Interviu su fotografu. Kalbiname Viliją Buivydę.

Dažnas žmogus įsitikina, nieko gyvenime nevyksta atsitiktinai, todėl neatsitiktine savo gyvenime laikau ir pažintį su Vilija. Ir kuo labiau pažįstu šį žmogų, tuo labiau žaviuosi, mokausi iš jos, semiuosi optimizmo ir vis dažniau žiūriu į ją kaip į pavyzdį. Ech, kad man tokio drąsaus požiūrio į gyvenimą, tiek atkaklumo atliekant darbus, tiek idėjų kas atseikėtų.... Tad "Besimokančių fotografuoti" svečiuose Vilija Buivydė.

Gal gali papasakoti šiek tiek apie save tavęs nepažįstantiems, kas tu ir kuo užsiimi?

Sveiki!

Buvau iš tų, kurios mieliau renkasi dviratį nei lėles. Neklausiau mamos ir dariau viską savaip. Jau žiloje vaikystėje kilo klausimas – kaip čia yra, kad kiekvienas praeivis gatvėje savo galvoje nešiojasi skirtingas mintis ir rūpesčius? Norėjau ten įlysti ir pasižiūrėti.

Profesine prasme esu dizainerė – tai tokia specialybė, kuri leidžia išsiugdyti kritinį požiūrį į tam tikrus daiktus ar reiškinius su galimybe juos pagerinti.

Studijų metu ėmiau fotografuoti. Pleškinau viską – grupiokus, vakarėlius, keliones ir viską už ko kliuvo akis.

Gimus sūnui pradėjau kurti papuošalus - atsirado marios laiko, daug buities ir monotonijos - turėjau kažkur save padėti. Neplanavau verslo, bet visada galvojau apie tai, kad pramokusi kažką daryti galiu tai parduoti. Nuo mažens sukau įvairius versliukus ir dažnai visai sėkmingai.

Apibendrinant – šiuo metu kuriu grafinio dizaino sprendimus, fotografuoju ir kuriu papuošalus. Šias veiklas apjungusi sukūriau ir toliau vystau puslapį www.jollyland.lt

Taip pat kuriama interneto svetainė www.vilijabuivyde.eu kurioje talpinsiu foto ir dizaino darbus, kol kas nuoroda nukreipia į veidaknygę.

Kadangi mūsų bendruomenė vienija besimokančius fotografuoti, svarbiausias klausimas kaip ir kodėl pradėjai fotografuoti?

Fotografuoti pradėjau nesąmoningai. Pirmieji kadrai būdavo daromi tam, kad po poros dienų su drauge smagiai peržiūrėti, pasijuokti...Vadinasi prisiminimams išsaugoti, pakvailioti. Tai buvo juostinė muilinė, nieko neišmaniau apie išlaikymus ar diafragmas ir negalvojau apie tai.

Gilintis į techninius dalykus pradėjau vėliau, gavau kritikos dėl ryškumo ir kompozicijos, ėmiau manyti, kad nieko nemoku, o dabar suprantu, kad technika ir mokėjimas „teisingai“ fotografuoti yra niekas, jei nejauti meilės.

Dabar mėgaujuos pakliuvusi kažkur kur vyksta veiksmas, kur galiu būti stebėtoja – medžiotoja. Niekada nenorėjau paparacinti iš toli su „televyku“. Jei kalbėtume apie portretą – man tai fotografo ir fotografuojamo santykis. Fotografas parodo kaip jis mato konkretų momentą ar žmogų ir kiekvienas fotografas mato savaip – per savo gyvenimo patirties prizmę. Vadinasi kuo mažiau žmogus veikia tuo paprastesnės jo nuotraukos...gali bandyti kopijuoti kitų darbus, bet išlavinta akis iškart pastebės melą.

Atėjus suvokimui, kad kiekvienas žmogus unikalus ir nepakartojamas – fotografija tampa įrankiu pasakoti istorijas. Ši sritis neišsemiama. Man fotografija – stebuklas!

Koks yra tavo mėgstamas žanras fotografijoje? Ką norėtum išmėginti ir kodėl?

Reportažas! Norėčiau pakliūti į užsienio kino filmo, roko koncerto, bet kokio nekasdieniško ir keisto veiksmo užkulisius, nes tai ta vieta kur gali daug išmokti ir suprasti. Norėčiau tiesiog daugiau bastytis su fotoaparatu, tačiau kartais tenka ir dirbti, nes reikia valgyti...

Dar mėgstu fotografuoti daiktus. Tam retai randu laiko, labai norėčiau dažniau pasėdėti prie natiurmortų ar tiesiog kūrybingų daiktų fotosesijų. Labai smagu kai vaizdu gali išreikšti mintį, atspindėti reiškinį, sukelti jausmą. Pvz. Bent Objects (pagūglinkit ;) mane įkvepia – tose iš pažiūros paprastose nuotraukose randi humorą, problemą, sugretinimą ar tiesiog kvailystę.

Čia turiu dar daug išmokti...

Kas įtakoja tave kaip fotografę? Mėgstami fotografai?

Jų yra begalė ir vardus prisimenu sunkiai...Visi tie, kurie fotografuoja žmones ir reiškinius tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tie, kurie pastebi ir geba perteikti kažką daugiau nei kiti. Galėčiau išskirti Vivian Maier. Mane pakerėjo jos istorija. Ar gali būti natūralesnė ir tikresnė fotografija nei ta, kurią fotografuoji savo malonumui...? Norėčiau, kaip ir ji, leisti laiką gatvėse laukdama ir ieškodama kadro vertų situacijų.

