Federico Fellini
| Federico Fellini | |
|---|---|
| Federikas Felinis | |
| Gimė | 1920 m. sausio 20 d. Riminis, Italijos karalystė |
| Mirė | 1993 m. spalio 31 d. (73 metai) Roma, Italija |
| Tautybė | |
| Pilietybė | Italijos |
| Veikla | kino režisierius ir scenaristas |
| Žinomas (-a) už | „Kabirijos naktys“ (1957 m.) „Saldus gyvenimas“ (1960 m.) „Boccaccio '70“ (1962 m.) „8½“ (1963 m.) „Amarcord“ (1973 m.) |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Oskaras (1956 m., 1957 m., 1963 m., 1974 m., 1993 m.) | |
| Federico Fellini | |
Federikas Felinis (it. Federico Fellini; g. 1920 m. sausio 20 d. – 1993 m. spalio 31 d.) – italų kino režisierius, laikomas vienu įtakingiausių ir geriausių XX amžiaus kūrėjų.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1920 m. sausio 20 d. Riminyje komivojažieriaus šeimoje. Buvo vyriausiasis sūnus, šeimoje dar augo brolis ir sesuo. Vaikystėje buvo silpnos sveikatos, laisvalaikiu labai mėgo organizuoti spektaklius. 1937 m. persikraustė į Florenciją, čia mokėsi reporterio amato. 1938 m. išvyko į Romą, kur uždarbiavo piešdamas paveikslėlius laikraščiams ir žurnalams, rašė reklaminius tekstus. 1939 m. įstojo į Romos universiteto Teisės mokyklą, tačiau beveik nelankė paskaitų. Tais pačiais metais pradėjo bendradarbiauti su satyriniu žurnalu Marc'Aurelio. Antrojo pasaulinio karo metu vengė tarnybos Italijos kariuomenėje. Kai Romą užėmė Sąjungininkų pajėgos, prekiavo šaržais. Tuo metu susitikęs su kino režisieriumi Roberto Rossellini bei prodiuseriu Sergio Amidei kartu parašė scenarijų filmui „Roma – atviras miestas“. Filmas susilaukė didžiulio pasisekimo ir tapo neorealistinio žanro pradininku. 1950 m. kartu su režisieriumi ir scenaristu Alberto Lattuada režisavo filmą „Varjetė šviesos“. 1953 m. filmas „Mamytės sūneliai“ buvo apdovanotas Venecijos kino festivalio Sidabrinio liūto premija. Vėliau F. Felinio filmai įgavo daugiau simbolikos ir fantazijos. 1957 m. filmas „Kabirijos naktys“ apdovanotas „Oskaro“ premija Geriausio užsienio kalbos filmo kategorijoje. 1960 m. filmas „Saldus gyvenimas“ laikomas didžiausiu F. Felinio šedevru. Ši juosta buvo apdovanota Kanų kino festivalio pagrindiniu prizu ir „Oskaro“ premija už kostiumų dizainą. 1962 m., kartu su kitais trimis italų režisieriais Mario Monicelli, Luchino Visconti bei Vittorio De Sica, sukūrė filmą Boccaccio '70. 1963 m. režisavo iš dalies autobiografinį filmą „8½“. 1969 m. filme „Satyrikonas“, kuris yra laisva Senovės Romos rašytojo Petronijaus interpretacija, F. Felinis siekė išreikšti susirūpinimą plintančioms negatyvioms šiuolaikinės civilizacijos ydoms. 1973 m. autobiografinis filmas „Amarcord“ buvo apdovanotas „Oskaro“ premija Geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje. 1983 m. filme „Ir laivas plaukia“ derinami komedijos ir dramos elementai, farsas ir groteskas. Filmas buvo apdovanotas keturiomis David di Donatello premijomis. 1993 m. F. Felinis apdovanotas „Oskaro“ premija už viso gyvenimo kūrybą.
Filmografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Varjetė šviesos (Luci del Varietà, 1950, su Alberto Lattuada)
- Baltas šeikas (Lo Sceicco Bianco, 1951)
- I Vitelloni (1953)
- Meilė mieste (L’Amore in Città, 1953, segmentas Un’agenzia matrimoniale)
- Gatvė (La Strada, 1954, Oskaras už geriausią filmą užsienio kalba)
- Il bidone (1955)
- Kabirijos naktys (Le Notti di Cabiria, 1957, Oskaras už geriausią filmą užsienio kalba)
- Saldus gyvenimas La Dolce Vita, 1960, Oskaras už geriausius kostiumus)
- Boccaccio '70 (1962, segmentas Le tentazioni del Dottor Antonio)
- 8½ (1963, Oskarai už geriausią filmą užsienio kalba ir geriausius kostiumus)
- Dvasių Džiuljeta (Giulietta degli Spiriti, 1965)
- Nepaprastos istorijos (Histories Extraordinaries, 1968, segmentas Toby Dammit)
- Satyrikonas (Satyricon, 1969)
- Klounai (I Clowns, 1970)
- Roma (1972)
- Amarkordas (Amarcord, 1973, Oskaras už geriausią filmą užsienio kalba)
- Felinio kazanova (Il Casanova di Federico Fellini, 1976, Oskaras už geriausius kostiumus)
- Orkestro bandymai (Prova d’orchestra, 1979)
- Moterų miestas (La città delle donne, 1980)
- Ir laivas plaukia (E la Nave Va]], 1983)
- Džindžer ir Fredas (Ginger and Fred, 1986)
- Interviu (Intervista, 1987)
- Mėnulio balsas (La voce della luna, 1990)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Izolda Keidošiūtė. Fellini Federico (Federikas Felinis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 24-25 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Aš, Fellini / Charlotte Chandler; iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2009. – 375 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-16-327-5