Kontrinis apšvietimas arba fotografavimas prieš šviesą

Visas šis straipsnelis turi mažą priešistorę, kaip mes nusprendėme surengti fotografavimą temai "Kontražūras" ir ieškoti informacijos bei mažo teorinio įvado, kas tai yra. O viskas pasirodė ne taip ir paprasta. Ameniškai aš, šiuo terminu vadinau nuotraukas, kuriose apie tamsų objektą atsiranda kaip ažūrinis šviesos apvadas, o fonas taip pat tamsus. Wikipedia duoda visa kita terminą, kad countre-jour tiesiog fotografavimas "prieš šviesą", ką ir reiškia šitas terminas išvertus iš prancūzų kalbos. Ir jo metu sukuriami tamsūs siluetiniai vaizdai, nes šviesos šaltinis yra kadre ir objektą apšviečia iš kitos pusės. Dar kitame blog'e informacija vėl kitokia, kad tai tiesiog objektų fotografavimas prieš šviesą, kai šviesos šaltinio kadre nėra, o šviesa krenta iš priekio, bet dideliu kampu ir sukuria minkštutėlę objekto aplinką, tuo pačiu švelniai jį apsupa šviesos krašteliu. Labai aiškiai skiriasi vakarų ir rusų pateikiama informacija. Rusijoje "kontražuru" laikoma tai, kai šviesos šaltinio kadre tiesiogiai nėra, jis yra arba už objekto, arba kampu į jį, ir sukuria būtent tą siaurutį šviesos apvadą apie objektą, objektui liekant tamsiam. O visa kita su siluetų kūrimu, saulėmis kadre, iš minkštomis foto - laikoma "kontriniu apšvietimu". Kaip bepavadintum, esmės nepakeisi, visi šie kadrai daromi, kai fotoaparatas nukreipiamas tiesiai į šviesą, arba tiesiai jos krypčiai, t.y. prieš šviesą.
Fotografavimas prieš šviesą turi begalę variantų ir begalę būdų, kaip panaudoti tą tiesiai krentančią šviesą, todėl visko aptarti tiesiog neįmanoma, o ir šviesos šaltinis nebūtinai saulė. Tai gali būt ir automobilio lempos, ir žvakės, ir gatvės žibintai, ir laužo šviesa, atspindžiai vandens paviršiuje ir panašiai. Galimybių ir būdų yra labai daug, bet pradedantieji fotografai, paskaitę populiarią teoriją, dažnai stengiasi, kad šviesa į objektą kristų 45 laipsnių kampu, kaip moko visi vadovėliai, taip ir vaizdas nebus plokčias ir nebus bėdų su objekto detalėmis. Tačiau pabandykite fotografuoti prieš šviesą, ir jums patiks. Pasivaikčiodami vakare, pažiūrėkite į lapus, kuriuos iš priekio apšviečia saulė, argi ne puikiai juos išryškina? Koks gražus parko takelis įrėmintas tokių lapelių. Augalai apšviesti iš priekio pro medžių šakų tarpelį labai gražiai atsiskiria nuo tamsios žolės fono ir tampa nuostabiais modeliais. Pro gėlės žiedlapius krentanti šviesa juos padaro perregimais ir dieviško grožio. Tad nebijokime fotografuot prieš šviesą, tik išmokime tai daryti. Galima kurti šešėlių ar siluetų teatrą, jei fonas yra labai ryškus, galima įrėminti švelnią pienės galvelę šviesos nėriniais, jei šviesa krenta kampu, žmogaus kūną išpiešti šviesos spinduliu, jei šviesos šaltinis yra už jo. Galimybės beribės, tik reik bandyti ;)

Aptarkime fotografavimo prie šviesą techninius aspektus. Fotografuojant prieš šviesą labai aiškiai išsiskiria objektų kontūras, dėl jį supančio šviesaus įrėminimo. Labai ryškūs skirtumas tarp šviesių ir tamsių zonų. Plokštumos, kurios atsuktos į fotoaparatą ir apšviečiamos tamsiosios dangaus pusės atrodo tamsios, peršviečiamos - gražiai ir mistiškai švyti, ypač jei fonas už jų tamsesnis, o tos kurios kampu į fotoaparatą - šviesesnės, jei jos veidrodiniais ar šviesą atspindinčiais paviršiais - ryškiai blizgės. Jei fotografuojama lauke, dangus palyginti su žeme bus labai šviesus ir sunku bus išsaugoti detales tiek danguje, tiek žemėje, arba teks kažką aukoti, arba naudotis HDR technika arba specialiais filtrais. Patyrę fotografai, išryškindami objektą, kuris šiaip būtų tamsus, gali naudotis reflektoriais atspindinčiais krentančią šviesą, megėjai - paprastu balto popieriaus lapu. Galimybės yra neišsemiamos.

