Pereiti prie turinio

Slavų prokalbė

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Slavų prokalbė
PaplitimasRytų Europa
KilmėIndoeuropiečių prokalbė
> Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė)
>> Slavų prokalbė
>>> Dukterinės kalbos – slavų
Slavų prokalbės ir jos dialektų paplitimas VI a. Šviesiai raudona spalva išskirtas Prahos, Penkovo ir Koločino kultūrų kompleksas. Tikėtina, kad ši sritis atitinka slavų prokalbės paplitimo arealą.

Slavų prokalbė, arba praslavų kalba, – prokalbė, iš kurios kilo slavų kalbos.[1][2] Nėra išlikę jokių rašytinių slavų prokalbės paminklų, todėl ji atkuriama, remiantis slavų ir kitų paliudytų indoeuropiečių kalbų duomenimis.[3][4][5][6][7]

Slavų prokalbė nebuvo statinė kalba, ilgainiui ji kito, ir šios prokalbės formas galima rekonstruoti įvairiai, žiūrint, koks chronologinis pjūvis pasirenkamas.[8]

Slavų prokalbė kilusi iš indoeuropiečių prokalbės. Esama hipotezės, kad baltų ir slavų kalbos išgyveno kalbinės vienovės laikotarpį ir baltų-slavų kalbos neva vėliau skilusios į slavų prokalbę ir baltų prokalbę.

Terminas „praslavų kalba“ (rus. праславянский язык) buvo sudarytas su priešdėliu pra- iš žodžio „slavų“[2], ir kadangi buvo sukurtas sekant vokiečių komparatyvistikos mokykla, sietinas su atitinkamu vokišku terminu vok. Urslavisch.[9] Terminas „praslavų kalba“ panašiai vartojamas daugumoje slavų kalbų: bltr. праславянскі, ukr. праслов’янський, lenk. prasłowiański, ček. praslovanský, svk. praslovanský, bulg. праславянски, maked. прасловенски, kroat. praslavenski, serb. прасловенски, slovėn. рraslovanski.[10]

Kai kurie tyrėjai kaip sinonimišką slavų prokalbei įvardinti terminą vartoja „bendroji slavų kalba“ (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski, rus. общеславянский)[11][12] arba „pradinė slavų kalba“[13]; pastarasis pavadinimas, be kita ko, laikomas nepatogiu ir gremėzdišku, nes iš jo negalima sudaryti būdvardžio.[9]

Pirmą kartą slavai paminėti kaip „sklavinai“ (sen. gr. Σκλάβηνοι, sen. gr. Σκλαύηνοι, sen. gr. Σκλάβινοι ir lot. SCLAVENI, lot. SCLAVINIAE), mokslininkų manymu, VI a. (Pseudocezario (angl. Pseudo-Caesarius)[14], Prokopijaus iš Cezarėjos ir Jordano darbuose[15][16]).

Daug tyrėjų (M. Lomonosovas[17], P. Šafarikas (svk. P. Šafárik)[18], I. Zabelinas[19][20], D. Mačinskis[21], M. Tichanova[22]) išsakė nuomonę, kad Ptolemėjaus „Geografijos vadove“ minima gentis „stavanai“ gr. Σταυανοί[23] tapatintina su slavais, be to, O. Trubačiovo manymu, terminas „stavanai“ – slavų savivardžio vertinys (indoiranėnų *stavana- reiškia 'giriamas'), o tai pirmąjį slavų paminėjimą nukelia į II a.[20][24][25]

Dėl slavų savivardžio etimologijos (vns. *slověninъ, dgs. *slověne) mokslininkai diskutuoja. Esama keleto pagrindinių kilmės hipotezių:[26][27][28]

Pirmoji hipotezė buvo kritikuojama dėl to, kad formantas *-ěninъ paprastai sutinkamas žodžiuose, sudarytuose iš vietovių pavadinimų. Hipotezės šalininkai pažymi, kad esama sietinų su veiksmažodžiais darinių: sen rus. бҍглянинъ, бҍжанинъ 'bėglys', кличанинъ 'varovas', ловьчанинъ 'medžiotojas', люжанинъ 'pasaulietis', пирѧнинъ 'puotautojas', пълчанинъ 'karys', сҍмиꙖнинъ 'tarnas', тържанинъ 'prekiautojas'.[32]

Kalbos istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokslo pasaulyje baltų-slavų kalbų santykiai ilgą laiką yra diskusijų objektas. Baltų ir slavų kalbos turi daug panašumų visuose kalbos lygiuose. A. Šleicherį (vok. A. Schleicher) tai vertė teigti buvus bendrą baltų-slavų prokalbę, skilusią į baltų ir slavų prokalbes. Tos pačios nuomonės laikėsi ir K. Brugmanas (vok. K. Brugmann), F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, J. Kurylovičius, A. Vaijanas (pranc. A. Vaillant), J. Otrembskis (lenk. J. Otrębski), V. Georgijevas ir kiti.[33] А. Mejė (pranc. A. Meillet), priešingai, manė, kad baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl nepriklausomos lygiagrečios raidos, o bendros baltų ir slavų prokalbės nebuvo. Tokios pačios nuomonės laikėsi J. Boduenas de Kurtenė (lenk. J. Baudouin de Courtenay) ir Ch. Stangas (norv. Ch. Stang). J. Rozvadovskis (lenk. J. Rozwadowski) pasiūlė schemą, pagal kurią po baltų ir slavų kalbinės vienovės (III tūkst. pr. m. e.) ėjo nepriklausomos raidos laikotarpis (II–I tūkst. pr. m. e.), o tada kalbos vėl ėmusios artėti (nuo mūsų eros pradžios iki šių dienų). J. Endzelynas (latv. J. Endzelīns) teigė, kad skilus indoeuropiečių prokalbei slavų prokalbė ir baltų prokalbė rutuliojosi nepriklausomai, o vėliau išgyveno suartėjimo laikotarpį.[34] Pasak V. Toporovo ir V. Ivanovo, slavų prokalbė išsivystė iš baltų prokalbės paribio dialektų.[35][36] Vėliau V. Toporovas išsakė teiginį, kad „slavų prokalbė – tai vėlyvoji tąsa ne šiaip baltų, o būtent prūsų dialektų“.[37] Vis dėlto, nagrinėjant baltų-slavų problemos hipotezes, matyti tam tikras atsietumas nuo lyginamojo metodo ir polinkis į labiau asmenines teorines atramas.[38].

Yra keletas teorijų, kur galėjusi būti slavų protėvynė:[39][40]

Vėliau K. Mošinskis (lenk. K. Moszyński) teigė, kad maždaug 500 m. pr. m. e. slavų prokalbės arealas turėjęs būti vakarų-centrinėje Padniestrėje. Iš čia, mokslininko manymu, slavai plito į šiaurę ir vakarus.[66]

Leksikos duomenys rodo, kad praslavai negyveno jūros pakrantėje, nes slavų prokalbėje iš esmės nėra terminologijos, susijusios su jūreivyste, laivų statyba, jūrine žvejyba ir jūrine prekyba. Praslavai taip pat negalėjo gyventi Gintaro kelio teritorijoje, mat žodis „gintaras“ visose slavų kalbose yra skolinys (iš lietuvių k.[67][68][69][70][71][72][73], vokiečių k.[74][75][76] arba turkų k.[77]). Visi šie duomenys byloja ne „autochtoninės“ hipotezės naudai.[78]

F. Slavskis (lenk. F. Sławski) ir L. Mošinskis (lenk. L. Moszyński) baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį mano buvus 2000–1500 m. pr. m. e. Po 1500 m. pr. m. e. prasideda atskira slavų prokalbės istorija. V. Toporovo ir V. Ivanovo teigimu, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. e. m. vidurio slavų prokalbė tebuvo baltų prokalbės šnektų tąsa.[79] F. Slavskis slavų prokalbės dialektinį skaidymąsi sieja su V a. prasidėjusia didele slavų migracija. L. Mošinskio teigimu, slavų veržimasis į Balkanus ir vakarų, pietų bei rytų slavų kalbų grupių susidarymas žymi slavų prokalbės egzistavimo pabaigą.[80][81]

I m. e. tūkstantmečio viduryje masinę slavų migraciją paskatino Europos žemes niokoję klajokliai hunai, bulgarai ir avarai, taip pat žlunganti Hunų imperija.[82][83]

V. Smočynskio (lenk. W. Smoczyński) teigimu, iki slavų išplitimo baltų ir slavų siena ėjusi palei Pripetės upę.[84]

VI a. slavai iš šiaurės kirto Karpatus bei Sudetus ir apgyvendino rytų Alpes, pasistūmėjo į Balkanų pusiasalį, o jo slavinimas truko ir VII a.[81][85]

Daug mokslininkų (G. Holzer, R. Matasović) veda skirtumą tarp sąvokų slavų prokalbė (angl. Proto-Slavic, vok. Urslavisch, kroat. praslavenski) ir bendroji slavų kalba (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski). Pirmąja sąvoka nusakoma kalba, kuria slavai kalbėjo iki ekspansijos, jos metu ir po jos, o antroji sąvoka žymi slavų kalbų istorijos laikotarpį, kai slavų prokalbė jau skilo, tačiau tarp idiomų, į kuriuos ji skilo, ir toliau išliko glaudūs ryšiai ir vyko bendros inovacijos.[86][87] N. Trubeckojaus ir N. Durnovo teigimu, vėlyvasis slavų prokalbės laikotarpis truko iki XII a. (iki redukuotųjų balsių išnykimo), ir būsimųjų slavų kalbų skirtumai tuo metu nebuvo didesni negu tarp dialektų. Šią teoriją kritikavo S. Bernšteinas.

