Trebušetas

Trebušetas (trebušė; pranc. trébuchet – permetinėti) – viduramžių gravitacinio veikimo karo mašina, daugiausiai naudota miestų apgulties metu.

Bendri duomenys

Iliustracija iš 1250 m. knygos, rodanti perjerą – trebušeto protėvį, valdoma virvėmis.

Pirmi duomenys apie mėtymo mechanizmą, panašų į trebušetą, randami V a. pr. m. e. senovės Kinijos filosofo Mo Di darbuose, bet negalima užtikrintai pasakyti, kad aprašyta konstrukcija atkartoja klasikinį trebušetą.

Tiksliai nežinoma, kada trebušetai atsirado Europoje. Pirmą kartą Bizantijos šaltiniuose jie paminėti vyskupo Jono 597 m. aprašant avarais apgultą Fesaloniką „Pasakojimuose apie šv. Dmitrijaus stebuklus“. Anot Jono, avarai naudojo tokius ginklus: ilga kartis, padėta ant trikampio, prie vieno karties galo pritvirtintas samtis, prie kito galo – virvės. Patraukus trumpesnį karties galą, ilgesnis karties galas juda greičiau ir išsviedžia samtyje padėtą vieną ar kelis akmenis. Virves traukia žmonės, apsaugoti medinėmis lentomis. Mechanizuotas samtis galėjo mėtyti „akmenis, ir didelius ir daug, taip, kad nei žemė negalėjo atlaikyti jų pataikymo, nei žmonių statiniai“. Bizantijos gyventojus, turinčius balistas, nustebino paprastas ir efektyvus barbarų ginklas. Panašus trebušeto prototipas kartais vadinamas perjeru (pranc. perrière – akmenų svaidyklė). Perjere aptarnaujančių žmonių raumenų jėga mechanizmo pagalba pereina į metamo daikto (dažniausiai akmens) kinetinę energiją.

Perjeras, vaizduojamas bajerlefe Sen-Nazero bažnyčioje Korsikoje, Prancūzijoje (XIII a.)

Arabų-persų VIII a. šaltiniuose panašus akmenų svaidymo mechanizmas įprastai vadinamas mandžaniku. Arabų IX a. rašytojas Al-Džahizas savo traktate „Apie turkų pranašumus“ mandžaniko išradimą priskiria graikams. 709 m. arabams apgulus Daibulą (dabartinis Karačis Pakistane) buvo pastatytas mandžanikas, pavadintas al-Arusu (arabiškai „nuotaka“). Al-Arusą aptarnavo 500 žmonių, bet tai greičiausiai išimtis, nes įprastai virves traukė nuo kelių dešimčių iki šimto žmonių. Tokiu pačiu principu dirbo viduramžių Kinijos akmenų mėtymo aparatai.

Pirmą kartą apgulties mašinos šturmuojant Europos miestus paminėtos IX a., greičiausiai nuo to laiko priešiškos pusės naudojo primityvius mechanizmus akmenims mėtyti, panašius į perjerus. Prancūzai mėgėjai rekonstravo perjerą – jį aptarnauja komanda iš 8–16 žmonių, jis gali mėtyti 3–12 kg svorio akmenis 40–60 m. atstumu 1 šūvio per minutę greičiu.

Galingi trebušetai, galintis nuversti miestų sienas, išsivystė iš perjerų vystantis karo technikai Europoje. Vietoj didelio kiekio aptarnaujančio personalo, traukiančio akmenų mėtyklę, už virvučių buvo pradėtas naudoti didelis svoris. Padidėjo šaudymo nuotolis ir akmenų dydis. Nuo XII a. trebušetai buvo plačiai naudojami feodalinėse armijose iki pasirodant šaunamiesiems ginklams. Paskutinis trebušeto panaudojimas minimas 1521 m., kai Kortesas, kariaudamas su actekais, dėl parako trūkumo įsakė pastatyti trebušetą mėtyti akmenis, kurių svoris buvo apie 11 kg. Bet trebušetas nepavyko, ir akmenys krito visai netoli, tad Kortesas įsakė išardyti mechanizmą (Bernardas Kastilijo, „Teisinga naujosios Ispanijos nukariavimo istorija“).