Jei fotografuojate į juostelę, kontražūro fotografijoms tiks visos, tačiau idealiausios tos, kurių dinaminis diapazonas yra platus, t.y. fiksuoja daugiau pustonių tiek stipriai apšviestose, tiek tamsiuose plotuose. Nereikėtų naudoti labai jautrių juostelių, nes jų ne tik siauresnis dinaminis diapazonas, bet ir grudėtumas daug didesnis. Turbūt geriausia ISO 100-200 juostelės. Tas pats ir su skaitmeniniu fotoaparatu, nesistenkite kelti ISO reikšmės, jei objektas nejudrus, visada geriau naudotis stovu, nei kelti ISO, nes dėl aukšto ISO atsiradę skaitmeniniai triukšmai gadins jums nuotaiką ir foto kokybę.
Jei norite dramatizmo - fotografuokite griežtus siluetus, norite romantikos - įsileiskite blikus į kadrą ir leiskit jiems žaisti jame, kaip lygiaverčiams veikėjams. Viskas priklauso nuo jūsų fantazijos.

RENKAMĖS EKSPOZICIJĄ

Ekspozicija šiuo atveju yra tikrai gana sudėtingas ir svarbus reikalas. Nuo jos priklauso ir tiesioginė kadro kokybė, ir nuotaika jame. Geriausia naudoti fotoaparatą, kuriame galima rankinių būdu nurodyti išlaikymo parametrus, pilnai automatizuoti fotoaparatai gali visiškai nepaisyti jūsų norų ir idėjų. Kadangi fotografuojama prieš šviesą, tam kad išryškinti detales ir spalvas šešėliuose, bei tamsesnėse dalyse, būtina ilgesnė ekspozicija, nei kokią greičiausiai pasiūlys jūsų fotoaparato eksponometras, nes jis labiau reaguos į ryškią šviesą. Tam, kad gauti "teisingus" nustatymus, siūloma nukreipti fotoaparatą į šviesą, tačiau, kad šviesos šaltinis tiesiogiai į kadrą nepakliūtų ir liktų už jo ribų, užfiksuokite duotus nustatymus fiksuojančiu mygtuku ar juos įsiminkite ir įveskite rankiniu būdu. Padarius keletą nuotraukų varijuojant keliais ekspozicijos žingsniais į vieną ar kitą pusę, turbūt rasite jums priimtiną variantą. Jei apšvietimo sąlygos gana greit keičiasi (pvz saulė kyla ar leidžiasi), koreguoti nustatymus tikrai teks nuolatos.
Arba galima tiesiog labai patogiai pasinaudoti "breketingo" funkcija (kai vienas ir tas pats kadras fiksuojamas kelis kartus su keliom skirtingomis ekpsozicijomis, tiek mažesnėm, tiek didesnėm.
Prisiminkite, kad ilgos ekspozicijos dinamiškus mirgėjimus sulies į vieną, trumpos - atskirs į atskiras daleles. Ilgos ekspozicijos išsaugos detales šešėliuose, bet visiškai prarasite detales šviesiose. Trumpos - kurs ryškius kontūrus apie objektus, kels nuotraukos ryškumą, nes mažins švytėjimus ir atspindžius nuo kitų paviršių, nuims šviesos kuriamą "rūkelį". Kartais jums teks kažką aukoti, taikyti prie galimybių ir idėjos. Galite vėliau su HDR pagalba bandyti atgauti, tai ką prarastumėte, jei fotografuotumėte vos vienu kadru.
Dažnai kontrinio apšvietimo fotografijoms, rekomenduojama naudoti gilesnę ryškumo zoną, t.y. labiau priverti diafragamą, f/8 ir daugiau (t.y. didesnis f skaičius), kad gautį labai ryškų objektą.