Slavų prokalbės vartotojai rašto neturėjo.[2][5][6][7] Moksle užrašant istoriniu lyginamuoju metodu rekonstruojamas praslaviškas formas (prieš jas, žymint hipotetiškumą, tradiciškai rašoma žvaigždutė (*)[88][89]), pasitelkiama speciali fonomorfologinė[90] lotynų abėcėle grįsta transkripcija su keletu papildomų diakritinių ženklų.[91][92][93] Be lietuvių skaitytojui įprastų raidžių su diakritiniais ženklais (š, č, ž), atkreiptinas dėmesys į šiuos specialius slavų prokalbės garsams užrašyti skirtus rašmenis:

Apostrofas (') naudojamas priebalsių minkštumui žymėti.

Fonetika ir fonologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vėlyvuoju indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu turėta tokia priebalsių sistema:[95]

Ide. priebalsiai
Abilūpiniai Dantiniai Palataliniai Gomuriniai Laringalai
palataliniai gomuriniai paprastieji gomuriniai lūpų gomuriniai
Nosiniai m n
Sprogstamieji

duslieji

p t k
skardieji b d ǵ g
skardieji aspiruotieji ǵʰ gʷʰ
Pučiamieji s h₁, h₂, h₃
Sklandieji r, l
Pusbalsiai w y

Jau seniausiuoju slavų prokalbės laikotarpiu ši sistema patyrė tokių pokyčių:

Ide. balsiai ir dvibalsiai
Priešakinės eilės Vidurinės eilės Užpakalinės eilės
ilgieji trumpieji ilgieji trumpieji ilgieji trumpieji
Aukštutinio pakilimo balsiai ī i ū u
Vidurinio pakilimo balsiai ē e ō o
dvibalsiai ēi, ēu ei, eu ōi, ōu oi, ou
Žemutinio pakilimo balsiai ā a
dvibalsiai āi, āu ai, au
  • Slavų prokalbėje įvyko kiekybinis balsių išlyginimas, dvibalsių suvienbalsinimas ir atsirado du nosiniai garsai. Po šių pokyčių balsių sistema sumažėjo iki 11 fonemų (*e, *ě, *ь, *ъ, *i, *y, *a, *o, *u, *ę, *ǫ). Panašūs (bet ne tapatūs!) procesai vyko indoiranėnų ir germanų kalbose.

Iki palatalizacijos ir jotacijos slavų prokalbės priebalsių sistema atrodė taip:[99]

sprogstamieji pučiamieji nosiniai virpamieji šoninianiai pusbalsiai
lūpiniai b — p m w
dantiniai d — t s — z n r l
viduriniai j
gomuriniai k — g x

Dvi svarbiausios slavų prokalbės fonetinės tendencijos – tai polinkis į intensyvėjantį skambumą ir skiemens vidaus harmoniją.[100][101]

Polinkis į intensyvėjantį skambumą buvo šių procesų priežastis:

  • Žodžio gale išnyko trankieji priebalsiai;
  • Suvienbalsėjo dvibalsiai – dvibalsis [eɪ̯] virto [i], [oɪ̯] – [ě] ir, tikėtina, [i]; dvibalsiai [oṷ] ir [eṷ] prieš priebalsius ir žodžio gale virto [u];
  • Atsirado du nosiniai garsai;
  • Įvyko sonantų metatezė.

Polinkis į skiemens vidaus harmoniją sukėlė šiuos procesus:

Ankstyvojo slavų prokalbės laikotarpio priebalsių sistema:[102]

sprogstamieji pučiamieji afrikatos nosiniai virpamieji šoniniai
lūpiniai b — p v m
dantiniai alveoliniai d — t s — z n — n' r — r' l — l'
dantiniai postalveoliniai ž' — š' č'
viduriniai j
gomuriniai k — g x

Bendrosios slavų epochos pokyčiai:

  • Vakarų dialektuose junginiai kt', gt' virto c', rytų dialektuose – č', pietų – š't'.
  • Pietų ir rytų dialektuose junginiai tl, dl buvo supaprastinti, vakarų dialektuose išlaikyti, o Pskovo dialekte paversti kl, gl.

Rekonstruojama slavų prokalbės kirčiavimo sistema genetiškai artima baltų prokalbės sistemai, o tai neretai pasitelkiama kaip argumentas baltų ir slavų kalbinės vienovės naudai teigiant, kad ši vienovė turėjusi siekti laringalų egzistavimo laikus.

Ypač vertingi serbų-kroatų kalbos duomenys, joje yra keturi kirčio tipai: trumpasis krentantysis кра̏ва, ilgasis krentantysis гра̂д, trumpasis kylantysis òтац, ilgasis kylantysis ре́ка. Vis dėlto serbų-kroatų kalba patyrė sisteminį kirčio į vieną skiemenį arčiau žodžio pradžios perkėlimą, todėl pagal tokį kirčiavimą neišeina nustatyti senosios kirčio vietos.

Rytų slavų kalbose, kaip ir bulgarų kalboje, išsaugotas laisvas kirtis, tačiau muzikinį kirtį pakeitė dinaminis.

Čekų kalboje kirtis tapo fiksuotas pirmajame skiemenyje, iš senosios kirčiavimo sistemos likę tik pėdsakai – akūtą atspindi balsio ilgumas.

Slavų prokalbėje buvo išsaugoti 7 indoeuropiečių prokalbės linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas), buvo prarastas tik abliatyvas, susiliejęs su kilmininku (ir savo galūnę davęs *-o- kamieno vienaskaitos kilmininkui, kituose kamienuose jau indoeuropiečių prokalbėje abliatyvas neturėjo atskiros formos).[103]

Slavų prokalbėje buvo tokie linksniavimo tipai (priklausomai nuo tematinio elemento): *-ā-, *-o-, *-i-, *-u-, taip pat priebalsiniai kamienai. Be to, *-ā- ir *-o- kamienai turėjo kietąjį ir minkštąjį potipius (*-jā- ir *-jo-). Priebalsiniai kamienai taip pat turėjo keletą potipių.[104] Indoeuropiečių prokalbės *-ī- kamienas išnyko ir susiliejo su *-jā- kamienu, palikdamas pėdsakų daiktavardžių vardininke, turinčiame priesagas *-yni ir *-ьji (*oldьji 'eldija, valtis').[105]

Indoeuropiečių prokalbės šakniniai atematiniai daiktavardžiai arba išnyko, arba perėjo į kitus linksniavimo tipus (pavyzdžiui, ide. *snoɪ̯gʷʰs 'sniegas' > *snoɪ̯gʷʰos > *sněgъ, ide. *nokʷts 'naktis' > *noktis). Pagal atematinį (priebalsinį) linksniavimo tipą slavų prokalbėje buvo kaitomi daiktavardžiai su priesagomis *-en-, *-es-, *-ter-, *-ū-, *-men-, *-nt-, tačiau šis tipas jau nebebuvo produktyvus. Be to, priebalsinės galūnės vartotos daiktavardžių su priesagomis *-tel'-, *-an- ir *-ar'- daugiskaitoje, taip pat vienaskaitos ir daugiskaitos veikiamųjų vyriškosios giminės dalyvių vardininke.[106][107]

Slavų prokalbės žodžių *vьlkъ 'vilkas', *kon’ь 'arklys', *synъ 'sūnus', *gostь 'svečias', *kamy 'akmuo', *lěto 'vasara; metai', *pol’e 'laukas', *jьmę 'vardas', *telę 'veršelis', *slovo 'žodis', *žena 'moteris, žmona', *duša 'dvasia', *kostь 'kaulas', *svekry 'anyta', *mati 'motina' linksniavimas:[108]

