Vilija's Reviews > Lietuviai prie Laptevų jūros: Atsiminimai, miniatiūros

Knyga mano lentynoje gulėjo beveik dešimt metų, kol pagaliau paėmiau į rankas ir nepaleidau, kol neperskaičiau iki galo. Tremtis mano ir, ko gero, daugelio mano kartos žmonių vaizduotėje yra tik blankus prisiminimo prisiminimas, nes tremtinių karta, išgyvenusi ir grįžusi atgal į Lietuvą, jau baigia išmirti, o su ja ir pats tremties faktas nutolsta saugiu atstumu, nugula istorijos vadovėlių puslapiuose, bet ne mūsų sąmonėse. Kad ir kiek skaityčiau prisiminimų ir liudijimų apie tremtį, poveikis visada tas pats - pasibaisėjimas. Baisu dėl visų tų žmonių, kurie buvo be pasigailėjimo, be priežasties, be jokio teismo pasmerkti mirti Sibire, o ir išgyvenusieji buvo visam likusiam gyvenimui pažymėti traumuojančių patirčių. Grinkevičiūtė, kaip ir kiti "laimingai" į tėvynę grįžę tremtiniai, savo šalyje tapo nepageidaujami, todėl juos stengtasi ir toliau uiti ir tildyti. Būtent todėl nuostabu, kad "Atsiminimai" išliko, o kartu su jais išliko liudijimas apie tą istorijos pusę, kuri pusę amžiaus oficialiai nebuvo pripažįstama.
Vertinti Grinkevičiūtės "Atsiminimų" vien literatūriniu požiūriu negaliu, nes daug reikšmingiau čia yra istorijos liudijimas, savo gyvenimo įprasminimas, palikimas tiems, kurie nežino ir neįsivaizduoja, ką reiškia mirti iš bado tikrąją tų žodžių prasme, visur matyti mirtį, jausti kūną ir sielą stingdantį poliarinės žiemos šaltį, vogti lentas, kad išgyventum, būti už tai teisiamam, suprasti situacijos absurdą, bet negalėti nieko pakeisti, jausti visišką bejėgystę, būti užmirštam. Mes to nepatyrėme, bet svarbu nepamiršti, kad tai (vis dar) yra įmanoma.