PANAGRINĖKIME KELIS ATSKIRUS FOTOGRAFAVIMO PRIEŠ ŠVIESĄ BŪDUS:

SAULĖTEKIS/SAULĖLYDIS
Na, kad nufotografuot saulėtekį, reiks keltis anksti, o tai jau ne kiekvienam lengva. Geriausiai tam tinka pavasaris ar ruduo, nes rytais dažnai būna susidaręs rūkas dėl temperatūrinio skirtumo tarp nakties ir dienos. Pasiruoškite visą optiką, stebėkite ar rasa nepadengė objektyvo stikliuko, jei taip atsitiko, nepulkite jos valyti kuo papuole, sugadinsite optika, geriau pasikiškite aparatą po rūbais ir pašildykite kūno šiluma apie 10-20 minučių. Geriausia tai padaryti iš anksto, prieš fotografavimą, o žiemą fotoaparato pašildymas leis geriau veikti jūsų baterijoms, skystų kristalų ekranėliams, o mechaninių dalių sutepimą suminkštins ir palengvins jų judėjimą.
Įdomiausios pirmosios saulėtekio fazės, kai saulė dar nepasirodžiusi virš horizonto arba kol ji nepakilo pakankamai aukštai. Fotografuojant prieš saulę, svarbiausia yra oro sąlygos ir saulės aukštis virš horizonto. Ar yra debesų, ar yra rūkelis, saulė jau pakilus/nusileidusi, ar dar neliečia horizonto - visa tai duos labai skirtingus rezultatus nuotraukoje. Jei saulė pakankamai aukštai ir ji patenka kadran, didelė tikimybė atsirasti blikams - apskirtimams ir dėmėms, kurios susidaro atsispindėjus šviesai nuo vidinių objektyvo stiklų. Daugelis fotografų specialiai ieško blikų ir jais kuria nuotraukos nuotaika, tačiau, jei norite jų išvengti, galite išbandyti kelis būdus. Galima kadre surasti kažkokį objektą, kuris užstotų tiesioginius saulės spindulius krentančius į fotoaparatą, pvz. medžio kamienas ar jo laja, tai taip pat padės išryškinti jūsų fotografuojamą objektą, nes išaugs jį supančios aplinkos ryškumas. Jei blikai atsiranda atsispindėdami nuo kitų aplinkos objektų, pagelbės blenda.Jei jau blikų visai nepavyksta išvengti - atsipalaiduokit ir bandykite juos tiesiog kuo geriau sukomponuoti į kadrą arba raskite tašką, kur jų būtų mažiausiai.
Saulė kyla ir leidžiasi labai greitai, todėl būtina pasiruošti iš anksto, susirasti vietą, kur fotografuosite, nes laiko tikrai bus labai nedaug.
Jei yra debesų, jie, užstodami saulę, sukuria šviesos stulpus, gražius spindulius išraižančius dangų ir labai pagyvinančius nuotrauką. Jei matote kažkur atplaukiantį debesėlį, palaukite ir pažiūrėkite, kaip viskas pasikeis jam užslinkus.
Jie saulė jau pasislepė už horizonto, dangus nusispalvina nuostabiomis spalvomis. Fotografuokite šitą grožį, tačiau nepamirškite ir vaizdo už nugaros, apsisukę jūs nustebsite, kokį fantastinį pasaulį sukuria toks apšvietimas, o užsižiūrėję į saulėlydį, mes dažnai jį visai pamirštame. Išlaikymai ilgėja, gali tekti naudotis stovu. Jei danguje yra debesų, jie gali nusispalvinti keisčiausiai spalvų atspindžiais ir kurti pasakišką nuotaiką.
Besileidžianti (na ir kylanti, tiesiog nėra prasmės rašyti viską abiem atvejams :)) saulė sukuria gražius šviesos "takelius" vandens ir ledo paviršiuose. Išlaikymo ilgumas "takelį" atvaizduos arba kaip pavienių mirgėjimų nusėtą juostą (jei jis trumpas), arba kaip vieną susiliejusį švytintį taką (jei ilgas). Čia jau viskas priklauso tik nuo to, ko jūs norite.
Jei fotografuojate ilgesniais išlaikymais, jums būtinas stovas. Kad nesujudintumėte kadro, naudokitės distanciniu užrakto paleidėju, arba naudokite uždelsto fotografavimo funkcija, nes paprastai spaudžiant užrakto mygtuką, kadras minimaliai bus sujudintas, bet to užteks, kad prarastų ryškumą ir būtų sugadintas.