Giminė vyriškoji bevardė moteriškoji
Linksniavimo tipas *-o- *-jo- *-u- *-i- *-en- *-o- *-jo- *-en- *-ent- *-es- *-ā- *-jā- *-i- *-ū- *-r-
V., vns. *vьlkъ *kon’ь *synъ *gostь *kamy *lěto *pol’e *jьmę *telę *slovo *žena *duša *kostь *svekry *mati
K., vns. *vьlka *kon’a *synu *gosti *kamene *lěta *pol’a *jьmene *telęte *slovese *ženy *dušě/*dušę *kosti *svekrъve *matere
N., vns. *vьlku *kon’u *synovi *gosti *kameni *lětu *pol’u *jьmeni *telęti *slovesi *ženě *duši *kosti *svekrъvi *materi
G., vns. *vьlkъ *kon’ь *synъ *gostь *kamenь *lěto *pol’e *jьmę *telę *slovo *ženǫ *dušǫ *kostь *svekrъvь *materь
Įn., vns. *vьlkomь *kon’emь *synъmь *gostьmь *kamenьmь *lětomь *pol’emь *jьmenьmь *telętьmь *slovesьmь *ženojǫ *dušejǫ *kostьjǫ *svekrъvьjǫ *materьjǫ
Vt., vns. *vьlcě *kon’i *synu *gosti *kamene *lětě *pol’i *jьmene *telęte *slovese *ženě *duši *kosti *svekrъve *matere
Š., vns. *vьlče *kon’u *synu *gosti *ženo *duše *kosti *mati
V.G.Š., dvs. *vьlka *kon’a *syny *gosti *kameni *lětě *pol’i *jьmeně *telętě slovesě *ženě *duši *kosti
K.Vt., dvs. *vьlku *kon’u *synovu *gostьju *kamenu *lětu *pol’u *jьmenu *telętu *slovesu *ženu *dušu *kostьju
N.Įn., dvs. *vьlkoma *kon’ema *synъma *gostьma *kamenьma *lětoma *pol’ema *jьmenьma *telętьma *slovesьma *ženama *dušama *kostьma
V., dgs. *vьlci *kon’i *synove *gostьje *kamene *lěta *pol’a *jьmena *telęta *slovesa *ženy *dušě *kosti *svekrъvi *materi
K., dgs. *vьlkъ *kon’ь *synovъ *gostьjь *kamenъ *lětъ *pol’ь *jьmenъ *telętъ *slovesъ *ženъ *dušь *kostьjь *svekrъvъ *materъ
N., dgs. *vьlkomъ *kon’emъ *synъmъ *gostьmъ *kamenьmъ *lětomъ *pol’emъ *jьmenьmъ *telętьmъ *slovesьmъ *ženamъ *dušamъ *kostьmъ *svekrъvamъ *materьmъ
G., dgs. *vьlky *kon'ě/*kon'ę *syny *gosti *kameni *lěta *pol’a *jьmena *telęta *slovesa *ženy *dušě/*dušę *kosti *svekrъvi *materi
Įn., dgs. *vьlky *kon’i *synъmi *gostьmi *kamenьmi *lěty *pol’i *jьmeny *telęty *slovesy *ženami *dušami *kostьmi *svekrъvami *materьmi
Vt., dgs. *vьlcěxъ *kon’ixъ *synъхъ *gostьхъ *kamenьхъ *lětěxъ *pol’ixъ *jьmenьхъ *telętьхъ *slovesьхъ *ženaxъ *dušaxъ *kostьхъ *svekrъvaxъ *materьхъ

Slavų prokalbėje būta dviejų tipų būdvardžių – paprastieji, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, ir įvardžiuotiniai, susidarę suaugus paprastiesiems būdvardžiams su įvardžio *jь formomis.[109] Kadangi panaši padėtis turima ir baltų kalbose, kai kurie mokslininkai mano, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarė hipotetinėje bendroje baltų-slavų prokalbėje.[107]

Slavų prokalbėje paprastieji būdvardžiai linksniuoti kaip daiktavardžiai: vyriškosios ir bevardės giminių kaip *-o- kamieno (kietasis ir minkštasis potipiai), moteriškosios giminės – kaip *-ā- (kietasis ir minkštais potipiai). Išlikę pėdsakų, kad kai kurie būdvardžiai anksčiau buvo linksniuoti pagal *-i- ir *-u- kamienus. *-u- kamieno būdvardžiai perėjo į *-o- kamieną, pasitelkiant priesagą *-kъ.[107][110][111]

Įvardžiuotinių būdvardžių (šauksmininkas sutapo su vardininku) *dobrъjь 'geras' ir *pěšьjь 'pėsčias' linksniavimas:[112][113]

Giminė vyriškoji bevardė moteriškoji
Skaičius vns. dvs. dgs. vns. dvs. dgs. vns. dvs. dgs.
Linksniavimo tipas kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis kietasis minkštasis
V. *dobrъjь *pěšьjь *dobraja *pěšaja *dobriji *pěšiji *dobroje *pěšeje *dobrěji *pěšiji *dobraja *pěšaja *dobraja *pěšaja *dobrěji *pěšiji *dobryjě/*dobryję *pěšějě/*pěšęję
K. *dobrajego *pěšajego *dobruju *pěšuju *dobrъjixъ *pěšьjixъ *dobrajego *pěšajego *dobruju *pěšuju *dobrъjixъ *pěšьjixъ *dobryjě/*dobryję *pěšějě/*pěšęję *dobruju *pěšuju *dobrъjixъ *pěšьjixъ
N. *dobrujemu *pěšujemu *dobryjima *pěšijima *dobryjimъ *pěšijimъ *dobrujemu *pěšujemu *dobryjima *pěšijima *dobryjimъ *pěšijimъ *dobrěji *pěšiji *dobryjima *pěšijima *dobryjimъ *pěšijimъ
G. *dobrъjь *pěšьjь *dobraja *pěšaja *dobryjě/*dobryję *pěšějě/*pěšęję *dobroje *pěšeje *dobrěji *pěšiji *dobraja *pěšaja *dobrǫjǫ *pěšǫjǫ *dobrěji *pěšiji *dobryjě/*dobryję *pěšějě/*pěšęję
Įn. *dobryjimь *pěšijimь *dobryjima *pěšijima *dobryjimi *pěšijimi *dobryjimь *pěšijimь *dobryjima *pěšijima *dobryjimi *pěšijimi *dobrǫjǫ *pěšǫjǫ *dobryjima *pěšijima *dobryjimi *pěšijimi
Vt. *dobrějemъ *pěšijemъ *dobruju *pěšuju *dobrъjixъ *pěšьjixъ *dobrějemъ *pěšijemъ *dobruju *pěšuju *dobrъjixъ *pěšьjixъ *dobrěji *pěšiji *dobruju *pěšuju *dobrъjixъ *pěšьjixъ

Buvo skiriami trys laipsniai: nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis. Aukštesnysis laipsnis iš nelyginamojo buvo sudaromas dviem būdais: 1) atematiniu (prie vyriškosios ir bevardės giminių būdvardžių vardininko kamieno pridedama priesaga *-jь, visose kitose formose – *-jьš-), 2) tematiniu (atitinkamai priesagos *-ějь ir *-ějьš-). Aukščiausiasis laipsnis buvo sudaromas prie aukštesniojo laipsnio jungiant priešdėlį *najь-.[114][115]

Skaitvardžiai 'vienas' ir 'du' linksniuoti kaip įvardžiai, 'keturi' – kaip priebalsinio kamieno daiktavardis, 'trys' ir visi likusieji skaitvardžiai linksniuoti pagal *-i- kamieną.[116] Skaitvardis *desętь 'dešimt' buvo išlaikęs priebalsinio linksniavimo bruožų.[117] Skaitvardžiai 5–10 ne tęsia atitinkamus ide. kiekinius skaitvardžius, o yra sudaryti iš kelintinių ir pradžioje buvo moteriškosios giminės.[107][118][119]

Kiekinių skaitvardžių linksniavimas:[116][120]

Linksnis Du Trys Keturi Penki
Vyr. g. Bev. ir mot g. Vyr. g. Bev. ir mot. g. Vyr. g. Bev. ir mot. g.
V. *dъva *dъvě *trьje *tri *četyre *četyri *pętь
K. *dъvoju *trьjь *četyrъ *pęti
N. *dъvěma *trьmъ *četyrьmъ *pęti
G. *dъva *dъvě *tri *četyri *pętь
Įn. *dъvěma *trьmi *četyrьmi *pętьjǫ
Vt. *dъvoju *trьхъ *četyrьхъ *pęti

Skaitvardžiai 11–19 buvo sudaromi iš vienetų su junginiu *na desęte 'ant dešimt' , kur *desęte – skaitvardžio *desętь 'dešimt' vietininkas (pavyzdžiui, *jedinъ na desęte 'vienuolika („vienas ant dešimt“)', *dъva na desęte 'dvylika („du ant dešimt“)' ir t. t.)[117][118] Linksniuotas tik pirmasis šių junginių dėmuo (vieneto pavadinimas).[121]

Skaitvardžiai 20–90 taip pat buvo žodžių junginiai, sudaryti iš vienetų pavadinimų ir skaitvardžio *desętь 'dešimt' formų: *dъva desęti 'dvidešimt', *trьje desęte 'trisdešimt', *pętь desętъ 'penkiasdešimt'.[118][121]

Skaitvardis *sъto 'šimtas' linksniuotas pagal *-o- kamieną.[118][119][122]

