Nansi dailės muziejus

Nansi dailės muziejus
Muziejaus centriniai rūmai
Įkurtas	1793 m.
Vieta	3, Plas Stanislas, Nansi, Prancūzija
Kolekcija	XIV–XX a. paveikslai XVIII– XX a. skulptūros XV–XXI a. grafika Kolekcija „Daum“ Ekstremalaus rytietiško meno kolekcija (Charles Cartier-Bresson kolekcija, Japonija, Kinija)
Plotas	9000 m²
Lankytojai	129 664 (2017 m.)
Interneto svetainė	Oficiali svetainė

Nansi dailės muziejus (pranc. Musée des Beaux-Arts de Nancy) – Prancūzijos Lotaringijos regiono Nansi mieste veikiantis vienas seniausių šalies meno muziejų. XVIII a. iškilusių centrinių rūmų fasadas žvelgia į miesto Stanislovo aikštę, kartu įsijungdamas į vieningą urbanistinį ansamblį, nuo 1983 m. priklausantį Pasaulio paveldo sąrašui. Muziejaus rinkiniai apima daugiausiai prancūzų, italų ir olandų menininkų XIV–XX a. tapytus paveikslus, taip pat secesinius Nansi mokyklos stiliaus stiklo gaminius.

Istorija

Buvusio ATR valdovo mecenato Stanislovo Leščinskio biustas muziejuje

Įkurtas 1793 m., Prancūzų revoliucijos išdavoje. Minimu laikotarpiu į miesto Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčią buvo suvežti dvarų ir bažnyčių konfiskuoti turtai. Po 1801 m. Prancūzijos muziejuose įvykdyto restruktūrizavimo iš Paryžiaus Luvro į Nansi muziejų atkeliavo keletas itin vertingų meno kūrinių.

1804 m. muziejus persikėlė į Universitetą (dabar ten įsikūrusi Nansi miesto biblioteka), o 1814 m. rinkiniai pervežti į dabartinį pastatą. Tuo kraustymaisi nesibaigė – nuo 1828 m. daugiau kaip šimtmetį muziejus veikė miesto rotušės pirmajame aukšte. Rinkiniai augo, tad greitai ir šios patalpos tapo ankštos. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė persikraustymą ir dabartinėse erdvėse muziejus įsikūrė tik 1936 m.

Šiandieninis Dailės muziejaus adresas – Stanislovo aikštė Nr. 3, šalia Apolono fontano. Klasicizmo stiliaus pastatą projektavo arch. Emanuelis Erė, 1755 m. statyba buvo užbaigta ir naujuose rūmuose atsidarė Medicinos ir chirurgijos kolegija. Po to juose trumpam buvo įsikūręs muziejus, vėliau veikė Komedijos teatras. 1906 m. pastatas išdegė, tačiau po to jis buvo ne tik buvo atstatytas, bet ir išplėstas. Vadovaujant Lorenui Boduenui, 1995 m. muziejus buvo rekonstruotas, statybinių darbų metu rūsyje aptikti buvusių bastionų pamatai iš XV a. (juos galima pamatyti kartu apžiūrint Daumo stiklo dirbinių kolekciją).

Rinkiniai

Tapyba

XIV–XVIII a. Bažnyčiai priklausiusiuose paveiksluose vyrauja biblijinės temos. Tai senųjų italų meistrų darbai: Perudžino „Madona su kūdikiu“, Tintoreto „Kristaus apraudojimas“, Karavadžo „Viešpaties apreiškimas“, Chosės de Riberos „Kristaus krikštas“, Gvido Renio „Prisikėlęs Kristus“; taip pat Pjetro da Kartonos „Sibilė iš Tivolio (Tiburo) imperatoriui Oktavianui Augustui aiškina moters su spindulio vainiku vizijos reikšmę“ ir Lukos Džordano „Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimas“. Buitinius motyvus galima aptikti Alesandro Manjasko peizažuose, itin vertinamas ir Džovanio Batistos Pjacetos vyriškio portretas „Nerūpestingumas“.

Nyderlandų tapytojų darbuose taip pat vyrauja biblijiniai siužetai: tai Piterio Pauliaus Rubenso „Viešpaties atsimainymas“ ir „Į jūrą metamas pranašas Jona“, Jano van Hemeseno „Jėzus išveja prekeivius iš šventyklos“, Abrahamo Blumarto „Jono Krikštytojo pamokslas“, Jano Lyvenso „Mirštantis Kristus“ ir Jano Breigelio Jaunesniojo „Noli me tangere“. Mitologines scenas atspindi Joachimo Jutevalio paveikslas „Pelėjo ir Tetidės vestuves“, žanrines - Davido Tenirso Jaunesniojo „Būrėja“, portretus atstovauja Jakobo Jordanso „Senučių galvos“ ar Nikolo Maso „Vyriškis“. Lankytojų dėmesį taip pat patraukia Joso de Mompero „Upokšnio kraštovaizdis“ bei Jakobo van Eso „Žuvų natiurmortas“.

• 
  „Mergelė su kūdikiu“ (dail. Taddeo di Bartolo)
• 
  „Kristaus apraudojimas“ (dail. Tintoretas)
• 
  „Viešpaties apreiškimas“ (dail. Karavadžas}
• 
  „Viešpaties atsimainymas“ (dail. Piteris Paulius Rubensas)
• 
  „Senučių galvos“ (dail. Jakobas Jordansas)

Itin didelė prancūzų tapybos kolekcija, joje Simono Vujės „Besisukanti meilė“, „Nimfa bando“ ir „Amūro strėlės“; Noelio Kuapelio „Kristaus gimimas“, Šarlio Delafoso „Marijos Ėmimas į dangų“, Šarlio Lebreno „Mergelė su kūdikiu“, Žako Blanšaro „Bakchanalija“, Filipo de Šampenio „Šaritė“, Fransua Bušės „Aurora ir Kefalas“, Žano Fransua de Trua „Dianos poilsis“, Šarlio Andrė van Lo „Sileno girtavimas“ ir kt. visuotinai pripažinti šedevrai. Lankytojai taip pat būriuojasi prie Klodo Loreno „Peizažo su fleitininku“, Aleksandro Fransua Deporto „Rudens“ ir Fransua Lemuano „Susilaikymo“.

