Vienadūžiai priebalsiai
Vienadūžiai priebalsiai – priebalsiai, tariami taip, kad vienas kalbos padargas (pavyzdžiui, liežuvis) vieninteliu raumenų susitraukimu daužtųsi į kitą kalbos padargą (sakykime, į dantis ar alveoles).[1]
Nuo sprogstamųjų priebalsių skiriasi tuo, kad pradedami tarti ne sudarant oro srovės spaudimą, o iš karto vieną kalbos padargą sumušant į kitą. Be to, baigiant tarti nėra sprogimo. Kitais atžvilgiais vienadūžiai panašūs į trumpus sprogstamuosius.
Vienadūžiai priebalsiai kontrastuoja ir su virpamaisiais, nes tariant vienadūžius niekas nevirpa.
TFA sąrašas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Į TFA sąrašą įtraukti šie vienadūžiai priebalsiai:
| TFA | Aprašas | Pavyzdys | |||
|---|---|---|---|---|---|
| Kalba | Rašyba | TFA | Reikšmė | ||
| ɾ | alveolinis vienadūžis | ispanų | pero | [peɾo] | bet |
| ɺ | alveolinis šoninis vienadūžis | vendų | vula | [vuɺa] | atidaryti |
| ɽ | retrofleksinis vienadūžis | valpirių | rdupa | [ɽupa] | apsauga nuo vėjo |
| 𝼈 | retrofleksinis šoninis vienadūžis | kobonų | ƚawƚ | [𝼈aw𝼈] | šauti |
| ⱱ | lūpų dantinis vienadūžis | karangų | vbara | [ⱱara] | gyvūnas |
Jei vienadūžiai neturi atskiro simbolio, rekomenduojama naudoti įgaubtą lankelį ([ʀ̆] arba [n̆]).[2] Vis dėlto, taip užrašius pirmąjį garsą, jį galima klaidingai palaikyti trumpuoju virpamuoju, todėl jis tiksliau užrašomas kaip ⟨ɢ̆⟩, o antrajam, nosiniam garsui, naudojamas nedviprasmis simbolis ⟨ɾ̃⟩.