Šimtų pavadinimai, panašiai, kaip ir dešimčių, buvo žodžių junginiai, sudaryti iš vienetų pavadinimų ir skaitvardžio *sъto 'šimtas' formų: *dъvě sъtě 'du šimtai', *tri sъta 'trys šimtai', *pętь sъtъ 'penki šimtai'.[118][121]

Tūkstančiui pavadinti turėtos dvi formos: *tysęťa ir *tysǫťa.[123]

Kelintiniai skaitvardžiai (*pьrvъ 'I', *vъtorъ 'II', *trьtьjь 'III', *četvьrtъ 'IV', *pętъ 'V', *šestъ 'VI', *sedmъ 'VII', *osmъ 'VIII', *devętъ 'IX', *desętъ 'X') buvo linksniuojami kaip būdvardžiai.[121][123]

Asmeniniai ir sangrąžinis įvardžiai:

I vns. asmuo. II vns. asmuo Sangrąžinis I dgs. asmuo II dgs. asmuo
V. *azъ *ty *my *vy
K. *mene *tebe *sebe *nasъ *vasъ
N. *mьně, *mi *tobě, *ti *sobě, *si *namъ *vamъ
G. *mene, *mę *tebe, *tę *sebe, *sę *ny, *nasъ *vy, *vasъ
Įn. *mъnojǫ *tobojǫ *sobojǫ *nami *vami
Vt. *mьně *tobě *sobě *nasъ *vasъ

Savybiniams priklausė šie slavų prokalbės įvardžiai: *mojь 'mano', *tvojь 'tavo', *svojь 'savo', *našь 'mūsų', *vašь 'jūsų'.

Linksnis Vyr. g. Bev. g. Mot. g.
vns. dgs. dvs. vns. dgs. dvs. vns. dgs. dvs.
V. *mojь *moji *moja *moje *moja *mojě *moja *mojě/*moję *mojě
K. *mojego *mojixъ *moju *mojego *mojixъ *moju *mojejě/mojeję *mojixъ *moju
N. *mojemu *mojimъ *mojema *mojemu *mojimъ *mojema *mojeji *mojimъ *mojama
G. *mojь *mojě/moję *moja *moje *moja *mojě *mojǫ *mojě/*moję *mojě
Įn. *mojimь *mojimi *mojema *mojimь *mojimi *mojema *mojejǫ *mojimi *mojama
Vt. *mojemь *mojixъ *moju *mojemь *mojixъ *moju *mojeji *mojixъ *moju

Slavų prokalbės veiksmažodžiui būdingos tokios kategorijos: skaičius (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), asmuo (pirmasis, antrasis, trečiasis), nuosaka (tiesioginė, liepiamoji, tariamoji), laikas (esamasis, aoristas, imperfektas (nebaigtinis būtasis laikas), perfektas, pliuskvamperfektas). Laikai buvo būdingi tik tiesioginei nuosakai.[124][125]

Išskiriami du veiksmažodžio kamienai: bendraties ir esamojo laiko.[126]

Kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko kamienai įgydavo nosinį intarpą, kurio bendratyje nėra: *sędǫ (< *sendām) 'sėdžiu', *lęgǫ (< *lengām) 'guliu', *bǫdǫ (< *bundām) 'būnu'.[127]

Indoeuropiečių prokalbėje būta dvejeto veiksmažodžio galūnių serijų, tradiciškai vadinamų pirminėmis ir antrinėmis. Slavų prokalbėje buvo išlaikytas šis senovinis skirtumas: pirminės galūnės vartotos esamajame laike, o antrinės – istoriniuose laikuose.

Vokiečių kalbininkas A. Leskynas (vok. A. Leskien) slavų prokalbės veiksmažodžius pagal jų tematinį elementą suskirstė į penkias klases. Pirmajai klasei priklauso veiksmažodžiai su teminiais balsiais *-o- ir *-e-, antrajai – su teminiu elementu *-no-/*-ne-, trečiajai – su *-jo-/*-je-, ketvirtajai – su *-i-, o į penktąją klasę įeina atematiniai veiksmažodžiai. Iš viso buvo tik keturi atematiniai veiksmažodžiai: *byti 'būti', *jěsti 'ėsti, valgyti', *věděti 'žinoti', *dati 'duoti'.[118][128] Tačiau likę tų laikų atgarsių, kai atematinių veiksmažodžių būta daugiau (pavyzdžiui, kažkada veiksmažodžiai *viděti 'veizdėti', *gorěti 'degti' ir kiti buvo atematiniai).[129]

Veiksmažodžių *nesti 'nešti', *dvignǫti 'judinti', *znati 'žinoti', *nositi 'nešioti', *dati 'duoti', *věděti 'žinoti', *(j)ěsti 'ėsti, valgyti', *byti 'būti' asmenavimas esamajame laike.[130][131][132]

Klasė (pagal Leskyną) I -o- -e- II -no- -ne- III -jo- -je- IV -i- V (atematiniai)
I vns. *nesǫ *dvignǫ *znajǫ *nošǫ *damь *věmь *(j)ěmь *(j)esmь
II vns. *neseši *dvigneši *znaješi *nosiši *dasi *věsi *(j)ěsi *(j)esi
III vns. *nesetь *dvignetь *znajetь *nositь *dastь *věstь *(j)ěstь *(j)estь
I dvs. *nesevě *dvignevě *znajevě *nosivě *davě *věvě *(j)ěvě *(j)esvě
II dvs. *neseta *dvigneta *znajeta *nosita *dasta *věsta *(j)ěsta *(j)esta
III dvs. *nesete *dvignete *znajete *nosite *daste *věste *(j)ěste *(j)este
I dgs. *nesemъ *dvignemъ *znajemъ *nosimъ *damъ *věmъ *(j)ěmъ *(j)esmъ
II dgs. *nesete *dvignete *znajete *nosite *daste *věste *(j)ěste *(j)este
III dgs. *nesǫtь *dvignǫtь *znajǫtь *nosętь *dadętь *vědętь *(j)ědętь *sǫtь

Aoristas reiškė veiksmą kaip faktą, įvykusį praeityje ir kalbamuoju momentu jau pasibaigusį. Aoristas buvo sudaromas iš bendraties kamieno. Būta trijų aoristo darybos būdų: paprastasis, sigmatinis atematinis ir sigmatinis tematinis. Paprastasis aoristas buvo sudaromas prie bendraties kamieno tiesiogiai jungiant antrines asmenų galūnes. Sigmatinis atematinis aoristas buvo sudaromas prie kamieno jungiant priesagą -s-. Asmenų galūnės buvo jungiamos jau po priesagos. Sigmatinis tematinis aoristas buvo sudaromas beveik taip pat, tik tiek, kad priesaga -s- buvo jungiama ne tiesiogiai prie kamieno, o prie tematinio balsio, einančio po kamieno. Sigmatinis tematinis aoristas yra pačioje slavų prokalbėje susidariusi naujovė, o paprastasis ir sigmatinis atematinis aoristai paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės.[133][134]

Klasė (pagal Leskyną) I II III IV V
I vns. nesъ dvigъ znaxъ xvalixъ byxъ
II vns. nese dviže zna xvali by
III vns. nese dviže zna xvali by
I dvs. nesově dvigově znaxově xvalixově byxově
II dvs. neseta dvižeta znasta xvalista bysta
III dvs. nesete dvižete znaste xvaliste byste
I dgs. nesomъ dvigomъ znaxomъ xvalixomъ byxomъ
II dgs. nesete dvižete znaste xvaliste byste
III dgs. nesǫ dvigǫ znašę xvališę byšę

Imperfektas reiškė tebetrunkantį arba pasikartojantį būtąjį laiką. Šio laiko formos buvo sudaromos iš bendraties kamieno, pasitelkiant priesagą *-ěax- (po minkštųjų priebalsių *-aax-, po balsių *-ах-), jungiamąjį balsį ir asmenų galūnes.[135] Imperfektas nėra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, jis yra grynai slavų naujadaras.[136]

Klasė (pagal Leskyną) I II III IV V
I vns. nesěaxъ dvigněaxъ znaaxъ xval’aaxъ běaxъ
II vns. nesěaše dvigněaše znaaše xval’aaše běaše
III vns. nesěaše dvigněaše znaaše xval’aaše běaše
I dvs. nesěaxově dvigněaxově znaaxově xval’aaxově běaxově
II dvs. nesěašeta dvigněašeta znaašeta xval’aašeta běašeta
III dvs. nesěašete dvigněašete znaašete xval’aašete běašete
I dgs. nesěaxomъ dvigněaxomъ znaaxomъ xval’aaxomъ běaxomъ
II dgs. nesěašete dvigněašete znaašete xval’aašete běašete
III dgs. nesěaxǫ dvigněaxǫ znaaxǫ xval’aaxǫ běaxǫ

Perfektas reiškė įvykusį veiksmą, kurio rezultatas trunka iki šiol. Buvo sudaromas sudėtiniu būdu: su l dalyviu ir asmenuojamomis veiksmažodžio *byti 'būti' esamojo laiko formomis.[137] Dalyvis perfekte nurodydavo ir gramatinę giminę.