LEMPA

Labai įdomių rezultatų galima gauti fotografuojant vakare ar naktį prieš lempos ar žibinto šviesą. Jei objektas būtų labai arti lempos, tai naudojant štatyvą ir ilgą išlaikymą galima gauti ne tik patį objektą, bet ir aplinką, kurioje jis yra. Taip pat galima kaip pagalbinį šviesos šaltinį naudoti ir blykstę. Viena iš problemų, galinčių iškilti fotografuojant buitį, skirtinga spalvinė lempučių temperatūra (kaitrinė lemputė, liuminescencinė, blykstė - visų spalvinė temperatūra skiriasi).
Jei norite, kad jūsų objektas išliktų tamsus, tik būtų išpieštas šviesos spinduliuko tamsiame fone - lempą visiškai paslėpkite už jo, arba siauru spinduliu nukreipkite iš viršaus iš už nugaros, bet pačią lempą palikite už kadro. Toks apšvietimo būdas išryškiną viską, ko kartais visai nenorėtumėte išryškinti, pvz. mikroskopinius plaukelius ant kūno, spuogelius, ūselius ir panašiai. Jei naudosite kažkokį papildoma pašvietimą ir iš priekio ar šono, gausite daug daugiau detalių.

UGNIS, ŽVAKĖ, ŽIDINYS AR KITA ATVIRA LIEPSNA (tik nepadekit tam kaimynų tvarto :))

Labai įdomu fotografuoti ugnį - išlaikymo variacijos, blykstės panaudojimas duoda visiškai skirtingas kompozicijas. Ilgi išlaikymai sulieja ugnies liežuvius, ir nuotraukoje gaunasi ugnies stulpas su persiliejančiomis spalvomis, o lekiančios žiežirbos tampa ilgais siūliukais. Su trumpu išlaikymu liepsna atrodo kaip sukarpytas audinys, su skraidančiomis aplink mažytėmis žiežirbų musytėmis. Blykstė apšviečia priekinį planą, aplinką ir nuotraukoje turėsite ne vien liepsną tamsioje aplinkoje, bet iš kitos pusės kadras turės dvi skirtingo apšvietimo zonas: artimąją, su daugiau ar mažiau natūraliomis spalvomis, ir tolimąjį - su šiltomis geltonos/raudonos ugnies atspalvių. Žvakės irgi labai įdomus šviesos šaltinis, beveik taškinis ir fotografuojant žvakes svarbu ne tiek pati žvakė, kiek aplinka, įvairūs šviesą atspindintys ir laužiantys paviršiai. Kažkokių technikos ypatybių nėra, tik pageidautina naudoti stovą ir didelė blikų atsiradimo tikimybė, bet kartais juos galima panaudoti nuotaikai kadre sukurti.

SPEC. FILTRŲ NAUDOJIMAS:

Pvz. "žvaigždinio" filtro naudojimas visus kontrastingus šviesos šaltinius ar atspindžius (saulė, blikai vandens paviršiuje, žvakės, lemputės ir kiti) apsupa gražiais spinduliukais ir jie atrodo kaip žvaigždutės. Tačiau ilgais išlaikymais fotografuot su šiuo filtru sudėtinga, nes dinamiškai judantys atspindžiai (pvz blikai vandens paviršiuje) susilies per ilgesnį laiką ir negražiai išdegins kadrą.
Jei fotografuojama lauke, dangus palyginti su žeme bus labai šviesus ir sunku bus išsaugoti detales tiek danguje, tiek žemėje, todėl sprendžiant šias problemas, galima naudoti gradiento filtrus, kurie iki pusės ar trečdalio yra užtamsinti (ten kur bus dangus ir užtamsinimas išsaugos detales), o kita pusė skaidri, padės išsaugoti detales tamsesnėje pusėje. Gradiento filtrai būna su staigiu perėjimu iš tamsios pusės į skaidrią, ir su laipsnišku, kuris kuria švelnų kontrastų perėjimą.

