Neokolonializmas
Neokolonializmas – tai ekonominio imperializmo, globalizacijos, kultūrinio imperializmo ir sąlyginės pagalbos naudojimas siekiant daryti įtaką besivystančiai valstybei vietoj ankstesnių kolonijinių tiesioginės karinės kontrolės ar netiesioginės politinės kontrolės (hegemonijos) metodų. Neokolonializmas skiriasi nuo standartinės globalizacijos ir pagalbos vystymuisi tuo, kad dėl jo paprastai atsiranda priklausomybės, pavaldumo ar finansinių įsipareigojimų neokolonijinės šalies atžvilgiu. Tai gali lemti neteisėtą politinę kontrolę[1] arba spirale augančius skolinius įsipareigojimus[2], funkciškai imituojančius tradicinio kolonializmo santykius.
Šią sąvoką 1956 m. sugalvojo prancūzų filosofas Jeanas Paulis Sartre,[3] o XX a. 7-ajame dešimtmetyje ją pirmą kartą pavartojo Kwame Nkrumah, kalbėdamas apie dekolonizaciją išgyvenančias Afrikos šalis. Neokolonializmas taip pat aptariamas Vakarų mąstytojų, tokių kaip Sartre („Kolonializmas ir neokolonializmas“, 1964 m.)[4] ir Noam Chomsky („Vašingtono ryšys ir trečiojo pasaulio fašizmas“, 1979 m.)[5], darbuose.
Kinija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kinijos Liaudies Respublika užmezgusi vis tvirtesnius ryšius su kai kuriomis Afrikos, Azijos, Europos ir Lotynų Amerikos valstybėmis, dėl to buvo apkaltinta kolonializmu.[6][7] 2009 m. ji tapo didžiausia Afrikos prekybos partnere. 2007 m. rugpjūčio mėn. duomenimis, Afrikoje dirbo arba ilgesnį laiką gyveno apie 750 000 Kinijos piliečių. 9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje Kinija toliau pirko iš Afrikos gamtinius išteklius – naftą ir naudingąsias iškasenas - Kinijos ekonomikai skatinti ir tarptautinėms verslo įmonėms finansuoti. 2006 m. prekyba išaugo iki 50 mlrd. dolerių ir iki 2016 m. padidėjo iki 500 mlrd. dolerių.[8] Nuo 2000 m. iki 2015 m.
Kinija įvairioms Afrikos šalims paskolino 95,5 mlrd. dolerių, kurių didžioji dalis buvo išleista energijos gamybai ir infrastruktūrai. Atvejai, pasibaigę Kinijos įsigyjimu svetimos žemės, sukėlė kaltinimus dėl „įsisklonimo spąstų diplomatijos“. Kiti analitikai padarė išvadą, kad Kinija greičiausiai bando „kaupti tarptautinę paramą ginčytiniems politiniams klausimams spręsti“. Komentatoriai teigė, kad Vakarų požiūris į Kinijos motyvus yra neteisingas dėl to, kad Vakarų vystymosi samprata vertinama per jų pačių, kaip Europos kolonializmo pavyzdys, kitų išnaudojimo dėl išteklių prizmę, o ne per Kinijos vystymosi sampratą. 2018 m. Malaizijos ministras pirmininkas Mahathiras Mohamadas atšaukė du Kinijos finansuojamus projektus. Jis taip pat kalbėjo apie nuogąstavimus, kad Malaizija taps „įsiskolinusi“, ir apie „naują kolonializmo versiją“. Vėliau jis patikslino, kad tuo neturėjo omenyje Kinijos.[9]
Langan (2017) teigė, kad Vakarų veikėjai linkę vaizduoti Kiniją kaip grėsmę Afrikoje, atskirti ją nuo savęs, tačiau neatsižvelgia į tai, kad Europa, Jungtinės Valstijos, Kinija ir kitos kylančios galios taip pat padeda įgyvendinti ekonominius ir politinius interesus, teikdamos pagalbą ir prekiaudamos, taip prieštaraudamos Afrikos suverenitetui.[10]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Prashad, Vijay (2007). The Darker Nations: A People's History of the Third World (anglų). New York: The New Press. p. 233. „The IMF urged the indebted nations to submit themselves to complete integration in the world capitalist system, and not try to create either autarkic modes of economic protection or even reforms to privilege domestic development. Rather than deal with the short-term balance-of-payments crisis for what it was, the IMF in the 1970 used the financial crisis as the means to demand deep shifts in the political and economic arrangements devised by the Third World. In other words, the IMF went after every policy initiated by its fellow international agency, UNCTAD.“
- ↑ Prashad, Vijay (2007). The Darker Nations: A People's History of the Third World (anglų). New York: The New Press. p. 231. „The nations of sub-Saharan Africa spent four times more on debt service, on interest payments, than on health care. For most of the indebted states, between one-third and one-fifth of their gross national product was squandered in this debt-service tribute. The debt crisis had winners: the financial interests in the G-7.“
- ↑ Ardant, Philippe (1965). „Le néo-colonialisme: thème, mythe et réalité“ [Neo-colonialism: theme, myth and reality]. Revue française de science politique (prancūzų). 15 (5): 837–855. doi:10.3406/rfsp.1965.392883.
- ↑ Sartre, Jean-Paul (2001). Colonialism and Neocolonialism. Psychology Press. ISBN 9780415191463.
- ↑ Chomsky, Noam; Herman, Edward S. (1979). The Washington Connection and Third World Fascism. Black Rose Books Ltd. ISBN 9780919618886.
{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ „Military backs China's Africa adventure“. Asia Time. 2012. Suarchyvuotas originalas 2012-07-21. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ „Mbeki warns on China-Africa ties“. BBC News. 2006. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ „Is China the new colonial power in Africa? - Taipei Times“ (anglų). Taipei Times. 2006. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ „Dr M: I didn’t accuse the Chinese“. The Edge Markets. 2018. Suarchyvuotas originalas 2022-03-06. Nuoroda tikrinta 2022-03-06.
- ↑ Langan, Mark (2007). Neo-Colonialism and the Poverty of 'Development' in Africa. Springer. pp. 94–101. ISBN 9783319585710. „While the 'China Threat' discourse deployed by Western actors paints China as the 'other' in contrast to the apparently virtuous intervention of Europe and the USA, nevertheless, it would be misguided to maintain the opposite stance [...] It is important, however, to avoid the 'othering' of China as per the 'China Threat' discourse. China is not alone in the perpetuation of conditions of mal-governance and ill-being. Western actors—as well as other emerging powers—facilitate their own economic and political interests via aid and trade to the detriment of African sovereignty.“