Vyr. g. Mot. g. Bev. g.
I vns. neslъ jesmь nesla jesmь neslo jesmь
II vns. neslъ jesi nesla jesi neslo jesi
III vns. neslъ jestь nesla jestь neslo jestь
I dvs. nesla jesvě neslě jesvě neslě jesvě
II dvs. nesla jesta neslě jesta neslě jesta
III dvs. nesla jeste neslě jeste neslě jeste
I dgs. nesli jesmъ nesly jesmъ nesla jesmъ
II dgs. nesli jeste nesly jeste nesla jeste
III dgs. nesli sǫtь nesly sǫtь nesla sǫtь

Pliuskvamperfektas reiškė įvykusį veiksmą, ėjusį anksčiau kito praeityje nutikusio veiksmo, arba labai seniai įvykusį veiksmą. Buvo sudaromas sudėtiniu būdu kaip ir perfektas, tik tiek, kad veiksmažodžio *byti formos priklausė ne esamajam laikui, o imperfektui.

Kai kuriose indoeuropiečių kalbose vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su artimomis, bet ne tapačiomis formomis (-σ- (-s-) senovės graikų kalboje, -sya- sanskrite ir -si- lietuvių kalboje), tačiau slavų prokalbėje tokia būsimojo laiko daryba nežinoma. Dabartinėse slavų kalbose būsimasis laikas sudaromas analitiškai (rus. буду делать, lenk. będę robił, ček. budu dělat 'darysiu'), pasitelkiant įvykio veikslo veiksmažodžius (rus. сделаю, lenk. zrobię, ček. udělám '(pa-)darysiu') ir sintetiškai (ukr. робитиму, nors ši forma kilo iš ankstesnio analitinio varianto). Dėl to mokslui iškyla pagrįstas klausimas: ar slavų prokalbėje egzistavo sintetinė būsimojo laiko forma? V. Jagičiaus (kroat. V. Jagić) manymu, egzistavo, bet vėlesniuoju slavų prokalbės gyvavimo laikotarpiu buvo išstumta minėtųjų naujadarų. Kaip įrodymą I Jagičius pateikia senovės slavų dalyvinę formą slav. бышѧ, sudarytą, kaip jis mano, iš veiksmažodžio *byti nepaliudyto kamieno *byšǫ, atitinkančio liet. bū́siu. P. Kuznecovas manė, kad priesaga *-s- bendroje baltų-slavų prokalbėje buvo tiek aoristo, tiek būsimojo laiko žymuo, bet vėliau baltų prokalbėje įsitvirtino tik būsimajame laike, o slavų prokalbėje – tik aoriste ir imperfekte.[138]

Nuosakos

Slavų prokalbės liepiamoji nuosaka kilusi iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, praindoeuropiečių liepiamosios nuosakos formos išnykusios.[139][140][141] Liepiamosios nuosakos paradigma buvo trūkstama, defektinė.

Klasė (pagal Leskyną) I -o- -e- II -no- -ne- III -jo- -je- IV -i- V (atematiniai)
II ir III vns. nesi *dvigni *znaji xvali dadji vědjь jědjь bǫdi
I dvs. nesěvě *dvigněvě *znajivě xvalivě dadivě vědivě jědivě bǫděvě
II dvs. nesěta dvigněta znajita xvalita dadita vědita jědita bǫděta
I dgs. nesěmъ dvigněmъ znajimъ xvalimъ dadimъ vědimъ jědimъ bǫděmъ
II dgs. nesěte dvigněte znajite xvalite dadite vědite jědite bǫděte

Tariamoji nuosaka buvo sudaroma iš l dalyvio ir ypatingų veiksmažodžio *byti 'būti' formų, kurios yra senojo optatyvo palaikai:[139][142]

Vyr. g. Mot. g. Bev. g.
I vns. *neslъ bimь *nesla bimь *neslo bimь
II vns. *neslъ bi *nesla bi *neslo bi
III vns. *neslъ bi *nesla bi *neslo bi
I dvs. *nesla bivě *neslě bivě *neslě bivě
II dvs. *nesla bista *neslě bista *neslě bista
III dvs. *nesla biste *neslě biste *neslě biste
I dgs. *nesli bimъ *nesly bimъ *nesla bimъ
II dgs. *nesli biste *nesly biste *nesla biste
III dgs. *nesli bǫ *nesly bǫ *nesla bǫ
Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos

Bendratis buvo sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga *-ti (< *-tei; pagal kilmę – praindoeuropietiškų veiksmažodinių daiktavardžių su baigmeniu *-tis naudininkas), kuri sudarydavo prielaidas įvairiems fonetiniams pokyčiams, jei kamienas baigdavosi priebalsiu: *vez-ti > *vesti 'vežti', *plet-ti > *plesti 'pinti', *živ-ti > *žiti 'gyventi'.[143][144][145] I klasės veiksmažodžių bendratis galėjo būti sudaroma tiek atematiškai (*nesǫ – *nesti), tiek ir su tematiniu balsiu *-a- (*zovǫ – *zъvati).[127][146]

Siekinys buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-tъ (< *-tum; pagal kilmę – praindoeuropietiškų veiksmažodinių daiktavardžių su baigmeniu *-tus galininkas).[144][147][148]

Slavų prokalbės veiksmažodis turėjo keturis dalyvius: esamojo laiko veikiamosios rūšies, būtojo laiko veikiamosios rūšies, esamojo laiko neveikiamosios rūšies, būtojo laiko neveikiamosios rūšies. Be to, buvo vartojamas vadinamasis l dalyvis, kurio funkcijos buvo ribotos (buvo vartojamas tik sudėtinėse veiksmažodžio formose).[149] Visi dalyviai buvo linksniuojami kaip būdvardžiai.[150]

Esamojo laiko veikiamasis dalyvis buvo sudaromas su priesaga *-nt-, kuri junginiuose su teminiais balsiais *-o- ir *-i- po nosinių balsių susidarymo davė priesagas *-ǫt- ir *-ęt-. Šis dalyvis vienaskaitos vyriškosios ir bevardės giminių vardininke išlaikė priebalsinio linksniavimo galūnes (*nesonts > *nesy, *znajonts > *znaję, *nosints > *nosę). Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke buvo vartojama galūnė *-i. Kitose linksnių formose funkcionavo *-jo- (vyr. ir bev. g.) ir *-jā- (mot. g.) kamienų galūnės.[151]

Būtojo laiko I ir IV klasių veikiamasis dalyvis buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-ъš-, taip pat ši priesaga buvo taikoma II klasės dalyviams, jeigu jų šaknis baigdavosi priebalsiu, o likusieji veiksmažodžiai turėjo priesagą *-vъš-. Be to, II klasės veiksmažodžiams iškrisdavo teminis formantas *-nǫ- (*dvignǫti — *dvigъš-), o IV klasės veiksmažodžių tematinis balsis *-i- virsdavo *-j-, po jo priesagos *-ъ- akomoduodavo į *-ь- (*nositi — *nosьš-). Šio dalyvio visų giminių vienaskaitos vardininkas ir vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas išsaugojo priebalsines galūnes. Vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitos vardininke galinis priesagos priebalsis nukrisdavo (*rekъ, *nošь, *znavъ), moteriškosios giminės galūnė buvo *-i (*rekъši, *nošьši, *znavъši). Kitose linksnių formose funkcionavo *-jo- (vyr. ir bev. g.) ir *-jā- (mot. g.) kamienų galūnės.[152][153]

Vadinamasis l dalyvis (II būtojo laiko veikiamasis dalyvis) buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-l- (*peklъ, *vędlъ, *zьrělъ, *gorělъ).[153][154]

Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš esamojo laiko kamieno su priesaga *-m- (*rekomъ, *dvignomъ, *znajemъ, *nosimъ). Atematiniai veiksmažodžiai įgydavo antrinį tematinį balsį (*vědomъ).[155][156]

Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis *-t-, *-n-. Su priesaga *-t- buvo sudaroma iš I klasės veiksmažodžių, kurių kamienas baigiasi *-i (*piti — *pitъ), *-er (*terti — *tьrtъ), *-el (*melti — *mьltъ), *-em (*jęti — *jętъ), *-en (*pęti — *pętъ). Šiuo atveju šaknies balsis būdavo nulinio laipsnio. Su veiksmažodžiais, kurių bendraties kamienas baigdavosi *-ě- arba *-a-, buvo vartojama priesaga *-n- (*viděti — *viděnъ, *zъvati — *zъvanъ). Su likusiais veiksmažodžiais vartota priesaga *-en-, susidariusi iš minėtosios priesagos ir balsio junginio (*pekti — *pečenъ, *nesti — *nesenъ). II klasės veiksmažodžiai netekdavo tematinio formanto *-nǫ- arba jis įgydavo pavidalą *-nov- (*dvignǫti — *dviženъ, *dvignovenъ).[154][157]

