Pakruojo dvaras
55°59′09″š. pl. 23°52′45″r. ilg. / 55.9858°š. pl. 23.8792°r. ilg.
| Pakruojo dvaras | |
|---|---|
Pakruojo dvaras
| |
| Vieta | Pakruojis |
| Įkurtas | 1531 |
| Rūmų stilius | Klasicizmas |
| Bajorų giminės | Martinavičiai, Zabielos, Burbos, Miunsteriai, fon Ropai |
| Pastatų būklė | Restauruotas |
| Savininkas | Pakruojo rajono savivaldybė |
Pakruojo dvaras − dvaras už 2 km nuo Pakruojo, Kruojos upės dešiniajame krante, kairėje kelio 151 Pakruojis–Linkuva pusėje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1531 m. rašytiniuose šaltiniuose yra minima Pakruojo dvarvietė. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, pirmieji žinomi dvaro savininkai – Martinavičiai. Pakruojo dvarą yra valdę ir didikai Zabielos, taip pat ir J.Burba bei grafai Miunsteriai.
Nuo 1780 iki 1940 m. dvarą valdė baronai fon Ropai. Tai buvo daugelio aplinkinių dvarų – Akmenėlių, Naujadvario, Šukionių, Juknaičių, Liberiškio, Maldžiūnų, Pajiešmenės, Žydmiškio ir Kalevų - centras. Klestėjimo metu (XVIII a.–XIX a.) dvarui priklausė apie 30 tūkst. ha žemės ir miškų.
Apie 1780 metus Vilhelmas fon Ropas (vok. Wilhelm von der Ropp, 1748–1824) vedė grafaitę Miunsteraitę ir kraičio gavo Pakruojo dvarą. Vilhelmas ir jo sūnus Teodoras fon Ropas (vok. Theodor von der Ropp, 1783–1852) suprojektavo ir pastatė dvaro statinius, kurie išliko iki šių dienų. Pirmieji pastatai statyti 1820 m., kiti – iki 1840 m.
Vokiečių kilmės dvaro valdytojas Hermanas fon Ropas savo valstiečius bausdavo be pasigailėjimo, garsėjo nuožmumu.
Priešpaskutinis dvaro savininkas buvo Leonas Ropas, po kurio mirties 1940 metais dvarą paveldėjo brolio Bruno sūnus Julius Ropas, vadinamas Šeduviniu[1].
2004 metais Vyriausybė dvaro valdymą patikėjo Pakruojo rajono savivaldybei. Ji šiuo metu vykdo 2 projektus – centrinės ir šiaurinės Pakruojo dvaro dalių restauracija (projektams vadovauja savivaldybės Vietinio ūkio ir statybos skyrius). ES pirmajam projektui skyrė 9,2 mln., antrajam – 10,2 mln. litų.
Pastatai ir parkas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pakruojo dvaras – vėlyvojo klasicizmo architektūros pavyzdys (vienintelis Pakruojo krašte), didžiausias išlikęs 26 dvaro pastatų kompleksas (ansamblis) Lietuvoje. Seniausi dvaro pastatai – užeiga, spirito ir alaus daryklos. Dauguma dvaro pastatų ansamblio objektų yra XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios.
48,2 ha plotą užimančioje dvaro teritorijoje yra 43 statiniai, apjuosti 1840 m. mūryta tvora ir daugiau nei 150 metų senumo parkas, kuriame auga apie 26 rūšių medžių.
Pastatai sujungti į 4 grupes: centrinę – reprezentacinę, dvi ūkines ir gamybinę. Yra žinoma, kad ansamblį statė vietiniai meistrai Vyčas, Svidras ir kiti. Dvaro savininkams fon Ropams patiko klasicizmas, todėl klasicizmo bruožai būdingi ir daugeliui ūkinių pastatų.
1940 metais dvare buvo dvaro rūmai, koplyčia, 9 kumetynai, 10 tvartų, 6 klojimai, 3 svirnai, alaus darykla, vėjo malūnas (pastatytas 1823 m.), vandens malūnas su lentpjūve, kalvė, garažas, skalbykla, malkinė, oranžerija, vištidė, silosinė[2].
Vertingiausi ansamblio pastatai – ansamblio centre esantys centriniai rūmai su portiku, retai Europoje sutinkamas romėnų akvedukų pavyzdžiu 1821 metais statytas dolomitinis arkinis tiltas-užtvanka (restauruotas 2001 m.).
Centriniai rūmai – stačiakampio formos dviejų aukštų pastatas, išsiskiria unikaliu Lietuvoje, trijų portikų panaudojimu rūmų pastate 6 kolonų pagrindinio fasado centre ir dar dviem iš abiejų šoninio fasado pusių. Rūmuose dekoru bei puikia akustika išsiskiria ovalinė šokių (dar vadinama veidrodžių) salė. Pirmame aukšte buvo gyvenamosios ir reprezentacinės patalpos, antrame aukšte – miegamieji. Ūkinis kiemas atskirtas arkomis. Pietiniame kiemo gale yra 2 svirnai. Visi statiniai pastatyti iš lauko riedulių ir skaldytų akmenų.
Gyvenvietės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1820 m. dvarui priklausė šios gyvenvietės:
- Akmenėliai (Akmenele),
- Bešoniai (Beszany),
- Daugšigaliai (Daukszygole),
- Kalevai (Cholewy),
- Karašilis (Karaszyle),
- Kareiviškis (Koreywiszki),
- Kolyčiai (Kolicze),
- Kundročiai (Kondracie),
- Kvedarai (Chwidory),
- Mažeikoniai (Możeykany),
- Noreikoniai (Noreyikay),
- Padauguva (palivarkas; Podowgiwen),
- Pakruojis (dvaras, miestas, 2 palivarkai; Pokroie),
- Palašmenis (palivarkas; Polaszmen),
- Paliečiai (Palecie),
- Paverdeniai (Powerdunie),
- Poškiečiai (Paszkany),
- Sidaugai (Sydowgie; dešiniajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
- Sigutėnai (Sygutany),
- Telišioniai (Toliszany),
- Uošas (Osze).
Dvaro užribyje (užusieniai) 1820 m. buvo:
- Bagdoniškiai (Bogdanele; kairiajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
- Balsiai (Bolsie),
- Dovainiškis (Dowoniszki),
- Judiškiai (Judiszky),
- Juškoniai (Juszkany),
- Kapčiūnai (Kapczuny),
- Klovainiai (Klawany),
- Laborai (Labory),
- Laipuškiai (Leypuszky),
- Meilūnai (Meyluny),
- Paežeriai (Poieziory),
- Pociūnai (Pacuny),
- Preičiūnai (Preyczuny),
- Puknioniai (Pukniany; kairiajame Mūšos krante, išnyko apie 1980 m.),
- Ročkaičiai (Raczkaycie),
- Siečiai (Siecie),
- Užubeliai (Uzubale),
- Voroniai (Woronce).
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Audronė Urbonaitė. Pakruojį garsinantis dvaras kol kas vilioja tik vokiečius, 2008 m. liepos 30 d., lrytas. lt
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Kultūros vertybių apsaugos departamento informacija Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- Pakruojo dvaro interneto svetainė