Vija
| Vija bltr. Іўе, rus. Ивье | |
|---|---|
| | |
| Laiko juosta: (UTC+3) | |
| Valstybė | |
| Sritis | |
| Rajonas | Vijos rajonas |
| Įkūrimo data | 1444 m. |
| Gyventojų | 7 354 |
| Vija | |
Vijà [1] (arba Yvijà; bltr. Іўе, rus. Ивье) – miestas vakarų Baltarusijoje, Gardino apskrityje, 30 km į rytus nuo Lydos, 135 km nuo Minsko ir 107 km nuo Vilniaus. Vijos rajono centras. Šalia Vijos praeina Lydos–Minsko kelias.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Esama keleto miesto kilmės versijų. Anot vietinės legendos Viją įkūrusi Ldk Gedimino žmona Ieva, kuriai keliaujant iš Vilniaus į Naugarduką į akį krito šių vietų grožis. Kunigaikštienė čia įsakiusi pastatyti pilį, prie kurios atsirado ir gyvenvietė. Šią legendą atspindi Vijos herbas. Pagal kitas miesto įsikūrimo versijas gyvenvietė bei jos pavadinimas susijęs su apylinkėse gausiai augančiomis ievomis[2] ir nuo XVI amžiaus pabaigos čia gyvenančia totorių, kurių kalba žodis «Өyә, Eve» reiškia lizdą, arba gyvenvietę, bendruomene. Tačiau Ivija minima dar 1444 m., o totorių bendruomenė čia įsikūrė tik 1598 m.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vija paminėta 1444 m., kaip Ldk Kazimiero Jogailaičio valda, kurią jis dovanoja didžiajam maršalkai, Naugarduko vietininkui Petrui Mangirdaičiui.
Nuo XVI a. pradžios iki 1654 m. Viją valdė Kiškų giminė. Bresto vaivados Jono Kiškos laikais, XVI amžiaus II pusėje Vija buvo vienas svarbiausių LDK antitrinitorių centrų. Nuo 1567 m. iki 1612 m. Vijoje buvo anitrinitorių bažnyčia, veikė jiems priklausanti spaustuvė ir mokykla. 1568 m. čia vyko Abiejų Tautų Respublikos antitrinitorių sinodas (suvažiavimas), kuriame aktyviai dalyvavo vienas iš šio religinio judėjimo lyderių Simonas Budnas. 1598 m. Vijoje įsikūrė totorių bendruomenė. XVII a. viduryje Vija atiteko Hlebavičiams, vėliau Sapiegoms, po jų – Tyzenhauzams.
Per 1795 m. trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Vija iki 1921 m. pateko į Rusijos Imperijos sudėtį. Nuo XIX a. vidurio Viją valdė grafų Zamoiskių giminė. 1884 m. Elvyra Zamoiska miestelyje totoriams pastatė medinę mečetę.[3] XIX a. Vija buvo miestelis, Ašmenos apskrities Vijos valsčiaus centras.[4] 1897 m. surašymo duomenimis miestelyje gyveno 3653 žmonės.
1921–1939 m. Vija priklausė Lenkijos Respublikai. Nuo 1939 m. lapkričio 24 d. – Baltarusijos TSR. 1941 m. birželį – 1944 m. liepos 8 d. Viją valdė nacistinė Vokietija. Likviduodami Vijos getą 1942 m. gegužės mėnesį naciai sušaudė daugiau kaip 2 500 vietos žydų. Tarybinės valdžios metais vykdyta kolektyvizacija ir kuriami kolchozai, kurių 1954 m. Vijos krašte buvo 97.
2000 m. sausio 15 d. Vijai suteiktos miesto teisės.
Heraldika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vijos herbas ir vėliava patvirtinti Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos 2007 m. birželio 14 d. įsaku. Miesto herbe, sidabrinio skydo fone, vaizduojama sėdinti, knygą rankose laikanti raudonai apsirengusi kilminga moteris[5].
Paveldas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia ir buvęs bernardinų vienuolynas. 1491–1495 m. pastatyta medinė gotikinio stiliaus katalikų bažnyčia, kurią XVI amžiaus II pusėje Vijos valdytojas Jonas Kiška atidavė antitrinitoriams. Tuo metu antitrinitoriai prie bažnyčios atidarė mokyklą ir spaustuvę. 1612 m. bažnyčia grąžinta katalikams. 1631 m. Mstislvlio vaivada Mikalojus Kiška į Viją pasikvietė bernadrinus, prie bažnyčios jiems fundavo vienuolyno statybas, o pačią šventovę 1633 m. perstatė ir gerokai padidino. Bernardinai prie vienuolyno įsteigė retorikos mokyklą ir teologinę biblioteką.[6] Per 1654-1667 m. Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karą bažnyčia sudegė. Jos vietoje bernardinai 1760–1776 m. pasistatė vėlyvojo baroko formų mūrinę šventovę. Bernardinų vienuolynas caro valdžios nurodymu 1858 m. buvo uždarytas. Bažnyčia iš bernardinų taip pat atimta, paversta parapijos, katalikų tikintiesiems tarnauja iki šiol.
- Totorių medinė mečetė ir senosios kapinės (mizaras). Pastatyta 1884 m. Elvyros Zamoiskos lėšomis. Jos garbei mečetėje įrengta memorialinė lenta. Vijos mečetė – vienintelė dabartinės Baltarusijos teritorijoje esanti totorių šventovė, kuri niekada nebuvo uždaryta ir veikia iki šiol. Todėl Vija neoficialiai dar vadinama Baltarusijos totorių sostine, kurioje vyksta kasmetinės visos šalies totorių susibūrimai ir šventės.
- Sinagoga ir senosios žydų kapinės.
Lietuviai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vija įsikūrė XIV a. etninėse lietuvių žemėse, dauguma vietinių gyventojų kalbėjo lietuviškai vilniškių patarme. XVII–XVIII a. Vijos parapija dar buvo lietuviška, XIX a. 2-ojoje pusėje per bažnyčią ir miesto administraciją pradėta slavinti. 1904 kunigas Lašas nurodė, kad Vinkšninių kaime slapta lietuviškai kalbėjo apie 60 gyventojų. Česlavas Jankovskis teigė, kad Vijos apylinkėse buvo kalbama lietuviškai. Vijos apylinkėse išliko gyvenviečių pavadinimų, kilusių iš lietuviškų vardų (Deimantai, Gėlučiai, Kaukeliai, Pamiškiai, Saugučiai, Santakos, Šaveliai, Urtiškiai, Žiliai).[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
- ↑ http://ivje.gov.by/ru/region/new_2/ivie Archyvuota kopija 2016-11-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.kresy.pl/architektura,swiatynie?zobacz/iwie-meczet-drewniany Archyvuota kopija 2014-12-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Iwje. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 324 psl. (lenk.)
- ↑ http://ivje.gov.by/ru/region/geraldika Archyvuota kopija 2016-11-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ I. Sliunkowa, Monastyri wostocznoj i zapadnoj tradicij. Nasledije architiektury Biełarusi, Progress-Tradicija, Moskwa 2002, ISBN 5-89826-093-5, s. 233.
- ↑ Vija. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. ISBN 978-5-420-01765-4. // psl. 1133