Prieveiksmiai slavų prokalbėje buvo kilę arba iš sustingusių vietininko formų (prieveiksmiai su *-ě < *-oi), arba iš bevardės giminės vardininkogalininko būdvardžių (prieveiksmiai su *-o).[158]

Pirminius slavų prokalbės prielinksnius galima skirstyti į tris grupes, atsižvelgiant į tai, su kiek linksnių jie galėjo būti vartojami:[159]

  • su vienu linksniu:
    • su kilmininku: *bezъ, *do, *jьzъ, *otъ, *u
    • su naudininku: *kъ
    • su galininku: *obъ, *vъzъ
    • su vietininku: *pri
  • su dviem linksniais:
    • su kilmininku ir įnagininku: *sъ
    • su galininku ir įnagininku: *nadъ, *podъ, *perdъ
    • su galininku ir vietininku: *na, *o, *vъ
  • su trimis linksniais:
    • su kilmininku, galininku ir įnagininku: *za
    • su naudininku, galininku ir vietininku: *po

Vietininkas paprastai nurodydavo buvimo vietą, o galininkas – kryptį.[107]

Slavų prokalbėje buvo du polinksniai: *radi ir *děľa.[160]

Slavų prokalbėje ir toliau visiškai galiojo Vakernagelio dėsnis.

Pagrindinė žodžių tvarka buvo SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), būdvardžiai eidavo prieš pažymimąjį daiktavardį.[161]

Daugumą slavų prokalbės žodyno sudarė veldiniai iš indoeuropiečių prokalbės. Vis dėlto ilgalaikė kaimynystė su neslaviškomis tautomis slavų prokalbėje paliko pėdsakų. Slavų prokalbėje yra skoliniųiranėnų, keltų, germanų, tiurkų, lotynų ir graikų kalbų. Tikriausiai būta skolinių iš baltų kalbų (tačiau juos sunku nustatyti, nes baltiškus žodžius neretai sunku atskirti nuo giminingų) ir, matyt, iš trakų kalbos (sunku nustatyti, nes apie trakų kalbą žinoma itin mažai).[162]

Nepriklausomai vieniems nuo kitų XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose idėja visiškai atkurti praslaviško žodyno fondą kilo trijų šalių slavistams: nuo 1974 m. TSRS (dabar Rusijoje) leidžiamas daugiatomis „Etimologinis slavų kalbų žodynas. Slavų prokalbės leksikos fondas“, jo leksinė apimtis, apytiksliai vertinant, turėtų siekti iki 20 tūkstančių žodžių[163]; Lenkijoje nebaigtas analogiškas projektas – „Slavų prokalbės žodynas“ (lenk. Słownik Prasłowiański), leidžiamas taip pat nuo 1974 m. ir gerokai atsiliekantis nuo rusiškojo, o Čekoslovakijoje nuo 1973 iki 1980 m. buvo leidžiamas, bet taip ir nebaigtas „Etimologinis slavų kalbų žodynas. Gramatiniai žodžiai ir įvardžiai“ (ček. Etymologický slovník slovanských jazyků. Slova gramatická a zájmena).[164] 2008 m. Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serijoje buvo išleistas R. Derkseno „Etimologinis paveldėtosios slavų kalbų leksikos žodynas“ (angl. Etymological dictionary of the Slavic Inherited Lexicon), jis iš esmės paremtas anksčiau išleistais slavų prokalbės žodynais, bet jų neatkartoja,[165] be to, jame pateikiama tik scheminio pobūdžio informacija, gretinant slavų prokalbės leksemas su praindoeuropietiškomis šaknimis ir neskiriant dėmesio rekonstruojamojo fondo žodžių darybos procesams.[166]

Žymią dabartinių slavų kalbų žodyno dalį sudaro praslaviškasis paveldas. Lenkų kalbininko T. Ler-Splavinskio (lenk. T. Lehr-Spławiński) apskaičiavimais, maždaug ketvirtadalis išsilavinusio lenko žodyno – slavų prokalbės kilmės.[167]

Slavų prokalbės žodyno rekonstrukcija padeda daugiau sužinoti apie praslavų gyvenimą ir buitį, taip pat padeda nustatyti jų protėvynę. Pavyzdžiui, žinomi žemdirbystės terminai (*orati 'arti', *gumьno 'kluonas', *tokъ 'grendymas', *snopъ 'pėdas', *solma 'šiaudas', *zьrno 'grūdas', *mǫka 'miltai', *žьrny 'girnos'), žemdirbystės įrankių pavadinimai (*soxa 'žagrė', *borna 'akėčios', *motyka 'kaplys', *rydlo, *sьrpъ 'pjautuvas'), javai (*proso 'sora', *rъžь 'rugys', *ovьsъ 'aviža', *pьšenica 'kvietys', *(j)ęčьmy 'miežis'); gyvulininkystės terminai (*melko 'pienas', *syrъ 'sūris', *sъmetana 'grietinė', *maslo 'sviestas'), naminių gyvūnų pavadinimai (*govędo 'didelis raguotis', *korva 'karvė', *volъ 'jautis', *bykъ 'bulius', *telę 'veršelis', *ovьca 'avis', *(j)agnę 'ėriukas', *kon’ь 'arklys', *žerbę 'kumeliukas', *pьsъ 'šuo'); audimo terminai (*tъkati 'austi', *stavъ/*stanъ 'staklės', *krosno, *navojь, *ǫtъkъ 'ataudai', *čьlnъ 'šaudyklė', *bьrdo 'skietas', *verteno 'verpstė', *nitь 'nytys', *vьlna 'vilna', *lьnъ 'linas', *konopja 'kanapė', *kǫdělь 'kuodelis', *pręsti 'verpti', *sukno 'gelumbė', *poltьno 'drobė'), įrankių ir ginklų pavadinimai (*sekyra 'kirvis', *tesdlo 'vedega (didelis kirvis)', *nožь 'peilis', *pila 'pjūklas', *delbto 'kaltas', *moltъ 'kūjis', *šidlo 'yla', *jьgla 'adata', *kyjь 'vėzdas', *kopьje 'ietis', *lǫkъ 'lankas', *tętiva 'templė', *strěla 'strėlė', *porktja 'svaidyklė', *ščitъ 'skydas').[168]

Tyrimų istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors slavistika atsirado jau XIX a. pradžioje (jos patriarchu laikomas[169] J. Dobrovskis (ček. J. Dobrovský)), slavų prokalbės rekonstrukcijos mokslininkai gana ilgai nesiėmė. Pirmasis slavų prokalbės aprašas A. Šleicherio (vok. A. Schleicher) straipsnyje „Trumpa slavų kalbų istorijos apybraiža“ (vok. Kurzer Abriss der Geschichte der slavischen Sprache) pasirodė 1858 m.[170] Didelį indėlį į slavų prokalbės tyrimus įnešė A. Leskynas (vok. A. Leskien), nagrinėjęs slavų prokalbės fonetiką ir morfologiją.[171][172]

Kalbininkai, įnešę žymų indėlį į slavų prokalbės rekonstrukciją ir slavistiką

  • Адливанкин С. Ю., Фролова И. А (1978). История праславянской фонетики: ранний период. Учебное пособие по спецкурсу. Пермь: Пермский гос. университет им. А.М. Горького. p. 82.
  • Адливанкин С. Ю., Фролова И. А. (1979). История праславянской фонетики: поздний период. Учебное пособие по спецкурсу. Пермь: Пермский гос. университет им. А.М. Горького. p. 100.
  • Бернштейн С. Б. (2005). Сравнительная грамматика славянских языков. Классический университетский учебник (2-е изд leid.). М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука». p. 352. ISBN 5-211-06130-6, ISBN 5-02-033904-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  • Бирнбаум Х. (1986). Вступ. ст. В. А. Дыбо; Общ. ред. В. А. Дыбо и В. К. Журавлёва (red.). Праславянский язык: Достижения и проблемы в его реконструкции: Пер. с англ. М.: Прогресс. p. 512. {{cite book}}: no-break space character in |editor= at position 14 (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  • Кузнецов П. С. (2006). Очерки по морфологии праславянского языка. М.: КомКнига. p. 152. ISBN 5-484-00328-8.
  • Маслова В. А. (2004). Истоки праславянской фонологии: Учебное пособие. М.: Прогресс-Традиция. p. 480. ISBN 5-89826-201-6.
  • Мейе А. (1951). Пер. с франц. и примеч. П. С. Кузнецова; под ред. С. Б. Бернштейна; предисл. Р. И. Аванесова и П. С. Кузнецова. (red.). Общеславянский язык. М.: Издательство иностранной литературы. p. 492.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  • Halla-aho J. (2006). Ed. Arto Mustajoki, Pekka Pesonen, Jouko Lindstedt. (red.). Problems of Proto-Slavic Historical Nominal Morphology. On the Basis of Old Church Slavic. Slavica Helsingiensia, 26 (PDF). Helsinki: University of Helsinki. p. 289. ISBN 9-521-03012-7 (paperback), ISSN 0780-3281, ISBN 9-521-03013-5 (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-07-10. Nuoroda tikrinta 2018-07-26. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  • Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Spisy Univerzity J.E. Purkyně v Brně, Filozofická fakulta, č. 266. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 196.
  • Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 193–332. ISBN 8-301-14720-2.
  • Панов М. В. (1984). „Праславянский язык“. In Гл. ред. Г. В. Степанов (red.). Энциклопедический словарь юного филолога (языкознание). Библиотечная серия. М.: Педагогика. pp. 236–237.
  • Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Edit. Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. pp. 60–121. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  • Shevelov G. Y. (1964). A Prehistory of Slavic: the Historical Phonology of Common Slavic. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. p. 662.
  • Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 264. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301-14542-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)

