieš balsavimą dėl apkaltos, atėmusio iš jo prezidento galias. Vasario 23 d. Ukrainos parlamentas priėmė įstatymo projektą, kuriuo siekta panaikinti 2012 m. įstatymą, suteikusį rusų kalbai oficialų statusą. Įstatymo projektas nebuvo priimtas, tačiau pasiūlymas sukėlė neigiamų reakcijų rusakalbiuose Ukrainos regionuose, suintensyvėjo Rusijos žiniasklaidos, sakydama, kad etniniams rusams gresia neišvengiamas pavojus.[21]

Vasario 27 d. buvo sudaryta laikinoji vyriausybė ir numatyti pirmalaikiai prezidento rinkimai. Kitą dieną V. Janukovyčius spaudos konferencijoje Rusijoje pareiškė ir toliau laikinai einantis Ukrainos prezidento pareigas. Rusakalbių rytinių Ukrainos regionų lyderiai pareiškė esantys ištikimi V. Janukovyčiui, Ukrainoje prasidėjo prorusiškos riaušės.

Specialiosios karinės operacijos paskelbimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – 2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą.

Ukrainą užpuolusi Rusija oficialiai karo nepaskelbė. Vietoje to Rusijos invazijos į Ukrainą metu Kremlius pareiškė pradėsiąs „specialią karinę operaciją“, taip apeidamas karo paskelbimą.[22] Tačiau Ukrainos vyriausybė šį pareiškimą laikė karo paskelbimu ,[23] apie karo paskelbimą pranešė daugelis tarptautinių naujienų šaltinių.[24][25] Nors Ukrainos parlamentas Rusiją pripažino „teroristine valstybe“ dėl jos karinių veiksmų Ukrainoje,[26] oficialaus karo prieš Rusiją nepaskelbė.

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikos – apsišaukėliškos respublikos,[1][2] 2014 m. gegužės mėn. paskelbusios nepriklausomybę nuo Ukrainos. Yra pripažintos tik viena kitos, Rusijos, Sirijos, Šiaurės Korėjos ir kelių nepripažintų valstybių.[3][4][5][6][7][8] 2022 m. rugsėjo 30 d. Rusijos Federacija paskelbė jas aneksavusi.[9]
  2. ↑ Kai kurios Rusijos pajėgos puolimą pradėjo iš Baltarusijos pusės

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ [1]
  2. ↑ [2]
  3. ↑ Jack, Victor; Busvine, Douglas (2022 m. vasario 22 d.). „Putin recognizes separatist claims to Ukraine's entire Donbass region“. Politico. Nuoroda tikrinta 2022-11-12.
  4. ↑ Reuters (2022 m. vasario 22 d.). „Syria supports Putin's recognition of Ukraine breakaway regions -FM“. Reuters (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022 m. vasario 22 d. Nuoroda tikrinta 2022-11-12. {{cite news}}: |last= turi bendrinį pavadinimą (pagalba)
  5. ↑ „N. Korea Recognizes Independence Breakaway Regions in Ukraine“. KBS News. 2022 m. liepos 14 d. Nuoroda tikrinta 2022-11-12.
  6. ↑ „South Ossetia recognizes independence of Donetsk People's Republic“. TASS. Suarchyvuota iš originalo 2021 m. kovo 3 d. Nuoroda tikrinta 2022-11-12.
  7. ↑ „Abkhazia recognises Ukraine's Donetsk and Luhansk“. OC Media (amerikiečių anglų). 2022 m. vasario 25 d. Nuoroda tikrinta 2022-11-12.
  8. ↑ „Right to self-determination a fundamental principle: Artsakh President welcomes recognition of Donetsk and Lugansk“. Viešasis Armėnijos radijas. 2022 m. vasario 22 d. Suarchyvuota iš originalo 2022 m. vasario 23 d. Nuoroda tikrinta 2022-11-12.
  9. ↑ Pjotr Sauer; Luke Harding (2022 m. rugsėjo 30 d.). „Putin annexes four regions of Ukraine in major escalation of Russia's war“. The Guardian (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022 m. spalio 1 d. Nuoroda tikrinta 2022-11-12.
  10. ↑ Murphy, Palu (2022 m. vasario 24 d). „Troops and military vehicles have entered Ukraine from Belarus“. CNN. Suarchyvuota iš originalo 2022 m. vasario 23 d. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 24 d.
  11. ↑ 11,0 11,1 11,2 11,3 The military balance 2021. Abingdon, Oxon: International Institute for Strategic Studies. 2021. ISBN 978-1032012278.
  12. ↑ Julian E., Barnes; Michael, Crowley; Eric, Schmitt (2022 m. sausio 10 d). „Russia Positioning Helicopters, in Possible Sign of Ukraine Plans“. The New York Times (anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022 m. sausio 22 d. Nuoroda tikrinta 2022 m. sausio 20 d.
  13. ↑ Bengali, Shashank (2022 m. vasario 18 d). „The U.S. says Russia's troop buildup could be as high as 190,000 in and near Ukraine“. The New York Times (amerikiečių anglų). Suarchyvuota iš originalo 2022 m. vasario 18 d. Nuoroda tikrinta 2022 m. vasario 18 d.
  14. ↑ . ISBN 978-0-525-57447-7. {{cite book}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  15. ↑ Aid convoy stops short of border as Russian military vehicles enter Ukraine: Armoured personnel carriers and support vehicles cross the border, while the 280-truck convoy comes to a halt separately, Shaun Walker, The Guardian, 15 August 2014
  16. ↑ Revisiting Ukraine’s Nuclear Past Will Not Help Secure Its Future Archyvuota kopija 2022-04-13 iš Wayback Machine projekto., Mariana Budjeryn, Lawfare.
  17. ↑ . ISSN 2195-1349. {{cite news}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  18. ↑ . ISSN 1563-6429. {{cite news}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  19. ↑ . ISSN 1563-6429. {{cite news}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  20. ↑ . ISSN 1756-3224. {{cite web}}: Missing or empty |title= (pagalba); Trūksta arba tuščias parametras |url= (pagalba)
  21. ↑ . ISBN 978-0-8330-9617-3. {{cite book}}: Missing or empty |title= (pagalba)
  22. ↑ Putin's Ukraine invasion – do declarations of war still exist?, R. Pullen, C. Frost, The Conversation, 2022 m. kovo 3 d.]
  23. ↑ Ukraine's envoy says Russia 'declared war', The Economic Times, 2022 m. vasario 24 d.]
  24. ↑ ‘No other option’: Excerpts of Putin’s speech declaring war, AlJazeera, 2022 vasario 24 d.
  25. ↑ Battles flare across Ukraine after Putin declares war Battles flare as Putin declares war, Zoya Sheftalovic, politico.eu, 2022 m. vasario 24 d.
  26. ↑ Verkhovna Rada recognized Russia as a terrorist state, ukrinform.net, 2022 m. balandžio 15 d.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Rusijos–Ukrainos_karas&oldid=7309995"