Gal gali paminėt labiausiai įsiminusią fotosesiją?

Šiam momentui tikrai galiu sakyti, kad pernai metų žiema buvo turiningiausia profesine prasme. Turėjau progą fotografuoti televizinių parodijų laidos „Dar Pažiūrėsim“ komandos darbą. Tai buvo juoko, gražios gamtos ir naujos patirties karuselė. Ši patirtis daug išmokė ir davė, leido pasižiūrėti į save ir keistis, grįžti prie esmės nuo kurios buvau nutolusi, visada būsiu jiems dėkinga.

Kaip beveik pusės metų darbo vaisius buvo surengta ir mano darbų paroda „Dar pafotografuosim!“ iš juodai baltų stilizuotų foto koliažų, kurie šiuo metu kabo muzikos klube „Tamsta“.

Dar viena įsimintina patirtis – 2008 metų vasarą teko praskrieti su vyru motociklu per visą Europą iki Portugalijos ir atgal, iš viso 10000 km. mažiau nei per mėnesį. Važiavome į didžiausią Europoje baikerių susibūrimą Faro mieste.

Toks keliavimo būdas labiau sportas nei poilsis ir tinka ne kiekvienam, tačiau mane žavėjo ištvermės išbandymo idėja ir faktas, kad parsivešiu daug gražių kadrų. Įpratau ne tik fotografuoti sėdėdama ant motociklo galinės sėdynės, bet bevažiuodama jau galėjau pasidaryti net manikiūrą... (ką???? :D) juokauju žinoma...tie, kas važiavę žino kokie malonumai laukia – viską perpučiantis vėjas, kiaurai merkiantis lietus, fūros ir akmenukai iš po jų milžiniškų ratų, galų gale paklydimai, naktiniai nakvynės ieškojimai, karšti duslintuvai ir skaudanti sėdynė - mėgstantiems saldų nuovargį.

 

Ką laikai savo sėkmės raktu ir ar tokį turi?

Sėkmė – slidus žodis, vos patikėsi, kad ji tave lydi – gresia apsileisti.
Gyvenime tikiu nuosekliu darbu ir savęs pažinimo galia. Kuo daugiau purvo iškapstysi ir suprasi savo viduje, tuo daugiau vietos liks geriems dalykams, tik pirma reikia tą purvą pastebėti, o jo turime visi, bet tik nereik dėl to liūdėti, verčiau pasijuokti!

Taip pat būtinas ir pozityvus požiūris į žmones – jei jauti, kad kažkas yra gerai, vadinasi taip ir yra...o jei tai bus klaida – ta klaida tavo ir iš jos būtinai pasimokysi! Kad tik įdomesnių klaidų būtų!

Viską gyvenime reikia daryti iš idėjos, tai yra laimės formulė, o kai žmogus laimingas – jam sekasi.

Man atrodo, kad tavo galvoje naujos idėjos veja viena kitą be perstojo. Kokie tavo artimiausi planai?

Kasdien vis daugiau, galva ūžia nuo minčių...noriu daug keliauti, išmokti naują kalbą, parašyti knygą, nupiešti paveikslą...bet tai ne planai...turiu darbų sąrašą, jis labai ilgas, dauguma punktų sąraše tai maži darbeliai, kurie yra didelių darbų pamatai.

Smagiausia, kai likimas numeta netikėtą galimybę nuveikti kažką įdomaus, tada metu šalin bet kokius sąrašus ir pasineriu į naują patirtį...

Kadangi mus suvedė fotografija, tai negaliu nepaklausti, ką tau kaip asmenybei davė fotografavimas?

Fotografija man leidžia jausti žmones, pastebėti daugiau ir tai užfiksavus pasidalinti. Fotografijos dėka galiu save išreikšti ir nuveikti kažką gero – tai savaime apdovanojantys jausmai. Visi per laiką padaryti kadrai turi dalelę manęs, peržiūrinėdama seniau darytas nuotraukas prisimenu vietas, žmones, jausmus lankiusius tada ir save pačią – kokia buvau. Tai tarsi informacijos išsaugojimas, ir kiekvienas žiūrintis tą informaciją matys savaip.

O kaip ten su „profesionalais“ ir „mėgėjais“? :)

Visada dvejojau dėl žodžio „profesionalas“ ir nejaukiai jausdavausi taip pavadinta.

Sausai - profesionalas tai žmogus pragyvenantis iš savo užsiėmimo. Tačiau geriausi kadrai padaromi tada kai kažkur atsiduri visai atsitiktinai arba imiesi kažko, kas laiko perspektyvoje turės vertę ir tikrai ne visada materialinę...todėl čia kai kada įžvelgiu principinį susipriešinimą. Ar gali būti vertinga tai kas randa kelią per masiškumą – prisitaiko prie daugumos, dažnai pataikauja ir kartojasi... juk žmogaus prigimtis – įvairovė ir nuoširdus kūrėjas kaip tik išsiskiria savo individualumu, naujomis įžvalgomis.

Tačiau yra atvejų kai idėjiniai dalykai tampa masiniais, tokius „profesionalus“ kartais pripažįsta tik po mirties.

Man daug labiau patinka žodis mėgėjas – nuo žodžio „mėgti“.

