Tikrasis imbieras

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Zingiber officinale

Tikrasis imbieras (Zingiber officinale)

Mokslinė klasifikacija

Domenas:	Eukariotai ( Eukaryota)
Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Lelijainiai ( Liliopsida)
Eilė:	Imbieriečiai ( Zingiberales)
Šeima:	Imbieriniai ( Zingiberaceae)
Gentis:	Imbieras ( Zingiber)
Rūšis:	Tikrasis imbieras ( Zingiber officinale)

Tikrasis imbieras (Zingiber officinale) – imbierinių (Zingiberaceae) šeimos prieskoninis augalas, kurio šakniastiebyje yra nuo 1 iki 3 % eterinių aliejų. Vartojamas kaip prieskonis.^[1]

Prieskoninės ir vaistinės savybės

Naudojamas stambus mėsingas šakniastiebis, dar vadinamas imbiero šaknimi, nors iš tiesų tai nėra šaknis. Šviežias imbieras išsišakojęs kaip ragai, džiovintas pardavinėjamas šviesių smėlio spalvos miltelių forma.

Gaivus, citriną primenantis kvapas, aštraus, šilto, „kandančio“ skonio.

Paplito iš Pietų Kinijos. Visame pasaulyje imbieras šiandien yra vienas iš svarbiausių ir labiausiai vertinamų prieskonių. Tik Europoje jis dar nėra toks paplitęs, nors prieš gerus du tūkstančius metų senovės Romoje buvo tikrai populiarus prieskonis.

Naudojimas ir tradicijos

Šviežias imbieras

Daug kam patinka šviežias imbieras – taip jis naudojamas ir Pietryčių Azijoje. Imbieras sutarkuojamas arba smulkiai sukapojamas ir dedamas į patiekalus, kurių nereikia ilgai virti ar kepti. Tuomet išlieka gaivus ir sykiu aštrus pikantiškas skonis. Ilgiau verdant imbieras tampa aštresnis, tačiau jo gaivus skonis ir aromatas išnyksta. Tailande tarkuotu imbieru (kartu su prieskonių pastomis) gardinami kokoso pieno pagrindu ruošiami troškiniai – kariai. Indonezijoje iš imbiero ir uoginės paprikos paruošta tyrele prieš kepant įtrinama mėsa.

Imbiero arbata (ploni griežinėliai užplikomi vandeniu arba trumpai paverdami) – aromatingas, aštrokas ir sveikas gėrimas, tinkantis tiek esant tropiniam karščiui, tiek žvarbiam kalnų šalčiui.

Keptas imbieras

Visai kitoks yra kepto imbiero skonis. Riebaluose, paprastai kartu su kapotais svogūnais ar česnakais, pakepintas susmulkintas imbieras praranda nemažai aštrumo, užtat įgyja švelnų subtilų aromatą. Toks metodas ypač mėgstamas Šiaurės Indijos virtuvėje, kur šitaip paruošiami gardūs aromatingi padažai.

Kinų virtuvėje imbieras tiek verdamas, tiek kepamas. Į ilgiau gaminamus patiekalus dedami imbiero griežinėliai, kad atiduotų visą savo skonį, o maišant trumpai ir labai įkaitintame aliejuje gaminami patiekalai paprastai gardinami smulkiai sukapotu arba tarkuotu imbieru. Tradicinėje japonų virtuvėje imbiero naudojama mažiau – pavyzdžiui, išspaustu imbieru prieš gaminimą aptepama vištiena. Prie sušio patiekiamas marinuotas imbieras – jam naudojami labai jauni šakniastiebiai.

Amerikoje populiarus imbierinis alus. Nors tai smarkiai nuo alaus nutolęs gėrimas, tačiau jau viduramžiais imbieras buvo naudojamas salyklui gaminti.

Džiovintas imbieras

Džiovinto imbiero skonis visiškai kitoks, jis nėra šviežio imbiero pakaitalas. Miltelių dedama į kario mišinį, kinišką penkių prieskonių mišinį. „Gryni“ milteliai dažniausiai naudojami kepiniams.