Apalačai
| Apalačai | |
|---|---|
| Šalis | |
| Aukščiausi kalnai | Mitčelas (2037 m) |
| Kalnagūbriai | Adirondakas, Mėlynasis kalnagūbris, Žalieji kalnai |
| Upių ištakos | |
| Ežerai | |
| Uolienos | smiltainis, dolomitas, klintis |
| Ilgis | ~2600 km |
Apalačai (angl. Appalachian Mountains, pranc. les Appalaches) – vidutinio aukščio kalnai Šiaurės Amerikos rytuose, JAV ir Kanadoje. Ilgis 2600 km. Driekiasi pietvakarių kryptimi. Šiaurinė ir pietrytinė kalnų dalis sudaryta iš kristalinių uolienų, vakarinė ir pietvakarinė – daugiausia iš nuosėdinių (smiltainio, dolomito, klinties). Akmens anglies, naftos, gamtinių dujų, geležies rūdos, titano, asbesto telkiniai.[1]
Šiauriniams Apalačams (į šiaurę nuo Mohoko ir Hadsono upių) būdingi banguoti plokščiakalniai (400–600 m aukščio), tarp kurių iškyla pavieniai masyvai ir kalnagūbriai – Adirondakas, Žalieji kalnai, Baltieji kalnai ir kt. su aplygintomis viršūnėmis ir nuolaidžiais šlaitais. Masyvai atskirti plačiais slėniais. Daug trogų. Pietiniai Apalačai sudaryti iš aukštai iškylančio Mėlynojo kalnagūbrio (aukštis iki 2037 m, Mičelo k. – aukščiausia Apalačų vieta) ir daugybės trumpų paralelinių kalnagūbrių ir masyvų, atskirtų plačiais erudavusiais slėniais ir duburiais. Šiaurės rytuose yra Pidmonto plynaukštė, vakaruose – Apalačų plynaukštė. Šiaurinėje dalyje būdingi spygliuočių ir mišrieji miškai, piečiau 41° š. platumos – papėdėse – plačialapių miškai (kaštonai, ąžuolai, klevai ir kt.), aukščiau 1000 m – mišrieji ir spygliuočių miškai.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Apalačų kalnai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001