Kas vartant žurnalus, stebint šiuolaikinę fotografiją, tave labiausiai džiugina?

Vis dažniau pastebiu, kad „nulaižyti“ modelių veidai po truputį nyksta iš spaudos, reklamos ir mane tai džiugina. Gimsta viltis, kad tikras gyvas žmogus taps populiarus, išstumdamas dirbtinį grožį, kuris neskanus ir niekam tikęs, kaip beskonė, kad ir graži, braškė prekybos centre. Juk ne grožį valgai, o tai, kas viduje! Aš už mamos sode užaugusią mažutę, susisukusią, bet be galo saldžią uogą.
Kiekviena žmogaus raukšlelė atsirado ne veltui ir kaip tik ji pasakoja to žmogaus istoriją.

Atrodai be galo drąsus žmogus, ar tu turi baimių?

Labai bijau, kad atsibusiu vieną rytą praradusi sugebėjimą viskuo stebėtis ir žavėtis. Esu sutikusi žmonių, kurie būdami dar visai jauni manosi gyvenime viską pamatę, perpratę gyvenimo mechanizmą, prie jo sėkmingai prisitaikę ir tuo patenkinti. Labai bijau tapti tokiu žmogum, todėl nuolat ieškau sunkumų ir iššūkių, nenoriu sustoti.

Bijau monotonijos, vienodų vietų ir pasikartojančių veiklų...nebent tai mano studija, kur pati sprendžiu ką veiksiu šiandien – skaitysiu, piešiu, karpysiu, maketuosiu, fotografuosiu, lipdysiu...

Šiuolaikiniame gyvenime kas antras nusipirkęs geresnį fotoaparatą save vadina fotografu ar fotografuojančiu, kokias didžiausias jų klaidas pastebi?

Orientacija į techniką. Aštraus fokuso sureikšminimas. Meilės fotografijai nebuvimas. Manymas, kad nusipirksiu fotiką ir tapsiu fotografu.

Pirmiausia tapk smalsiu, jautriu žmogum, psichologu...domėkis tuo kas vyksta aplink tave ir mylėk visus tuos skirtumus ir keistenybes. Paprastai ten, kur sotus ir patogus gyvenimas – nevyksta nieko įdomaus ar vertingo todėl to reikia vengti. Mūsų laikais žmogui peršamos neteisingos vertybės ir man nuoširdžiai skaudu, kad kai kurie tą supranta tik senatvėje.

O apskritai manau, kad kuo daugiau fotografuojančių tuo dėmesingesni tampame vieni kitiems ir aplinkai todėl tai, bet kokiu atveju yra gerai.

O kas tavo manymu svarbiausia geram fotografui?

Nesikoncentruoti vien ties tuo, kas komerciškai naudinga – valgyti, žinoma, reikia, tačiau pinigai negali būti vertybė, nebent su tais pinigais nuveiksi kažką tokio! Kalbu ne apie Ferrari ar kitą gražų DAIKTĄ.

Svarbu neapgaudinėti savęs, nenustoti mokytis – niekada! Padaryti iki galo, susigalvoti sunkiai įgyvendinamų užduočių ir jausti nuolatinį troškulį naujiems patyrimams. Klausytis intuicijos, turėti autoritetų ir žavėtis jais bei gerbti net tada, kai gyvenimas iškrečia pokštą ir tenka drauge dirbti.

Kartais reikia išlaikyti atstumą su fotografuojamu objektu, kad fotografavimas netaptų perdėm asmeniškas ir kartais tai padaryti sunku...

Būtina suvokti, kad be nuolatinės praktikos ir ieškojimo neišaugsi į kažką daugiau ir tai trunka visą gyvenimą, nereikia pasiduoti po kelių metų, nes kaip tik tada kai sugalvoji viską mesti – prasideda pačios įdomybės!

Vis mažiau tave galima pastebėti internetinėse fotografų bendruomenėse, ką gi veiki paskutiniu metu?

Internete tarpstu gana daug nes tenka dirbti kompiuteriu, jei staiga atjungtų elektrą – aš pražuvusi! :) Esu feisbuko gerbėja, jis man gražino seniai prarastus draugus, padovanojo galimybę atrasti naujus ir leidžia palaikyti nuolatinį ryšį su visais asmeniniais ar darbo kontaktais.

Šiuo metu dirbu su Vilniaus Kolegijos Pramoginio Scenos Meno studentų grupe. Fiksuoju Ramūno Cicėno režisuojamų vaidinimų užkulisius, repeticijas bei pasirodymus. Čia praktikuojuos, prisidedu, mokausi ir iš šios veiklos gaunu didžiulį įkvėpimą.

Dalinuosi papuošalų fotografavimo patirtimi „Auksarankių“ internetiniame forume, kur konsultuoju moteris norinčias išmokti tvarkingai ir gražiai nufotografuoti savo rankdarbius.

Komercinė fotografija suaktyvėja vasarą, tada pasitaiko krikštynų, vestuvių ar šeimos fotosesijų.

Kasmet keliauju ir parsivežu krūvą nuotraukų, kuriomis dalinuosi su kitais ir mėgaujuosi pati.

Kartais rašau blogą:
http://blog.lrytas.lt/jollyland/

Ko palinkėtum besimokantiems, žengiantiems pirmuosius žingsnius fotografijoje ar planuojantiems pradėti fotografuoti?

Mėgstu aforizmus, nuostabu kai trumpame sakinuke telpa šitiek išminties!