Visko neišvardinsi ir neaprašysi. Tiesiog reikia bandyti, bandyti ir vėl bandyti. Sėkmės!

Trumpai apie objektyvus

Optikos klasifikavimas pagal zidinio nuotolius:

Trumpo zidinio nuotolio objektyvai – placiakampiai: 21mm. Matymo kampas 90°
Vidutinio zidinio nuotolio objektyvai – vidutiniai: 35mm. Matymo kampas 63°
Normalaus zidinio nuotolio objektyvai – normalus: 50mm. Matymo kampas 45°
Didelio zidinio nuotolio objektyvai – tele: 85-135mm. Matymo kampas 28°-18°
Ypatingai didelio zidinio nuotolio objektyvai – super-tele: 300mm. Matymo kampas 8°

Skirtinguose saltiniuose objektyvu klasifikacija nedaug skiriasi (kai kurie gamintojai neskirsto I grupes, kai kurie dalina i 3 grupes ir t.t.), todel manau verta nurodyti apytikslius (populiariausius) zidinio nuotoliu diapazonus: placiakampiai <35mm, normalus 35-70mm, tele 70-135mm, super-tele>135mm.

Gilesniam atvaizdu, gautu skirtingo zidinio nuotolio objektyvais, skirtumu supratimui as “pasiskolinau” piesini is vienos knygos. Skirtingas zidinio nuotolis skirtingai “piesia” kadro perspektyva.
А) placiakampio objektyvo pavyzdys. Atstumas tarp artimiausio ir tolimiausio zmoniu atrodo didesnis uz realu. Kambario gylis atrodo nenaturaliai didelis.
B ir C) normalaus objektyvo pavyzdziai. Gylis perduodamas praktiskai naturaliai.
D) tele objektyvo pavyzdys. Kambarys atrodo ne toks gilus. Gylis atrodo mazesnis uz naturalu.

Egzistuoja nuomone, kad fotografuoti portretams rekomenduojama naudoti zinio nuotolius nuo 50 iki 100 mm. Kodel? Is auksciau pateikto pavyzdzio matosi, kad skirtingi zidinio nuotoliai skirtingai “piesia” perspektyva. 50-100 mm diapazonas artimas zmogaus akiai, todel portretai, padaryti tokiu objektyvu mums atrodys naturalus (tikroviski). Nors as pastebiu, kad fotografuojant zmones naudojamas ir platus arba net ypatingai platus kampas.
Stai pavyzdys, kuriam paaiskinimo manau nereikia


dekui, sillwio.

Fotografijos pagrindai ir istorija (nuorodos)

1. fotografijos žanrai (rusų k.)
2. fotografijos raida (lietuvių k.)
3. straipsniukas apie tai, kas yra gera nuotrauka (liet k.)
4. informacija apie spalvų reikšmę (anglų k.)
5. fotografo įranga (lietuvių k.)
6. Lomografija, kas tai (liet. k)
7. pinhole fotografija, kas tai (liet. k)
8. Lietuviškos fotografijos istorija
9. Pagrindiniai terminai fotografijoje
10. Aktas Lietuvos fotografijoje
11. Ankstyvoji fotografijos istorija
12. Blog'as "Geriausi pasaulio fotografai"

Šviesa, spalva ir forma

Nuotrauka iš techninės pusės susideda iš trijų sąlygiškai nesusijusių dalių: šviesos, spalvos ir formos. Visų trijų buvimas nuotraukoje, dar nepadaro nuotraukos gera ar įsimintina. Tačiau be šių dalių harmonijos Jūsų darbas negali tikėtis sėkmės.