XIX a. paveiksluose dominuoja prancūzų tapytojų darbai, eksponuojami Eženo Delakrua batalinis paveikslas „Nansi mūšis“, Eženo Izabės marinistinis „Žvelgiant nuo Djepo tilto“, Žano Ašilio Benuvilio tipišką Italijos kraštovaizdį primenantis „Tivolio vaizdelis“ ir Barbizono mokyklą atstovaujantys darbai Narciso Diaso „Pieva“ bei Teodoro Ruso „Luara“. Keletas moterų portretų: Žiulio Bastjeno Lepažo „Otelija“, Gustavo Kurbės „Zélie portretas“, taip pat Anri Žervės paveikslai „Jauna moteris ir jos šuo“ bei „Moters portretas“. Impresionizmui priskirtini Eduaro Manės sukurtas menininkų Mūzos Mery Loran portretas pavadinimu „Ruduo“ ir Klodo Monės atmosferinis „Saulėlydis Etrete“.

Šiuolaikinės tapybos kolekcijoje reikšmingos yra XX a. pirmojoje pusėje tapytos drobės, tai: Moriso Utrilo „Šv. Eleuterijaus aikštė“ Paryžiuje, Maksimiljeno Liuso „Polių kalėjai“, Amadėjo Modiljanio „Žermen Survaž portretas“ ar Polio Sinjako puantilizmo stiliaus „La Rošel uostas“. Dėmesio verti fovizmo stiliumi sukurtas Moriso Vlamingo „Tvenkinys“, Albero Markės atvaizduotas rūkas paveiksle „Sena prie Pon Nefo“ taip pat Raulio Diufi „Jūra Sen Adresse“. Menininkų grupę Nabiai atstovauja Pjero Bonaro „Vaikų pietūs“, Felikso Valotono „Onofler prieblandoje“, Eduaro Viujaro „Raižytojas Valotonas savo dirbtuvėse“, Polio Seriuzjės „Bretoniškas peizažas“ ir Moriso Deni „Florentin“. Moderniųjų tapytojų darbų kolekcijoje yra ir Suzanos Valadon „Moteris baltomis kojinėmis“ bei Anri Matiso „Margaritos Matis portretas“.

• 
  „Otelija“ (dail. Žiulis Bastjanas Lepažas)
• 
  „Ruduo“ (dail. Eduaras Manė)
• 
  „Onofler prieblandoje“ (dail. Feliksas Valotonas)
• 
  „Polių kalėjai“ (dail. Maksimiljenas Liusas)
• 
  „Žermen Survaž portretas“ (dail. Amadėjas Modiljanis)

Skulptūra ir smulkesni dirbiniai

Muziejaus fonduose saugomi ir vertingi skulptūriniai kūriniai. Tai Osipo Cadkino „Sėdinti moteris“, Anri Lorano „Didelė moteris su veidrodžiu“, Ogiusto Rodeno „Amūras ir Psichė“. Nansi dailės muziejuje galima rasti taip pat Aristido Majolio, Raimono Diušano-Vijono, Žako Lipšico ir Sezaro Baltačinio darbų.

XX a. pr. Nansi tapo Art Nouveau stiliaus centru visoje Europoje, apie tai byloja daugybė miesto statinių ir muziejuje pateikiami smulkesni šio laikotarpio eksponatai. Tada susiformavęs Nansi mokyklos dailininkų judėjimas ypač yra žinomas dėl savo dirbinių iš stiklo. Muziejus yra priglaudęs Lotaringijos stiklo meistrų palikuonio Michelio Daumo surinktą turtingą kolekciją, kurioje išskirtinę vietą užima Emilio Galės darbai. Saugomi ir jau minėto E.Galės bei dizainerio Lui Mažorelio sukurti to laikotarpio baldai, abu yra gyvenę bei kūrę Nansi mieste.

• 
  Ogiusto Rodeno „Amūras ir Psichė“
• 
  M. Daumo stiklo dirbinių kolekcijos salė
• 
  Vaza su kraštovaizdžio motyvais
• 
  Iriso žiedais puošta taurė
• 
  Stalinė lempa su eukalipto žiedais

Utagavos Kunisados raižinys iš serijos „53 Tokaido stotelės“

Japonų menas

Šarlis Kartjė-Bresonas (garsaus fotografo Anri Kartjė-Bresono dėdė) buvo aistringas japoniško dekoratyvinio taikomojo meno kolekcionierius. Jo našlė 1936 m. muziejui padovanojo kolekciją su daugiau daugiau nei 1000 objektų – tai grafikų Utagavos Hirošigės, Katsušikės Hokusajo, Utagavos Kunisados ir Kitagavos Utamaro raižiniai, įvairūs spausdiniai, taip pat skulptūros ir senoviniai kardai. Kolekcionierius taip pat rinko kasdien buityje naudotus keramikinius indus ir lakuotas dėžutes. Be to, šiame skyriuje lankytojams yra rodomi samurajų šarvai bei įvairūs kimono.

Literatūra

• Claude Pétry. Le Musée des Beaux-Arts de Nancy – Paris: Musées et monuments de France, 1989; ISBN 2-907333-07-0

Nuorodos

• Muziejaus internetinė svetainė