Laikas – nuostabus mokytojas, deja, užmušantis savo mokinius.
(H. L. Berliozas)

Būkite laimingi ir nešvaistykite savo laiko tam, kas neteikia džiaugsmo!

Ačiū. 

Fotografo pristatymas: BORIS SMELOV

Boris Smelov (1951-1998) - Leningrado (vėliau Sankt-Peterburgo) mokyklos fotografas, peizažų, natiurmortų ir portretų meistras. 70-80tųjų neoficialios sovietinės fotografijos pradininkas, įtakojęs daugumos šiuolaikinių andergraudinių menininkų kūrybą, turintis daugybę pasekėjų.



Nuo pat vaikystės mėgo piešti, bet jau nuo 10 metų susidomėjo fotografija ir pirmuosius prizus už nuotraukas laimėjo dar būdamas vaiku, lankydamas fotografavimo būrelį "Pionierių rūmuose". Intensyviai pradėjo fotografuoti būdamas 17 metų.
Borisas labai mylėjo savo gimtąjį miestą, jo žmones, buitį, aplinką. Susipažindavo su vis daugiau kūrybinių asmenybių, dalinosi mintimis ir darbais. 1970ųjų pradžioje, be miesto peizažų, "žanro" fotografijos ir portretų, Smelovas pradeda fotografuoti natiurmortus, kuriuos kuria iš senojo Peterburgo buities detalių. Tuo metu jis turi du fotoaparatus "Leica" ir "Rolleiflex", tačiau neturi asmeninės laboratorijos, todėl glaudžiasi kitų fotografų laboratorijose, kur ir spausdina savo nuotraukas.
Mokosi technikos institute, vėliau žurnalistikos fakultete Leningrado valstybiniame universitete.
1974 m. sudalyvauja pirmoje nepriklausomos fotografijos parodoje, kuriai pristato 27 savo fotodarbus.
1976 m. Vyborko fotoklube B.Smelovas pristato savo kūrybos darbų parodą iš 34 fotografijų (portretai, peizažai, žanro fotografija ir natiurmortai). Tačiau jau kitą rytą paroda uždaroma, kaip "neatitinkanti TSKP keliamų reikalavimų", kyla didelis skandalas, pakeičiama visa Vyborko fotoklubo valdžia. B.Smelovas pradedamas laikyti "kitaip galvojančiu" fotografu ir nuo to laiko joks oficialus jo fotografijų pristatymas tampa neįmanomu iki pat Perestroikos laikų. Todėl iki to laiko, Smelovas dalyvauja tik neoficialiose parodose, vykstančiose slaptai, fotografų butuose.
Perestroikos metais B.Smelovui prasideda parodų ir pristatymų metas. Jo parodos vyko UK, Vokietijoje, USA, Suomijoje, Norvegijoje ir t.t. 1991 m jis nuskrenda į Vašingtoną, kur dalyvauja parodoje "Besikeičianti realybė". 1990 m. Smelovas labai daug eksperimentuoja su infraraudonosiomis juostelėmis.
Fotografas miršta 1998 m.

Borisas be galo mylėjo savo miestą. Leningradas buvo rimtai neremontuotas nuo pat revoliucijos laikų, todėl užsikorus ant aukščiausio stogo ir pažvelgus žemyn, pamačius tuos namų kaminus, stogus, šaligatvių plyteles, tvoras ir krantines, galėdavai pajusti tą senąją istorinę miesto dvasią. Jei pasnigdavo, keldavosi anksčiausiai, kad sniegas dar nebūtų suvažinėtas ir sumindytas. Lėkdavo bet kokiu oru už miesto į pamėgtus parkus, kol neuždangstytos ten esančios skulptūros prieš žiemą. Jis buvo ne to miesto gyventojas, jis buvo to miesto dalis, maža ląstelė, kuri mylėjo savo miestą absoliučia meile: kiekvieną jo sienos įskilimą, kiekvieną griuvėsį, kiekvieną kampelį. Pažinojo miestą taip puikiai, kad kartais savo girtose fantazijose pasirodžiusius vaizdus, jis sugebėdavo surasti dideliame mieste ir tai užfiksuoti su savo "Leica", kuri nebuvo jo fotoaparatas, o buvo tarsi jo paties akies tęsinys, tuo pačiu savo nuostabiose fotografijose pagaudamas pasakišką apšvietimą, prieš kelias minutes iškritusį sniegą, lašiuką ir vorą, atsidurusį būtent ten, kur atrodo jo laukta ir tikėtasi.





Rinkdamas senus butelius, kriauklytes ir pačius įvairiausius senojo Peterburgo daiktus, Borisas juos sudeliodavo į grakščius ir užburiančius natiurmortus. Stebuklingas pasaulis gimdavo iš grafinų, laikrodžių, veidrodžių, ir, nepaisant didelio objektų kiekio kadre, žavėdavo savo harmonija ir grakštumu.



Žmogus jis buvo tikrai unikalus, vos 1961 metais pirmą kartą paėmęs į savo rankas fotoaparatą, jau 1968 jis save suvokė fotodailininku, dauguma jo kartos atstovų save laiko arba amatininkais, arba fotografijos meistrais, bet tikrai ne dailininkais.

