Pereiti prie turinio

Sorbai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sorbai
Sorbų vėliava
Gyventojų skaičius ~60 000
Populiacija šalyse Vokietija Vokietija:
60 000
Kalba (-os) sorbų, vokiečių
Religijos katalikai, liuteronai
Giminingos etninės grupės kiti vakarų slavai - lenkai, kašubai, čekai, slovakai
Sorbės nacionaliniais drabužiais
Lužicos istorinis regionas žemėlapyje

Sorbai, arba lužitėnai, vendai, Lužicos serbai (a. sorb. serbja, žem. sorb. serby) – vakarų slavų tauta, gyvenanti dabartinės Vokietijoje, istoriniame Lužicos regione.[1]

Sorbai sudaro dvi grupes, kalbančias savo dialektais:

1932 m., dauguma sorbų buvo liuteronai, o likę 10% išpažino katalikybę. 1980 m. pabaigoje ir 1990 m. pradžioje, Aukštutinės Lužicos sorbai išpažystantys katalikybę, sudarė 2/3 visos sorbų populiacijos.

Pagal vieną iš hipotezių, V a. serbų ir sorbų bendri protėviai atsiskyrė nuo kitų slavų, o po to pasidalijo į dvi dalis. Viena dalis, baltieji serbai, vedami vadinamojo Nežinomojo kunigaikščio, per Karpatus atkeliavo į Balkanus, kur tapo dabartiniais serbais. Antroji dalis apsigyveno Elbės vidurupyje ir tapo sorbais. Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII Purpurinio veikale De Administrando Imperio aprašyta, kad Nežinomojo kunigaikščio brolis su dalimi serbų liko krašte, kuris dabar vadinamas Lužica.
Kita hipotezė teigia, kad etnonimai serbai ir sorbai atsirado nepriklausomai.

Sorbų protėviai yra dalis Polabės slavų genčių – milčanai ir liusičiai.[2] 600 m. apsigyvenę prie Elbės, Šprės ir Neisės upių, sorbų gentys pasidalino į dvi pagrindines grupes. Grupes skyrė platus negyvenamas girių masyvas. Likusios sorbų gentys gyveno tarp Elbės ir Zalės upių. Pradžioje sorbai gyveno tarp Bobro, Kvisos ir Oderio rytuose ir Zalės ir Elbės vakaruose. Šiaurėje jų teritorija siekė dabartinį Berlyną.
631 m. Fredegaro kronikoje sorbai buvo pavadinti Surbi. Kitas metraštis mini, kad 806 m. sorbų karalius Miliduchas kovojo prieš frankus ir buvo nukautas.
932 m. karalius Henrikas I užkariavo Lužicą ir Milską. 933 m. Lužicą nukariavo Gero II (Saksonijos Ostmarkos markgrafas), kuris 939 m. puotos metu klastingai nužudė 30 sorbų kunigaikščių. Sorbai dažnai sukildavo prieš vokiečius.

1002–1018 m., valdant Lenkijos karaliui Boleslavui I, vyko trys Lenkijos-vokiečių karai, kurių metu Lužica pereidinėjo iš vieno valdovo rankų į kito valdovo rankas. 1018 m. Lužica tapo Lenkijos dalis, tačiau prieš 1032 m. vėl grįžo vokiečiams.

XI–XV a. Lužicoje apsigyveno nemažai kolonistų iš frankų, flamandų, saksų žemių. 1327 m. Altenburgo, Cvikau ir Leipcigo žemėse buvo drausta kalbėti sorbiškai. XVI a. pradžioje prasidėjo sorbų žemių (išskyrus Lužicą), germanizacija. Trisdešimties metų karas ir Juodosios mirties epidemija pražudė beveik pusę sorbų. Tai dar labiau sustiprino tiek germanizaciją, tiek kolonizaciją. 1667 m. Brandenburgo kunigaikštis Frydrichas Wilhelmas liepė nedelsiant sunaikinta visą literatūrą sorbų kalba ir uždraudė pamaldas sorbų kalba. Tuo pačiu metu evangelikų bažnyčia rėmė religinės literatūros sorbų kalba spausdinimą, tai turėjo padėti atlaikyti kontrreformaciją.

1815 m. Vienos kongresas Aukštutinę Lužicą perdavė Saksonijai, o likusią Lužicą – Prūsijai. Tiek Saksonijoje, tiek Prūsijoje pasirodė keletas draudimų, ribojančių sorbų kalbos naudojimą. Prasidėjo sorbų emigracija, daugiausia į Teksasą ir Australiją.
1848 m. 5000 sorbų pasirašė peticiją Saksonijos vyriausybei, kad sorbų kalba būtų vartojama bažnyčiose, teismuose, mokyklose, vyriausybės įstaigose. Nuo 1871 m. visa sorbų teritorija tapo suvienytos Vokietijos teritorija, bet buvo trijose Vokietijos dalyse – Silezijoje, Prūsijoje, Saksonijoje. Prasidėjo regiono industrializacija ir kartu į ją pradėjo keltis daug vokiečių.

  1. Olegas Poliakovas (2008-06-30). „Lužitėnai“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2020-08-24.
  2. britannica.com / Sorb