ŠVIESA:
Šviesa būna natūrali ir dirbtinė. Natūralios šviesos šaltinis - Saulė, o dirbtinę šviesą kuria įvairūs šviesos šaltiniai: šildymo lempos, dienos šviesos lempos, žvakės ir t.t. Fizikinis skirtumas tarp šių šaltinių - skirtinga šviesos spalvinė temperatūra.Dažniausia fotoapratai būna subalansuoti teisingai perteikti šviesą esant dienos natūraliam apšvietimui, tai kitose apšvietimo situacijose jie "meluos". Daugelis pastebi vyraujančius geltonus tonus nuotraukose fotografuotose šviečiant kaitrinei lemputei ar saulei leidžiantis. Kitas pavyzdys: pilkos žiemos nuotraukos nufotografuotos esant apniukusiam dangui. Pirmu atveju apšvietimo spavinė temperatūra 3200 K (Kelvinų), antruoju atveju - virš 7000 K. Tuo tarpu statistiškai fotoaparatai būna sureguliuoti 5500K,ir jiems sunku susidoroti su tokiais svyravimais be papildomo koregavimo. Tai pakoreguoti galima reguliuojant baltos spalvos balansą (WB) arba naudojant spalvinius filtrus fotografuojant į juostelę.
Pasiūlymas naudotis blykste fotografuojant peizažus atrodys absurdiškas. Tačiau neskubėkit juoktis. Klasikinis peizažas turi tris planus: artimiausią (priekinį), vidurinį ir tolimą. Jei vidurinis ir tolimas planas kaip taisyklė dažniausiai būna gerai apšviesti, tai priekinis dažniausiai prarandamas dėl prasto apšvietimo. Tiesa, priekinis planas visai retai randamas pradedančių fotografų nuotraukose. Rekomenduojama paprasčiausiai pritūpti, tik reikia stebėti, kad labai arti objektyvo neatsidurtų kokių objektų, kurie, naudojant blykstę, būtų peršviesti. Minimalus rekomenduojamas atstumas iki artimiausių objektų apie pusantro metro. Jeigu tai žolė, tai geriausia visai pašalinti pačias artimiausias kyšančias smilgas. Gerai būtų priekinį planą pačiam gerai apgalvoti ir pridėti, jei reikia, kažkokių objektų tinkančių kompozicijai ir minčiai, kokių gėlyčių pasmaigstyti, šaką, rąstą, nudžiūvusių augalų. Nuotrauka turi būt įdomu žiūrinėt, tai verta pasistengti, kad būtų ką žiūrinėt :D
Blykstė ypač pravers, kai fotografuojama prieš saulę, saulėlydį. Šiuo atveju matuojant ekspoziciją galima pastebėti, koks skirtumas gaunasi tarp pačios šviesiausios ir pačios tamsiausios būsimo kadro vietų. Jei nieko nedarysim, gausim arba juodą žemę, arba išdegusį dangų. To išvengi galima naudojant arba neutralaus gradiento filtrą, arba blykste. Įdomų efektą galimą gauti blykstės pagalba išgaunant šaltų tonų priekinį planą (iki 4 m su įmontuota blykste, ISO 100) su fone esančiomis šiltomis saulėlydžio spalvomis. Nelaukit, kol saulė palies horizontą, nes tada pradings vidurinis planas.
Taip pat, fotografuojant saulėlydžius, derėtų dėmesį kreipti ne tik į patį saulėlydį, bet ir išnaudot į priešingą pusę krentančią šviesą. Ilgi šėšėliai išryškiną reljefą ir kuria paslaptingus peizažus, nuo kurių sunku atitraukti akis.
Naktinis fotografavimas turi savų ypatumų. Sunkiausia, kai viename kadre atsiranda keli šviesos šaltiniai su skirtinga spalvine temperatūra. Įsivaizduokit, jei į vieną kadrą patenka neoninės reklamos, dienos šviesos gatvės šviestuvai, namų langai (kaitrinamosios lemputės) ir t.t. nustatyt korektišką kiekvienam šaltiniui temperatūrą yra neįmanoma, todėl galima palikti tokį spalvų žaismą ir jį išnaudot. Tačiau, jei aplink tik gatvės žibintai, tai derėtų atlikti baltos spalvos balanso korekciją.
Oro sąlygos ir paros metas turi nemažą reikšmę tam, ką norite pavaizduoti. Jei norite gauti ryškias, sodrias spalvas, turi būti geras oras, tačiau dangus neturėtų būt visiškai giedras. Griežtai nerekomenduojama fotografuoti peizažus apie vidurdienį kai saulė labai aukštai virš horizonto. Tuo metu sugriaunama harmonija tarp formos, spalvos ir apšvietimo. Prarandamas erdviškumas. Spalvos praranda intensyvumą, o kontrastas skausmingai rėžia akį.
Labai įdomu fotografuot lyjant lietui, tiek naktį, tiek dieną. Dieną, fotografuojant per lietų, dažniausia naudojami poliarizaciniai filtrai. Naktiniai miesto vaizdai lyjant lietui taip pat labai įdomūs iš visur atsispindinčiais šviesos blikais. Kad į fotoaparatą nepatektų vanduo jį galima pridengti skėčiu arba užmauti polietileninį maišelį, kol reguliuojami nustatymai, laukiama norimo momento. Taip pat uždėkite blendą, kad apsaugoti objektyvą nuo purslų, lietaus lašelių, kurie gali iškraipyt būsimą nuotrauką.
Visada fotografuojant, tikslinga įamžinti kelis to paties vaizdo kadrus su skirtingomis ekspozicijų reikšmėmis. Pvz. normalų, +2 ir -2. Tokiu būdu galima atsirinkti tikrai geriausią kadrą.