1970ųjų pabaigoje – 1980ųjų pradžioje B.Smelovas yra savęs, fotografijos temų, rakursų ir stilistikos paieškose. Iš kitų jo darbų šio laikotarpio darbus išskiria įtempta nuotraukų atmosfera, kelianti asociacijas su Dostojevskio kūriniais, ir skurdžiai apleistais bei pamirštais kiemeliais. Nerimas, kurio labai daug B.Smelovo darbuose, čia jaučiamas ypač aiškiai.
Save jis laikė intuityviosios, emocionaliosios fotografijos atstovu, t.y. fotografavimo metu vadovavosi savo emocine būsena, o tuo pačiu "idealiais" kadrais vadino tuos, kurie jam galvoje gimdavo esant tarpinėse būsenose tarp sąmoningos ir pasąmonės (sapnai, svajonės, fantazijos, alkoholio paeiktoje sąmonėje ir t.t.). To idealaus kadro, matyto galvoje, įgyvendinimui jis įdėdavo labai daug pastangų, keldamas sau labai aukštus reikalavimus fotografavimo metu (amžinai būdamas nepatenkintas savimi, oro sąlygomis), bei fotografijos spausdinimo proceso metu (milžiniški kiekiai bandomųjų atspaudų). Smelovas fotografo tiesiog neįtikėtinai daug ir tiek pat daug laiko praleisdavo laboratorijoje, bet buvo išskirtinai griežtas savo darbams ir jų atrinkimui. Toks griežtas, kad po Perestroikos, jam dar esant gyvam, jis buvo surengęs vos dvi personalines parodas - 1993 m. "Borej" galerijoje ir 1997 m. - Suomijoje.



Ypatingą reikšmę Smelovui, kaip fotografui, turėjo ta aplinka, kurioje jis augo ir dirbo. Nuo 17-os metų, jis įsitvirtino neoficialiosios Leningrado kultūros gretose. Tai poetai ir dailininkai, artistai ir muzikantai, parodos ir poezijos skaitymai, na ir aišku, fotografai, kurių dauguma B.Smelovą laikė savo deivuku.
Boriso portretuose labai retai galima rasti šypseną. Jo fotoaparatas fiksuoja dramatišką įtampą, nerimastingą laukimą, vidinį susikaupimą, kūrybinį įsigilinimą, bet niekada linksmumo, laimės, džiaugsmo ir panašias būsenas, kurios būtų susijusios su nerūpestingu ir žavingu gyvenimu. Jo herojai gimė ne laimei ir ne džiaugsmingam gyvenimui, o "savo kryžiaus" nešimui šiame sunkiame, dramatiškame, sudėtingame ir pilname nerimo bei kančių pasaulyje. Jis labai dažnai fotografavo savo autoportretus. Po jo mirties net buvo surengta speciali vien jo autoportretų paroda. Iš septyniolikos eksponuotų darbų, fotoapratas matomas vos šešiuose, nes kamera nebuvo jo pagrindinis atributas, užtat žvilgsnis - aštrus, liepsningas, veriantis. Jei gyvenime žvilgsnį suminkštindavo draugiška šypsena, tai autoportretuose matome visą jo galią.





1970ųjų viduryje B.Smelovas jau susiformavęs, netradicinis fotodailininkas. Šio periodo natiurmortai persmelkti Peterburgo praeities nostalgijos. Dažnai savo natiurmortus dėlioja ant autentiškų XIX amžiaus baldų. Įkomponuojami į kadrą veidrodžiai kelis kartus padaugina realybė ir neretai "pagauna" pati fotografą. Kišeniniai laikrodžiai, kriauklytės, stiklinės, kolbos, stikliukai, buteliai, svogūno galvutės, česnakas, duona, peiliai ir daugybė kitų objektų buvo įamžinti jo darbuose. Jo natiurmortai "prisotinti" daiktais, atrodytų net "persotinti" , tačiau žinanti akis pastebės, kad kiekvieno daiktelio buvimas kadre yra kompoziciškai ir stilistiškai pagrįstas. Visi jo natiurmortai yra surežisuoti, todėl galima teigti, kad B.Smelovas visur siekė meninės vienybės ir tikslingumo nepaisant begalinės įvairovės.





1980aisiais Borisas po truputi išsilaisvina iš praeities nostalgijos. Jo natiurmortuose daiktai išsilaisvina iš praeities ir tampa labiau savarankiški ir labiau klasikiniai. Kol 1990aisiais jo natiurmortų veikėjai tampa tik tuščiais bedvasiais daiktais. Pats autorius sakydavo: "Rečiau, jau daug rečiau, fotografuoju natiurmortus. Jiems gimti reikia ypatingo postūmio, kažkokio ypatingo daikto, kuris atsiradęs imtų kurti siužetą ir po truputį pritrauktų kitus, kaip kad apie mažą smiltelę gimsta perlas"

Jis dažnai girtas nuo vyno ir fantazijų paromis trankydavosi po miestą ir laukdavo, kaip jis pats sakydavo, to momento, kai sąmonė ima grįžti iš girtumo tamsos ir tuo metu ypatingai gerai jaučiamas ir suvokiamas akimirkos grožis. Taip, vieną rytą, jis ir nesulaukė tos akimirkos, nes girtumo tamsa užmigdė jį amžiams tiesiog gatvėje, ieškantį savo svajonių kadro.
Kai jį laidojo Smolensko kapinėse, kurias jis pats labai mėgo fotografuoti ir visada pats norėjo atgulti amžinojo poilsio būtent čia, duobkasiams užmetus paskutinį kąstuvą su smėliu, ant naujai atsiradusio kauburėlio nutūpė balandis, tarsi gyvas antkapis vainikavo didelio meistro kapą. O balandžiai buvo labai dažni jo nuotraukų personažai...