  1. Schenker, A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 60. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  2. 2,0 2,1 2,2 Moszyński, L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 194. ISBN 8-301-14720-2.
  3. Schenker, A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 61. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  4. Moszyński, L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 195. ISBN 8-301-14720-2.
  5. 5,0 5,1 Супрун А. Е., Калюта А. М. (1981). Введение в славянскую филологию: Учеб. пособие для филол. фак. ун-тов. Мн.: Вышэйшая школа. p. 22. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  6. 6,0 6,1 Шушарина, И. А. (2011). Введение в славянскую филологию: учебное пособие (2-е изд., стереотип leid.). М.: ФЛИНТА. p. 150. ISBN 978-5-457-39795-8.
  7. 7,0 7,1 Горбачевский, А. А. (2011). Теория языка. Вводный курс: учебное пособие. М.: ФЛИНТА : Наука. p. 34. ISBN 978-5-9765-0965-8 (ФЛИНТА), ISBN 978-5-02-037279-5 (Наука). {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  8. Moszyński, L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 198–199. ISBN 8-301-14720-2.
  9. 9,0 9,1 Супрун А. Я. (2013). „Праславянский язык.“. In Уступ. арт. А. А. Кожынавай (red.). Выбраныя працы: Праславянский язык. Старославянский язык. Церковнославянский язык. Моваведы Беларусі. Мн.: Права і эканоміка. p. 17. ISBN 9-855-00674-7, ISBN 978-9-855-00674-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  10. [Супрун А. Я. (2013). „Праславянский язык.“. In Уступ. арт. А. А. Кожынавай (red.). Выбраныя працы: Праславянский язык. Старославянский язык. Церковнославянский язык. Моваведы Беларусі. Мн.: Права і эканоміка. pp. 17–18. ISBN 9-855-00674-7, ISBN 978-9-855-00674-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  11. Бернштейн С. Б. (2005). Сравнительная грамматика славянских языков. Классический университетский учебник (2-е изд leid.). М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука». p. 42. ISBN 5-211-06130-6, ISBN 5-02-033904-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  12. Бирнбаум Х. (1986). Вступ. ст. В. А. Дыбо; Общ. ред. В. А. Дыбо и В. К. Журавлёва (red.). Праславянский язык: Достижения и проблемы в его реконструкции: Пер. с англ. М.: Прогресс. p. 17. {{cite book}}: no-break space character in |editor= at position 14 (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  13. Супрун А. Е., Калюта А. М. (1981). Введение в славянскую филологию: Учеб. пособие для филол. фак. ун-тов. Мн.: Вышэйшая школа. p. 19. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  14. Riedinger R. (1969). Pseudo-Kaisarios: Überlieferungsgeschichte und Verfasserfrage. Byzantinisches Archiv, Heft 12. München: C.H. Beck. p. 302.
  15. Iordanis (2001). „De origine actibusque Getarum, (Iord. Get. 34—35)“. О происхождении и деяниях гетов: Getica. Византийская библиотека. Вступ. ст., пер., коммент. Е. Ч. Скржинской (2-е изд., испр. и доп. leid.). СПб.: Алетейя. p. 128. ISBN 5-89329-030-1. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2018-07-26. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: checksum (pagalba)
  16. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 206. ISBN 8-301-14720-2.
  17. Ключевский В. О. (1989). „Лекции по русской историографии. Лекция III. Исторические взгляды М. В. Ломоносова.“. In Под ред. В. Л. Янина; Послесл. и коммент. составили Р. А. Киреева, В. А. Александров и В. Г. Зимина (red.). Сочинения в девяти томах. VII. Специальные курсы (продолжение). М.: Мысль. p. 197. ISBN 5-244-00072-1, ISBN 5-244-00413-1. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  18. Шафарик П. Й. (1847). „Отдѣленiе II. Жилища и дѣянiя древнихъ Славянъ. § 10. Вѣтви Славянъ в землѣ Виндовъ или Сербовъ.“. In Пер. с чешск.О. Бодянского (red.). Славянскiя древности. I-й, Книга I-я. Часть историческая (Изд. 2-е, испр leid.). М.: Въ Университетской Типографiи. p. 363.
  19. Забѣлин И. Е. (1876). Исторiя русской жизни съ древнѣйшихъ времёнъ. Часть первая. М.: Типографiя Грачева и К., у Пречистенскихъ в., д. Шиловой. pp. 277–278.
  20. 20,0 20,1 Забѣлин И. Е. (1879). Исторiя русской жизни съ древнѣйшихъ времёнъ. Часть вторая. М.: [б. и.] p. 8.
  21. Mačinskij D. A. (1974). „Die älteste zuverlässige urkundliche Erwähnung der Slawen und der Versuch, sie mit den archäologischen Daten zu vergleichen“. Universitas Comeniana Bratislavensis. Facultas Philosophica. (Ethnologia Slavica leid.). VI: 56.
  22. Мачинский Д. А., Тиханова М. А. (1976). „О местах обитания и направлениях движения славян I–VIII вв. н. э.“. Acta archaeologica carpathica. XVI: 70.
  23. Κλαύδιος Πτολεμαῖος (1843). „Γεωγραφικὴ Ὑφήγησις. Βιβλίου γ. Κεφ. έ. 21 (Ptol. 3.5.21)“. In Ed. Carolus Friedricus Augustus Nobbe (red.). Claudii Ptolemaei Geographia. I (editio stereotipa leid.). Lipsiae: Sumptibus et typis Caroli Tauchnitii. p. 171.
  24. Трубачёв О. Н. (1979). „Старая Скифия” (Αρχαίη Σκυθίη) Геродота (IV, 99) и славяне: Лингвистический аспект“ (PDF). Вопросы языкознания. 4: 41. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-04-02. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  25. Трубачёв О. Н. (1982). „Из исследований по праславянскому словообразованию: генезис модели на -ěninъ, -*janinъ“ (PDF). Этимология 1980. М.: Издательство «Наука»: 12–13.
  26. Фасмер М. (1964–1973). Пер. с нем. О. Н. Трубачёва (red.). Этимологический словарь русского языка. В 4 тт. III. М.: Прогресс. pp. 664–666.
  27. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 206–207. ISBN 8-301-14720-2.
  28. 28,0 28,1 Moszyński K. (1957). Pierwotny zasiąg języka prasłowiańskiego. Prace językoznawcze (Polska Akademia Nauk. Komitet Językoznawstwa), 16. Wrocław — Kraków: Zakład narodowy imienia Ossolińskich — Wydawnictwo PAN. pp. 138–148. {{cite book}}: no-break space character in |location= at position 8 (pagalba)
  29. Фасмер М. (1964–1973). Пер. с нем. О. Н. Трубачёва (red.). Этимологический словарь русского языка. В 4 тт. III. М.: Прогресс. p. 676.
  30. Kronsteiner О. (1980). „Sind die slověne «Die Redenden» und die němeci «Die Stummen»? : eine neue Etymologie zum Namen der Slawen und der Deutschen.“. In Ed. P. Wiesinger (red.). Sprache und Name in Österreich: Festschrift für Walter Steinhauser zum 95. Geburtstag. Schriften zur deutschen Sprache in Österreich, Bd. 6. Wien: W. Braumüller. pp. 339 ff. ISBN 3-7003-0244-4, ISBN 978-3-7003-0244-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  31. Бернштейн С. Б. (1961). Очерк сравнительной грамматики славянских языков. В 2-х томах. 1 [Введение. Фонетика]. М.: АН СССР, Издательство «Наука». p. 91.
  32. Трубачёв О. Н. (1982). „Из исследований по праславянскому словообразованию: генезис модели на -ěninъ, -*janinъ“ (PDF). Этимология 1980. М.: Издательство «Наука»: 11–12.
  33. Под ред. А. Г. Широковой, В. П. Гудкова, red. (1977). Славянские языки. Очерки грамматики западнославянских и южнославянских языков. М.: Издательство Московского университета. p. 7.
  34. Эндзелинъ, И. (1911). Славяно-балтійскіе этюды (PDF). Х.: Типографія и Литографія М. Зильбергеръ и С-вья. pp. 200–201.
