Karaimai
| Karaimai | |
|---|---|
Krymo karaimai tradicine apranga (XIX a.)
| |
| Gyventojų skaičius | ~8500[reikalingas šaltinis] |
| Populiacija šalyse | 192 (2021)
|
| Kalba (-os) | karaimų, pagal gyvenamą šalį |
| Religijos | Karaimų judaizmas |
Karaimai (kartais dar žinomi kaip karaitai) – tiurkų grupės tauta. Gyvena Ukrainoje (Kryme, Voluinės sr., Odesoje), Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje. XXI a. pradžioje iš viso gyveno apie 3700 karaimų.[2] 2021 metais atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 192 karaimai[3].
Kalba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karaimų kalba yra tiurkų kipčiakų grupės kalba, artima Krymo totorių, mirusiai polovcų (kumanų), taip pat dabartinei balkarų kalbai. Pirmosios kalbos, padariusios įtaką karaimų kalbos leksikai buvo arabų, persų, hebrajų kalbos. Vėliau dėl lenkų, rusų ir ukrainiečių kalbų įtakos Ukrainos, Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos karaimų kalboje atsirado daug slaviškų žodžių.
Apie 100 karaimų kalba karaimų kalbos Trakų tarme.
Religija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karaimai yra religijos, galutinai susiformavusios VIII a. dab. Irake, išpažinėjai. Jų Dievo namai vadinami kenesa. Jų tikėjimas yra tarpinė judaizmo atšaka, tiki Senuoju Testamentu.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIX–XX a Rytų Europos[4]. mokslininkai manė, kad karaimai etniškai susiję su totoriais, jie kilo iš senųjų tiurkų genčių (kipčiakų, chazarų), VIII–X a. Chazarų kaganate priėmusių karaizmą. Kiti mokslininkai randa įrodymų, kad karaimai – tai VIII a. Bizantijoje įkurta semitų religinė sekta, kuri vėliau pasidalino, dalis pasitraukė į dabartinio Krymo teritorijas, į Chazariją, kiti liko Bizantijoje.
Iširus chazarų valstybei, dalis karaimų migravo prie Juodosios jūros, apsigyveno Krymo kalnuotoje dalyje. XIII–XIV a. karaimų bendruomenės įkurtos Haličo-Voluinės kunigaikštystėje.
1897 metais Rusijos imperijoje gyveno apie 12 900 karaimų.
Karaimai Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagal karaimų pasakojimą[5], į Lietuvą iš Krymo karaimus atsivedė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis 1392–1397 m. Manoma, kad Vytautas po žygio į Aukso ordos stepes atvedė apie 380 šeimų. Karaimai apgyvendinti tarp Trakų pilių, vėliau įsikūrė gyvenvietės Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje.
Karaimams Vytautas, vėliau Kazimieras, suteikė privilegijų, leido turėti savivaldą. Jiems skirta žemė Trakų šiaurinėje dalyje, kuri nebuvo jų nuosavybė – po šeimininko mirties atitekdavo kitai šeimai. Aleksandro ir Žygimanto Senojo privilegijos atleido karaimus nuo muito mokesčių visoje valstybėje, sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių senųjų Trakų dvare. 1863 metais karaimų teisės sulygintos su vietinių gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma karaimų evakavosi į Krymą bei kitas Rusijos vietas, tačiau 1920 metais daugelis grįžo – į Lenkijos ir Lietuvos valstybių teritorijas. Grįžę karaimai rūpinosi tautine savimone, leido žurnalus, kūrė tautines organizacijas.
XX a. tarpukariu Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo atsiuntęs turkų kalbininkus į Trakus, kad susipažintų su karaimų išlaikytomis senomis kalbų formomis ir apvalytų turkų kalbą nuo svetimžodžių.
TSRS okupavus Lietuvą, Vilniaus ir Panevėžio kenesos buvo uždarytos, – taip Trakų kenesa kuriam laikui tapo vieninteliais Europoje veikiančiais šio tipo maldos namais. Tarybiniais laikais buvo nutraukta ir Lietuvos karaimų periodikos leidyba.
Po nepriklausomybės atkūrimo įkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija, tikintiesiems grąžinta Vilniaus kenesa. Dabar daugiausia karaimų gyvena Vilniaus ir Trakų rajonuose, taip pat apie Panevėžį. Yra trejos veikiančios karaimų kapinės – Vilniaus , Trakų ir Naujamiesčio (Panevėžio rajone).
| 1923 m.sur. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 141 | 423 | 388 | 352 | 289 | 273 | ||
| |||||||
2001 m. surašymo metu Lietuvoje gyveno 273 karaimai: 138 Vilniuje, 65 Trakuose, 31 Panevėžyje, 6 Grigiškėse, po 4 Kaune, Lentvaryje, Noreikiškėse.
Lietuvos karaimų kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Geriausiai žinomas dalykas, kurį karaimai atnešė į Lietuvos kultūrą, yra patiekalas kibinas (kybyn) – pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėliai su aviena.
Tradiciniai drabužiai – moterų poilgis sijonas, balta palaidinė, kyrcha (aksominis nesagstomas švarkelis, siuvinėtas aukso siūlais), plokščios monetomis bei karoliukais siuvinėtos kepurės; vyrų – dryžuotas chalatas, juosiamas skarele ar dirželiu, aukšta nukirsto kūgio formos kepurė.
Vienas iš žymiausių Lietuvos karaimų buvo Dr. Seraja Šapšalas (1873–1961) – filologas, orientalistas, Krymo, vėliau – Lenkijos (kartu ir Lietuvos) karaimų vyriausiasis dvasininkas (hachanas), žymus Lietuvos karaimų dvasinis ir kultūros veikėjas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ludność. Stan i struktura demograficzno-społeczna.Narodowy Spis Powszechny Ludności i Mieszkań 2011.
- ↑ Karaimai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ „Tautinės mažumos Lietuvoje“. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nuoroda tikrinta 30 June 2024.
- ↑ Dovile Troskovaite. Identity in Transition: The Case of Polish Karaites in the first half of the 20th century.//University of Klaipeda (Lithuania) 2013 p. 210
- ↑ 1500 km pėsčiomis: ar Vytautas Didysis karaimus į Trakus vedė? Dovilė Troskovaitė 2014.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| ||||||||||||||||||||||||||