Borisas Smelovas - kultinė Leningrado fotografijos figūra. 1970-1980aisias jis daug kam buvo idealas, iš vienos pusės visai laisvas nuo tarybinių ideologinių reikalavimų, iš kitos - spręsdamas visas menines užduotis fotografinėmis priemonėmis, jis iškėlė fotografiją į vieną lygį su kitomis vaizduojamojo meno rūšimis. Nors viešo pripažinimo Smelovui teko laukti ne vieną dešimtmetį, tačiau neoficialiuose Leningrado kultūros sluoksniuose jis buvo laikomas fotografijos klasiku ir meistru jau daugelį metų.

***********
INTERVIU SU B.SMELOVU ("Sovetskoje foto"1988):

- Borisai, Jūsų atėjimas į fotografiją, tai -pirmoji meilė ar ilga savo meno rūšies paieška?
- Vaikystėje aš bandžiau piešti, tačiau jau būdamas 10 metų supratau, piešime daug nepasieksiu. Po to buvo pirmasis mano fotoaparatas "Liubitel" ir ilgas fotografavinių nesėkmių periodas. Tikras fotografijos, kaip meno, suvokimas prasidėjo, kai aš jau baiginėjau mokyklą. Tam periodui priklauso ir pirmieji mano sėkmingi darbai.

- Ką jūs vadinate "nesėkme" ar "sėkme"?
- Visos mano didžiausios nesėkmės visada buvo susiję su techniniais fotografijos aspektais, kai dėl skubėjimo ir nekantrumo, aš negrįžtamai prarasdavau geriausius kadrus dar fotografuodamas arba po to laboratorijoje. O sėkmė - tai kūrininių tikslų ir kadro nujautimo sutapimas su galutiniu rezultatu.
Šiaip aš save laikau emocinalios ir intuityvios fotografijos atstovu, ir fotografuodamas daugiau pasitikiu savo jausmais labiau, nei savo sumąstytomis idėjomis. Ir nepalaikykit to mistika, tačiau dauguma mano fotografijų man pirma prisisapnuodavo ir tik po kurio laiko, kartais po daugelio metų, aš pamatydavau jas gyvai. Ir didžiausia laimė, jei tuo metu turėdavau su savim fotoaparatą ir bent vieną juostelę.

- Ar buvo kokie fotografai ar fotografijos mokyklos, kurie įtakojo jūsų fotografinio stiliaus formavimąsi?
- Turbūt, konkrečių savo mokytojų įvardinti aš negalėčiau. Tačiau kiekvienas susitikimas su fotografijos meistrų darbais, be jokios abejonės, savaip formavo mane ir kaip fotografą, ir kaip žmogų. Pavyzdžiui, vieną iš stipriausių įspūdžių jaunystės metais padarė paroda "Prancūzijos veidas", kai turėjau galimybė susipažinti iš karto su kelių iškiliausių fotomeistrų darbais ir tai žymiai išplėtė mano supratimą apie fotografijos galimybes ir jos ribas. Aš žavėjausi A.Cartie-Bresson'o darbais, kurie aiškiai įrodė, kad fotografas turi būt ir filosofas. J.Sudek'as atskleidė man, kad kiekvienas daiktas turi savo sielą. L.Rodčenko parodė man, kad fotografija gali puikiai atskleisti laikmečio dvasią.

- Kaip manote, ar dabar fotografija įgavo kažkiokius naujus bruožus, naujas tendencijas?
- Techninė fotografijos revoliucija - auto kamerų atsiradimas, didelio jautrumo fotomedžiagos, laboratorinės technikos tobulumas - nulemė kokybinius fotografijos pasikeitinus. Iš vienos pusės, techninių uždavinių sprendimo lengvumas išplėtė kūrybinius horizontus, praturtino fotografo matymus. Iš kitos - galimybė lengvai padaryti kokybiška fotografiją, neturint nei proto, nei kultūros, turi pavojų, kad fotografiją "nukvailės". Man daug svarbiau yra ne tikslus realybės perteikimas, o fotografo požiūris į pasaulį, autoriaus, kaip žmogaus požiūris ir mintys. Be to kadrai tušti ir šalti.
Kitų fotografų darbuose man patinka tai, ko aš pats nemoku. Ateinant į parodą, reikia už durų palikti garbės troškimą ir pavydą, tik tada pradedi daug ką suprasti ir jausti.

-Ką Jūsų manymu reik daryti, kad išvengti beveidės fotografijos?
- Mums labai trūksta rimtos fotografijos teorijos. Čia beveik nesijaučia jaunų ir šviežių idėjų. Man atrodo, kad būtina visus skaitytojus supažindinti su teorinės fotografijos klasikų darbais, kaip Zigfrido Krakauerio, su naujais ir originaliais požiūriais į fotografiją, kaip Rolando Barto.
Fotografo išsimoklinimo klausimas, man atrodo labai svarbus. Aš pats, su amžiumi, vis skausmingiau jaučiu šią problemą. Įdomiausia, kad dauguma šio meto fotografų, turi techninį išsilavinimą, o daug naudingesnis būtų humanitarinis - filosofinis, psichologinis, menotyrininko, ir dar privalomai su užsienio kalbų mokymu. Žmogus turi puikiai nusimanyti meno istorijoje, kad kurtų naują istoriją. Žinoti praeitį menininkas turi dar geriau, nei dabartį, kurią jis gali nujausti intuityviai.
Žmogaus vidinė kultūra daugiau ar mažiau visada išryškėja jo kūriniuose. Ir, manau, be meilės Dostojevskio filosofijai, Van Gogo kūrybai, Mocarto muzikai, ne tik aš pats, bet ir mano darbai, būtų skurdūs.

