William Byrd
Viljamas Berdas (Biordas, angl. William Byrd; apie 1540 m. − 1623 m. liepos 14 d. (liepos 4 d. pagal Julijaus kalendorių)) – XVI a. anglų renesanso kompozitorius.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viljamas Berdas gimė 1539 m. pabaigoje ar 1540 m. Londone. Buvo vienas iš septynių Thomas ir Margery Byrd vaikų. Tėvas Tomas buvo susijęs su karališkosios kapelos veikla.[1] Jo broliai Simondas ir Džonas buvo choristais Londono Šv. Pauliaus katedroje (senojoje). Nėra žinių, kad Viljamas būtų buvęs choristu, bet tai yra labai tikėtina. Vėliau jo broliai tapo Londono Sičio pirkliais. Muzikinį lavinimąsi Berdas pradėjo bent nuo septynerių metų ir vėliau tęsė karališkojoje kapeloje. Tikėtina, kad jo mokytoju buvo Tomas Talis, tuo metu kapelos vargonininkas ir kompozitorius. Iš paauglystės Berdo kūrybos išliko keletas himnų, antifonų, motetų. Jis bendradarbiavo su kompozitoriais John Sheppard ir Thomas Mundy.
1563 m. Berdas užėmė vargonininko ir choro vadovo postą Linkolno miesto katedroje. Katedros vadovybė jam skyrė nemokamai namą ir nemenką tiems laikams atlygį. 1568 m. Viljamas Berdas vedė vietinę moterį Julian Birley, su kuria 1569 m. susilaukė sūnaus Kristoferio, 1572 m. − dukters Elizabet, 1576 m. − sūnaus Tomo, kurio krikštatėviu buvo Tomas Talis. Po to susilaukė dar dviejų dukterų − Reičel ir Merės. 1570 m. Berdas buvo trumpam nušalintas nuo pareigų. Gali būti, kad tai susiję su tuo, kad jis buvo įsitikinęs katalikas ir jo muzikinė veikla galėjo neatitikti anglikonų bažnyčios reikalavimų. Motetai „Libera me, Domine, de morte aeterna“ ir „Attollite portas“ priskiriami gyvenimo Linkolne periodui. To meto ir vėlesnė Berdo muzika buvo paveikta italų polifonisto Alfonso Ferrabosco, kuris tuo metu dirbo karalienei Elžbietai I.[2]
1572 m. Berdas persikėlė į Londoną ir užėmė vietą karališkojoje kapeloje po kompozitorio Robert Parsons mirties. Kartu išlaikė kai kurias privilegijas, rašė muziką ir gaudavo uždarbį Linkolno katedroje iki 1581 m. Karališkojoje kapeloje Berdas dainavo kontrtenoru, grojo vargonais ir rašė muziką tiek pasaulietiniais, tiek religiniais žanrais. Pagrindiniai Berdo patronai Londone buvo katalikų aristokratai, kas apsunkino Berdo padėtį karališkajame dvare, kuriame oficialia religine linija buvo anglikonybė. Nepaisant to, Anglijos karalienė Elžbieta I rėmė Viljamą Berdą. 1575 m. ji Berdui ir Tomui Taliui suteikė išskirtinį patentą publikuoti muzikinius kūrinius Anglijoje. Tais pačiais metais pasirodęs Berdo ir Talio leidinys „Cantiones quae ab argumento sacrae vocantur“ nebuvo komerciškai sėkmingu. 1577 m. Berdų šeima minima gyvenanti Harligtone, Midlsekse (dabar Londono dalis).[3]
|
Berdo kūrinio ištrauka
|
Nuo 1577 m., stiprėjant antikatalikiškoms nuotaikoms Anglijoje, Berdas su šeima ne kartą minimi atskalūnais (nedalyvaudavo anglikonų apeigose, ginčydavo anglikonybės taisykles ir pan.). Berdas tikriausiai galėjo sulaukti sankcijų už tai, nors nuo rimtų bausmių jį gelbėjo postas karališkajame dvare ir įtakingi rėmėjai. 1588 m. karalienė Elžbieta I užsakė sukurti muziką poemai, skirtai pergalei prieš katalikiškos Ispanijos „Nenugalimąją“ armadą. Taip nutiko, kad kataliko Berdo muzika buvo atliekama daugiausia protestantiškose anglikonų bažnyčiose. Po Talio mirties 1585 m. Berdui vienam atiteko muzikos kūrinių leidybos patentas. Jis palaipsniui apleido pareigas karališkojoje kapeloje ir atsidėjo savo muzikos publikavimui. 1588 m. pasirodė sėkmingas rinkinys „Psalmes, sonets, & songs of sadnes and pietie“, 1589 m. − „Songs of Sundrie Natures“. Po 1590-ųjų Berdas susirašinėjo su Šv. Romos imperatoriaus kapelos Vienoje kapelmeisteriu Philippe de Monte.