SPALVA:
Visada reikia pasverti ar iš viso reikia spalvoto kadro. Aišku, jei norime parodyti žydinčią pievą, tai vertėtų fotografijai pasirinkti spalvotą variantą, tačiau neblogi peizažai gaunasi ir monochrominėse nuotraukose, tai suteikia puikią nuotaiką rūkais apsuptoms pievoms, kaimo vaizdeliams, miesto pilkoms gatvėms. Ir tai nebūtinai turi būti juodai balta nuotrauka. Kartais tam daug geriau tinka ir kitos spalvos, pavyzdžiui sepija daug geriau perteikia pustonių gilumą. Reikia pridurti, kad šiltos ir šaltos spalvos turėtų būt naudojamos susiejus jas su bendru nuotraukos siužetu ir pabrėžti bendrą idėją.
Pagalvojus, kam gamta iš viso apdovanojo mus galimybe skirti spalvas, tai priežastis dvi: perspėti ir atkreipti dėmesį. Spalvos funkcija - padeti autoriui parodyti sumanytą idėją. Išskirti, pabrėžti, sukurti spalvinę perspektyvą. Spalvos kaip simbolio naudojimas padeda pakeisti ištisas sąvokas. Nemokšiškas naudojimas ten kur nereikia arba ne pagal reikšmę sugriauna visą nuotraukos harmoniją.
Spalvos būna šiltos ir šaltos. Šiltos: raudona, oranžinė, geltona; šaltos: žydra, mėlyna, violetinė. Žalia spalva gali turėt tiek šiltą, tiek šaltą atspalvį. Šiltų spalvų objektai atrodo esantis nuotraukoje arčiau ir atkreipia dėmesį į save, šalti - atrodo toliau ir dėmesį atstumia. Šaltos spalvos paprastai tarnauja kaip fonas šiltoms. Neblogas bandymas yra pademostruoti kelis šiltos spalvos objektus su šaltų spalvų fonu. Atvirkštinė kombinacija dažniausia yra neharmoninga ir rėžia akį. Reikia nepamiršti, kad šaltos spalvos gali įgauti šiltų atspalvių ir atvirkščiai. Šaltų spalvų "pašiltinimui" naudojami rožiniai filtrai, šiltų "pašaltinimui" - žydri, mėlyni.
Skirtingi vienos spalvos "šviesumai" sukuria spalvinę toninę perspektyvą. Einant gilyn spalvos blunka.