- Kokiems fotografijos žanrams šiuo metu teikiate pirmenybę?
- Čia reiktų šnekėti ne apie žanrus, o apie temas. Aš daugiausia fotografuoju miestą. Ir jei senesnis ciklas "Dostojevskio atminimui" buvo daugiau sakmė, tai šiandieninis žanras - miesto peizažas. Rečiau dabar fotografuoju ir natiurmortus. Jiems fotografuoti reikia kažkokio ypatingo postūmio, daikto atsiradimo, aplink kurį klostosi viskas siužetas, kaip apie smiltelę išauga perlas.

- Ir paskutinis klausimas, ar yra kažkokia savybė, būdinga gerai, sėkmingai fotografijai?
- Yra. Joje turi būt Paslaptis. Kitaip bus prarastas daugiapusis fotografijos suvokimas.

Fotografo pristatymas: DUANES MICHALS

Duane Michals (Duan Mičels)

gimė 1932 m.- JAV poetas, filosofas ir fotografas-savamokslis. Jis sugebėjo suderinti visus šiuos dalykus savo darbe. Jo fotografijos - neįprastas mišinys filosofijos ir poezijos. Kaip fotografas, savo karjera jis pradėjo 1958 m. atostogų kelionės po TSRS metu, kuri truko tris savaites. Pasiskolintu iš draugo fotoaparatu jis įamžino "naujo pasaulio" statytojų portretus ir nuo to laiko nebesiskyrė su fotografija. Šios nuotraukos 1963 m. buvo eksponuojamos pirmojoje jo parodoje Niujorke. Fotografija jam tapo gyvenimo prasme ir pragyvenimo šaltiniu. Pripažinimo susilaukė ne iš karto. "Jei as norėčiau to, kad visi mano darbus priimtų, aš fotografuočiau atvirukus kaip Anselis Adamsas - jie patinka visiems. O to ką dariau aš nesuprato niekas, bet galiausiai meilė ir susidomėjimas savo darbu padėjo man pergyventi tai ir galų gale mano nuotraukos rado savo žiūrovą" - prisiminimuose rašo D.Michals



Jis vienas iš nedaugelio sėkmingų komercinių fotografų, neturintis savo studijos. "Aš renkuosi fotografuoti žmones jų įprastoje aplinkoje. Aš nekenčiu studijos. Daiktai, su kuriais žmonės praleidžia visą savo gyvenimą, gali pasakyti daug daugiau nei jų šukuosena". Daugelį metų dirbo žurnalams "Esquire", "Mademoiselle", "Vogue". Neturėdamas studijos jis tapo kontrastu kitiems žymiems to laikmečio komerciniams fotografams Avendon, Irving Penn. Jo komercinės nuotraukos puošia filmų, muzikinių diskų viršelius.



Jis gimė tokiu laikmečiu, kai to meto fotografai sėkmės pagrindu laikė kopijuoti tokių autorius kaip Anselis Adamsas, Bresonas, R.Frankas. D.Michals pasuko savo nuosavu keliu: jis vienas pirmuju ėmė naudoti dviguba ekspozicija savo nuotraukose, rašinėti ar piešti ant jų, fotografavo pats save ir tapo savo nuotraukų veikėju.

Duane Michals parodose dažnai demonstruoja nuotraukas 10x15 dydžio. Atrodo keista, bet tai priverčia prieiti arčiau, išstudijuoti visą nuotrauką detaliai, įsigilinti į ją tiesiogiai. Jo nuotraukas dažnai lydi trumpi ir nelabai, bet labai poetiški prierašai baltame paspartu juodu tušu. Tai leidžia betarpiškai jausti autoriaus buvimą šalia ir autoriaus mintis apie tą foto.
D.Michals nuotraukose vyrauja temos meilė, mirtis, nemirtingumas, atmintis, aistra, dievas, gyvenimas. Kurdamas kelių nuotraukų istorijas, jis tarsi kadras po kadro mums leidžia pajusti veiksmo vystymąsi, betarpiškai sudalyvauti veiksme iki pabaigos.

Kaip pvz. ši serija ((čia gal aiskiau bus):