1593 m. Berdas nuolatine gyvenimo vieta pasirinko Stondon Mesi kaimą Esekse. 1605 m. Berdas išleido 63 katalikiškų kūrinių 1 tomą „Gradualia, ac cantiones sacrae“, dedikuotą Henriui Hovardui, Northemptono perui. Tais pačiais metais buvo atskleistas katalikų sąmokslas nužudyti karalių Jokūbą I ir susprogdinti parlamento rūmus. Dėl prasidėjusios antikatalikiškos kampanijos Berdas turėjo atšaukti 1 tomą „Gradualia“. 1610 m. šis tomas, kartu su 1607 m. išspausdintu antruoju, su 45 kompozicijomis, buvo išleistas iš naujo. Berdo kūrinių publikacijos buvo įtrauktos į 1612 ar 1613 m. išleistą rinkinį „Parthenia“ ir 1614 m. keturios dainos įtrauktos rinkinyje „Teares or Lamentacions of a Sorrowfull Soule“. Savo „Gradualia“ 2-ojo tomo dedikacijoje Berdas išsakė apgailestavimus, kad gyvena tiek ilgai, kad turi matyti kaip miršta jo mylimi draugai ir mokiniai. Viljamas Berdas mirė 1623 m. liepos 14 d. (liepos 4 d. pagal Julijaus kalendorių) Stondon Mesi kaime Esekse. Palaidotas vietos Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios kieme, tačiau tiksli kapo vieta nežinoma.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viljamas Berdas yra vienas iš žinomiausių Anglijos senųjų kompozitorių. Dirbo beveik visuose to meto žanruose, kūrė tiek vokalinę, tiek instrumentinę muziką. Jo kūrybinį palikimą sudaro[4]:
Vokalinė muzika:
- Trys mišios (Nr. 1 trim balsams, Nr. 2 keturiems balsams, Nr. 3 penkiems balsams)
- Motetai. „Cantiones“ (1575, 17 Berdo motetų); „Cantiones sacrae“, 1 knyga (1589, 29 motetai), 2 knyga (1591, 32 motetai), „Gradualia“, 1 knyga (1605, 63 motetai), 2 knyga (1607, 45 motetai),
- 12 anatemų, 10 psalmių
- Dainos. „Songs of sundrie natures“ (1589, 47 dainos, kanonai);
Taip pat Berdas rašė psalmes, litanijas, madrigalus, religinių apeigų muziką.
Muzika instrumentams:
- 14 fantazijų. 8 In nomine, 9 homofoninės melodijos In nomine
- Apie 120 kūrinių klavišiniams (virdžinalas, klavesinas)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Joseph Kerman. „The Masses and Motets of William Byrd“. University of California Press, − 1981. p. 23
- ↑ John Harley. „The World of William Byrd: Musicians, Merchants and Magnates“. Ashgate Publishing, Ltd., − 2010. p. 117
- ↑ Joseph Kerman,Oxford Music Online
- ↑ Oxford reference