Veikimo principas

Trebušetą sudaro ilga kartis, padėta ant trikampio, prie vieno tos karties galo pritvirtintas samtis, prie kito galo – virvės, vėliau buvo naudojami svoriai. Patraukus trumpesnį karties galą, ilgesnis karties galas juda greičiau ir išsviedžia samtyje padėtą krovinį.

Trebušetą pagaminti paprasta, bet vis tiek juos gaminti reikėjo kvalifikuotų stalių manufaktūros, specialių medžių ir paprastų mechanikos žinių. Trebušetai išstūmė daug sudėtingesnes techniniu atžvilgiu balistas.

Paprastuose trebušetuose svoris buvo pakabintas ant trumpojo galo ir judėjo lanku, sudėtingesniuose – vertikaliai, taip efektyviau panaudojama gravitacinė energija. Trumpojo ir ilgojo karties galų santykis turi būti 1:6 (pagal XIV a. nurodymus). Bendras karties ilgis priklauso nuo medienos ir sudaro 10–13 metrų. Kartis buvo daroma iš vieno medžio ar kelių medžių, sujungtu metaliniais žiedais.

Po šūvio trebušetą aptarnaujantys žmonės virvėmis pritraukdavo ilgąjį trebušeto galą apačion. Trebušetas šaudyti galėjo viskuo, kas tilpdavo į kaušą – nuo akmenų ir puodų su nafta iki nukirstų galvų ar gyvų žmonių.

Rekonstrukcijos

Teoriniai apskaičiavimai ir metraščiai liudija, kad trebušetai gali mėtyti sunkius svorius gana toli. Bet ne visada pasisekdavo įgyvendinti teorinius skaičiavimus, todėl bandymų rezultatai leidžia realiai įvertinti trebušetų galimybes.

1850 m. įsakius Napoleonui Bonapartui III kapitonas Fabre pagamino trebušetą, kurio karties ilgis buvo 10,3 m, o pakabinamas svoris 4.5 t, iš kurio 1,5 t buvo kietai pririšta prie karties, o likę 3 t pakrautos į judančią dėžę, trumpojo galo ilgis buvo 5 metrai. Prieš sugriūdamas jis iššovė 5 kartus. Patrankos sviedinys, sveriantis 11 kg, skrido 175 metrus, o 32 cm skersmens maišas su smėliu (apie 30-35 kg) skrido 120 metrų.
1989 m. Danijos tyrėjai Middelaldercentret centro vardu pastatė ir išbandė trebušetą. Mašina mėtė 15 kg svorio sviedinius 160–180 metrų atstumu į 5x5 metrų aikštelę, jei nebuvo keičiama šaudymo kryptis. Buvo naudojamas 2 t svoris. Tas pats trebušetas numetė 47 kg svorį 85 metrus. Middelaldercentret taip pat pastatė beveik 21 t svorio (iš kurių 15 t buvo kabinamas svoris) trebušetą, apskaičiuotą 300 kg sviediniams, bet apie realius šito monstro bandymus duomenų nėra.
Škotijoje pastatytas trebušetas su 12 m kartimi ir 6 t kabinamu svoriu (Caerlaverock Castle). Skelbiama, kad mašina mėto 100 kg akmenis 140 metrų, bet ar buvo vykdomi bandymai, neaišku, o trebušetas naudojamas tik turistams vilioti.

Nuorodos

Vikiteka: Trebušetas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Trebušetas xlegio.ru svetainėje
Viduramžių vakarų Eurazijos svaidomosios mašinos, xlegio.ru svetainėje
Vidurio Azijos apgulties mašinos, xlegio.ru svetainėje
Trebušeto rekonstravimas Archyvuota kopija 2007-04-03 iš Wayback Machine projekto.
PBS NOVA: Secrets of Lost Empires: Medieval Siege (building of and history of trebuchets)