D.Michals apie fotografiją:
Aš tikiu vaizduote. Tai ko aš nematau begalybę kartų svarbiau to, ką aš matau
Man pasisekė: aš niekada nelankiau fotomokyklų, niekada nesimokiau fotografijos taisykių. Nežinodamas taisyklių - aš esu laisvas.
Patikėk tuo balsu tavo galvoje sakančiu "Ar gi tai nebūtų įdomu, jei...." ir pradėk veikti.
Fotografja turi reikala tik su išorinių objekto vaizdu, bet nei vienas objektas nėra tapatus savo išoriniam vaizdui.
Fotografija turi provokuoti, o ne pasakoti tai, ka tu ir taip žinai. Nereikia jokios magijos, jokių pastangų, kad atvaizduoti kieno nors veidą fotografijoje. Magija reikalinga tam, kad pamatyti žmogų naujoje šviesoje.
Kaip kvaila buvo galvoti, kad viskas bus tai paprasta. Aš priimdavau medžių, automobilių, žmonių išvaizdą už realybė ir tikėjau, kad fotografija tikėjau, kad tų objektų išorinis vaizdas ir yra nuotrauka.Bet štai liūdna tiesa: aš niekada jų nenufotografuosiu. Aš - atspindys, fotografuojantis atspindys viduje atspindžio. Fotografuoti realybę, tai tas pats kas fotografuoti NIEKĄ.
Fotografai dažniausia ne fotografuoja to, ko negali pamatyt ir tai pagrindinė priežastis, pabandyti tai padaryti. Kitaip iki begalybės mes fotografuosim veidus, interjerus ir peizažus. Fotografija turi peržengti jai priskirtas ribas. Ji turi "išsirauti" už šių ribų, prasiskverbti į objekto esmę, parodyti objektą taip, kad žiūrovas ne pamatytų, o pajustų jį.









daugiau:
straipsnis apie Duanes Michals
daugiau darbų
interviu su Duanes Michals

Fotografo pristatymas. MICHAEL KENNA

Sveiki atvykę į tylą....

Fotografas, kurio nuotraukos kviečia mus keliauti po tylos pasaulį; jose žiūrovas išsivaduoja nuo garsų, kurių pilnas mūsų pasaulis...


Michael Kenna gimė 1953 m. lapkričio 20 d. anglų darbininko šeimoje. Nuo 11 m. jis 7 metus mokėsi katalikiškoje seminarijoje, ruošėsi būti kunigu.. Tačiau, kai jam suėjo 18 m. ir atėjo laikas apsispręsti, ką daryti toliau, jis pasirinko meno mokyklą (Banbury School of Art,Banbury, Oxfordshire). Būtent ten ir sužinojo, kas yra fotografija.
Jam buvo reikalinga profesija, iš kurios būtų galima pragyventi, todėl pasirinko komercinę fotografiją. Meninė fotografija buvo kaip hobi, saviraiškos priemonė.Kenna sau fotografuodavo anksti ryte arba vėlai vakare, grįždamas iš kolegijos. Peizažų fotografavimas tuo metu buvo lyg dienoraštis, fotografuoti buvo įdomu, bet jis nežiūrėdavo į tai rimtai. Kur kas daugiau laiko M.Kenna skirdavo komercinei fotografijai.
1976 m. iškart po baigimo Kenna išvyko į JAV. Ten lankydavosi fotografijos galerijose. Jos labai skyrėsi nuo to, ką jis buvo įpratęs matyti Anglijoje. Pasirodė, kad galima užsiimti menine fotografija ir iš to gyventi. Tai buvo jam didelis atradimas.
Dabar M.Kenna pripažintas pasaulinis fotografas, fotografuojantis nuostabaus grožio peizažus. Jis labai ilgai ir kruopščiai dirba prie kiekvienos nuotraukos, laboratorijoje praleisdamas kur kas daugiau laiko, nei fotografuodamas. Į savo mažutes (30x30 cm) fotografijas jis įdeda visą savo sielą ir nepakartojamą savitą žvilgsnį į mus supantį pasaulį.

M.Kenna mėgsta naktinę fotografiją – mes kur kas mažiau nei dieną galime kontroliuoti tai, ka fotografuojame, sakė jis. Po to, kai nuspaudi mygtuką įvyksta labai daug dalykų, pasaulis keičiasi: teka upės, praskrenda lėktuvai, atplaukia ir nuplaukia debesys, keičiasi žvaigždžių padėtis danguje, mainosi oras, įvyksta daugybe mažyčių dalykų. Žmogaus akis negali pamatyti visos šitos kaitos, o juostelėje visas išlieka. Dieną tai, ką mes fotografuojame, turi vienintelį šviesos šaltinį – saulę. Galima sakyti kad tai nepajudinama, juk išlaikymas toks trumpas. Naktį šviesą gali duoti įvairūs netikėti šaltiniai ir jų daugybė. Tamsūs ir gilūs šešėliai įaudrina vaizduotę. Atsiranda paslaptis.

M.Kenna dažniausiai naudoja 10-30 min. išlaikymą, bet kartais ekspozicija trunka netgi 8 valandas. Jei tai dykvietė, jis važiuoja vakarieniauti ar skaito kur nors knygą, o fotoaparatas fotografuoja pats.

„Parkai ir sodai patys intymiausi gamtos kampeliai. Žmonės ten palieka savo atsiminimus. Būtent tai aš ir bandau užfiksuoti fotografijoje.“

„Nieko negalima pakartoti, nes laikas išeina amžiams ir negrįžta - todėl kiekvienas momentas suteikia fotografui nesuskaičiuojamą kiekį galimybių.“

„Man labai patinka fotografuoti vietose, saugojančiose prisiminimus, turinčiose neįprastą atmosferą. Įdomios tos vietos, kur žmonės gyveno, žaidė. Aš ieškau praeities pėdsakų, gyvenimo ir veiklos pėdsakų – jie pažadina mano vaizduotę, verčia prisiminti įvykius iš mano praeities. Jei išvestume paralelę su teatru – aš mėgstu fotografuoti iki ir prieš vaidinimą. Man patinka jausti tartum tuoj tuoj kažkas įvyks, arba jau įvyko“.

M.Kennos fotografijos – tai visa planeta, bet planeta be žmonių. Jie ten nereikalingi. Sillentium!