Vita's Reviews > Lietuviai prie Laptevų jūros

Šita knyga yra pritrenkianti. Čia aprašyta neįtikėtinai daug tiesų, įrodančių,kodėl vis dėlto mes esam dvasiškai skurdūs (žinoma, per griežta teigti ,,mes", nes tikrai ne visi :) ). Koks iš tiesų teisingas yra posakis ,,tik tada supranti, kai prarandi". Skundžiamės dėl menkiausių problemų, lekiam akis išdegę iš savos šalies ir tuo didžiuojamės (??), tampame ypatingo maisto gurmanais, mėtomės skambiom frazėm, kiek šiandien privargome minkydami kompiuterio klavietūrą. Na, knyga pernelyg trumpa, kad įtikintų kiekvieną skaitytoją kažką keisti savo gyvenime, bet įspūdį ji tikrai paliks.

,,Štai aš šiame ledo urve kartu su padarais, kurie kadaise vadinosi žmonėmis, kurie kadaise juokėsi, flirtavo, eidavo į svečius ir pas save kviesdavosi, rūpindavosi, kur praleisti vasarą, pavargus po žiemos darbų mieste, kuriems nusivylimą teikdavo blogai pasiūtas rūbas, dviejų kambarių butas buvo per ankštas. Jie dabar tyli. <...> guli tik merdinčios būtybės."

Panašios knygos : Balys Sruoga ,,Dievų miškas", Nando Parrado ,,Stebuklas Anduose" ( pats Nando aprašo savo istoriją apie išgyvenimą bet kokiomis priemonėmis . Bet nieko bendro su tremties ar įkalinimo idėja).