FORMA:
Kompozicija būna: atvira, uždara, statiška ir dinamiška. Atviroje žvilgsnis praslysta per nuotrauką, uždaroje veikia jėgos pritraukiančios žvilgsnį į vieną nuotraukos tašką. Statiškos kompozicijos ašys susikerta stačiu kampu, dinamiškoje - smailiais kampais sukurdamos įstrižaines. Kiekvienas kompozicijos tipas neša atitinkamą nuotaiką. Atvira ir statiška kompozicija sukelia erdvės, platumos, neišbaigtumo jausmą, leisdama žiūrovui pačiam įsivaizduoti tai, kas liko už kadro ribų. Jos puikiai perteikia amžinumo ir nepamirštamumo įspūdį. Uždara kompozicija išbaigta, akcentuoja dėmesį į tą, kas yra kadre. Klasikiniai dailininkai dažniausia naudoja šį kompozicijos tipą. Dinamiška kompozicija labai naudinga įtraukiant žiūrovą dalyvayui konkrečioje nuotraukoje, sukuriant įtraukimo arba atstumimo jausmą.
Naudojantis šia informacija fotografas gali veikti žiūrovą norima linkme. Reikia pridurti, kad kompozicijos ašimis gali būt: medžiai, šėšėliai, žmonės, keliai, krantai, horizonto linijos, miško linijos, gatvės, namai, tiltai ar net debesys. Nerekomenduojama fotografuoti tokių vaizdų, kai šios linijos įeina ir išeina iš kadro, tai taikytina ir horizontui. Geriau, jei vienoje pusėje tą liniją "sustabdo" medis, krūmas, pastatas ar dar kas. Nes tokios linijos tiesiog supjausto kadrą.
Kompozicijos linijos neturėtų kadro kirsti per vidurį. Tokie darbai nuobodūs. Gera praktika tas linijas talpinti 1/3 atstumu nuo kadro krašto kaip horizontaliai, taip ir vertikaliai. Tačiau reikia sekti, kad nei viena pusė nebūtų sunkesnė už kitą. Įsivaizduokit, kad nuotrauką dedat ant liniuotės ir nuspręskit, ar nenusveria kažkuri pusė optiškai. Nesubalansuotos nuotraukos erzina žmones.Tačiau tai nereiškia, kad nuotrauka turi būt simetriška.
Gerai jei kadre yra įstrižainių. Aplinkinis pasaulis ir taip pilnas vertikalių ir horizontalių, todėl įdomu, kai ta tvarka pakeičiama. Įstrižainės būna kylančios ir besileidžiančios. Kylančios: iš apatinio kairio krašto į viršutinį dešinį, optimistinis supratimas, viltis. Besileidžiančios: iš kairio viršutinio į apatinį dešinę, nuotaikos kritimas, išbaigtumo jausmas. Kylančia ašimi lipantis aplinistas bus matomas kaip siekiantis tikslo, ryžtingas, tuo tarpu atvirščiai - kils neramus jausmas, kad jam sunku ir jis tuoj nukris žemyn.
Yra daiktų ir objektų, kurie visiems sukelia panašias, konkrečias asociacijas. Tai tiltai, dviračiai, vieniši suoliukai, seni automobiliai, traukiniai, valtys ir kiti. Primindami žiūrovui malonius asmeninio gyvenimo momentus, jie kuria atitinkamą atmosferą. Taip pat kaip ir rūkas ar migla. Taip pat svarbus pagrindinių objektų skaičius. Geriau žiūrisi nelyginis skaičius - 1,3,5. Tačiau tai tik rekomendacijos.
Iškilios ar nusvirusios švelnios linios, kaip nusvirusi virvė ar smėlio kopos išlinkimas, puikiai harmonizuoja nuotrauką.
Labai tvarkingo nuotraukos - nėra įdomiausios. Pavyzdžiui nuotraukos turinčios tvirtą ritmą: kolonos, žibintai, tvoros. Tačiau visiškai chaotiškos nuotraukos irgi nepritraukia dėmesio, nes žiūrovas pasimeta žiūrint į tokį vaizdą. Kiekvienas chaosas turėtų turėti ir tvarkos elementų, o tvarka - kažką chaotiško kad sukurti kontrastą harmonijai, ritmikai.
Geriau pastovėkit ir pasižiūrėkit, ką jūs norite nufotografuoti. Jei jau kilo noras, reiškias kažkas patraukė dėmesį. Raskit, tą "kažką", patikrinkit, ar viskas atitinka jūsų minčiai, jausmams, nuotaikai. Geriau ir pavadinimą iš karto sugalvokit. Jei tai pavyks - fotografuokit.

Nuotrauka - materiali jūsų filosofijos, jausmų, tikslų, minčių ir norų išraiška, todėl savianalizė ir pasvarstymai apie tai nuves jus prie darbų sukūrimo, suprantamų kiekvienam žiūrovui ir sukeliančių būtent tuos jausmus, kuriuos norėjot perteikti.