  35. Дини, П. (2002). Ред. А. В. Топорова; пер. с итал. А. В. Топоровой (red.). Балтийские языки. М.: ОГИ. pp. 152–163. ISBN 5-94282-046-5.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  36. Schenker, A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G. (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. pp. 61–62. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  37. Schenker, A. (2009). „Беседа В. Н. Топорова с Н.Н. Казанским 26 сентября 2006 г.“. In Под ред. В. В. Иванова (red.). Балто-славянские исследования. XVIII: Сборник научных трудов. М.: Языки славянских культур. p. 25. ISBN 978-5-9551-0299-3.
  38. Б. Вимер. Судьбы балто-славянских гипотез и сегодняшняя контактная лингвистика. // Ареальное и генетическое в структуре славянских языков. Москва, Институт славяноведения РАН, 2007
  39. Lehr-Spławiński, T. (1946). O pochodzeniu i praojczyźnie Słowian. Poznań: Wydawnictwo Instytutu Zachodniego. pp. 10–11.
  40. Лер-Сплавинский, Т. (1960). „К современному состоянию проблемы происхождения славян“ (PDF). Вопросы языкознания. 4 июль—август: 20–30. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-02-14. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  41. Rozwadowski, J. (1913). „Kilka uwag do przedhistorycznych stosunków wschodniej Europy i praojczyzny indoeuropejskiej na podstawie nazw wód“. Rocznik slawistyczny. Krakow: G. Gebenther i Spółka. VI: 39–73.
  42. Rozwadowski, J. (б.г. [1921]). Nazwy Wisły i jej dorzecza. Monografia Wisły, II. Warszawa: Nakładem Polskiego Towarzystwa Krajoznawczego. p. 20. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  43. Rozwadowski, J. (1948). Studia nad nazwami wód słowiańskich z mapą: dzieło pośmiertne. Prace onomastyczne Nr 1. Kraków: Nakł. Polskiej Akademii Umiejętności. pp. 280 ff.
  44. Schachmatow Al. (1911). „Zu den altesten slavisch-keltischen Beziehungen“. Archiv für slavische Philologie. Berlin: Weidmannsche Buchhandlung. XXXIII, Hf. 1-2.
  45. Sławski, F. (1998). Kom. red. Hanna Dalewska-Greń, Jerzy Rusek, Janusz Siatkowski (red. nacz.) (red.). „Praojczyzna Słowian“. Z polskich studiów slawistycznych: seria 9: Językoznawstwo: Prace na XII Międzynarodowy Kongres Slawistów w Krakowie 1998 («Energeia» leid.). Warszawa: 280. ISBN 8-385-11872-1.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  46. Niederlе, L. (1953). Rukovet slovanských starožitností. Z prací Slovanského ústavu ČSAV. Praha: Nakl. Československé akademie věd. p. 25.
  47. Rostafinski, J. (1908). O pierwotnych siedzibach i gospodarstwie Słowian w przedhistorycznych czasach: z jedną kartą geograficzną. Kraków: Nakładem Akademii Umiejętności; skład główny w księgarni Spółki Wydawniczej Polskiej. p. 10.
  48. Vasmer, M. (1923). Untersuchungen über die ältesten Wohnsitze der Slaven: I. Die Iranier in Südrussland. Leipzig: In kommission bei Markert & Petters. Veröffentlichungen des Baltischen und Slavischen Instituts an der Universität Leipzig, Bn. 3. p. 79.
  49. Vasmer, M. (1926). „Die Urheimat der Slaven“. In hrsg. von W. Volz (red.). Der ostdeutsche Volksboden; Aufsätze zu den Fragen des Ostens. Breslau: Ferdinand Hirt. pp. 387, [1].
  50. Филин, Ф. П. (1962). Образование языка восточных славян. М—Л: Издательство Академии наук СССР. pp. 83–151.
  51. Филин, Ф. П. (1972). Происхождение русского, украинского и белорусского языков: историко-диалектологический очерк. Л.: Наука, Ленинградское отделение. pp. 11–30.
  52. Бернштейн, С. Б. (1961). Очерк сравнительной грамматики славянских языков. В 2-х томах. том 1 [Введение. Фонетика]. М.: Издательство Академии наук СССР. pp. 52–73.
  53. Коstrzewski, J. (1939). „Od mezolitu do okresu wędrowek ludów“. Prehistoria ziem polskich. Encyklopedia Polska. Kraków: Nakł. Polskiej Akademii Umiejetności. pp. 300–344.
  54. Коstrzewski, J. (1946). Prasłowianńszczyzna: zarys dziejów i kultury Prasłowian. Z 68 rycinami i mapkami. Poznań: Księgarnia Akademicka. p. 164.
  55. Коzlowski, L. (1925). „Kultura łużycka a problem pochodzenia Słowian“. Pamiętnik IV Powszechnego Zjazdu Historyków Polskich w Poznaniu 6-8 grudnia 1925, I. Lwów: Polskie Towarzystwo Historyczne. pp. 14 ff.
  56. Лер-Сплавинский, Т. (1954). Пер. со 2-го польск. изд. И. Х. Дворецкого; Под ред. С. С. Высотского (red.). Польский язык. М.: Издательство иностранной литературы. pp. 9–30.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link) CS1 priežiūra: numeric names: editors list (link)
  57. Сzekanowski, J. (1927). Wstęp do historii Słowian. Perspektywy antropologiczne, etnograficzne, prehistoryczne i językoznawcze. Lwowskiej Biblioteki Slawistycznej, Tom 3. Lwów: Nakład K.S. Jakubowskiego.
  58. Сzekanowski, J. (1957). Wstęp do historii Słowian: perspektywy antropologiczne, etnograficzne, archeologiczne i językowe. Prace Instytutu Zachodniego, №. 21 (2-е wyd. na nowo oprac leid.). Poznań: Instytut Zachodni. p. 514.
  59. Сzekanowski, J. (1948). Polska-Słowiańszczyzna. Perspekty wy antropologiczne. Biblioteka wiedzy o Polsce, 3. Warszawa: Wyd. S. Arcta. p. 389.
  60. Rudnicki, M. (1959). Prasłowiańszczyzna Lechia-Polska : I — Wyłonienie się Słowian spośród ludów indoeuropejskich i ich pierwotne siedziby. Wydział Filologiczno-Filozoficzny. Prace Komisji Filologicznej: tom 19, zeszyt 1. Poznań: Poznańskie Towarzystwo Przyjaciół Nauk. pp. 22 ff.. {{cite book}}: no-break space character in |title= at position 37 (pagalba)
  61. Nalepa, J. (1968). Słowiańszczyzna północno-zachodnia (:Państwowe Wydawnictwo Naukowe leid.). Poznań. p. 287.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
  62. Мартынов, В. В. (1961). „К лингвистическому обоснованию гипотезы о Висло-Одерской прародине славян“ (PDF). 3. Вопросы языкознания: 51–59. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-04-02. Nuoroda tikrinta 2018-07-26. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  63. Мартынов, В. В. (1963). Лингвистические методы обоснования гипотезы о Висло-Одерской прародине славян. Мн.: Издательство АН БССР. p. 42.
  64. Moszyński, К. (1925). Badania nad pochodzeniem i pierwotną kulturą Słowian. I.: rzecz przedstawiona na posiedzeniu Wydziału filologicznego dn. 30 marca 1925. Kraków: Nakł. Polskiej Akademji Umiejętności, skład głowny w księgarniach Gebethnera i Wolffa. Rozprawy wydziału filologicznego, tom 62, № 2. p. 149.
  65. Moszyński, К. (1939). Kultura ludowa Słowian. Cześ̨ć II: Kultura duchowa, Zeszyt 2: z 2 mapkami, 40 wykresami, 149 dodatkami nutowymi oraz z rycinami ponad 1300-przed-miotów. Kraków: Nakł. Polskiej Akademii Umiejetności. pp. 1530 ff.
  66. Moszyński, K. (1957). Pierwotny zasiąg języka prasłowiańskiego. Wrocław — Kraków: Zakład narodowy imienia Ossolińskich — Wydawnictwo PAN. p. 261.
  67. Fraenkel E. (1962—1965). „gintãras; I. A – privekiúoti“. Litauisches etymologisches Wörterbuch. Bd. I—II (Indogermanische Bibliothek, II. Reihe: Wörterbücher). Heidelberg, Gottingen: Carl Winter— Universitätsverlag; Vandenhoeck & Ruprecht. p. 152. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  68. Фасмер, М. (1964—1973). „янта́рь“. In Пер. с нем. О. Н. Трубачёва (red.). Этимологический словарь русского языка. В 4 тт. IV: Т – Ящур. М.: Прогресс. p. 558. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  69. Редкол.: О. С. Мельничук (гол. ред.) та ін, red. (1982–2012). „янта́р“. Етимологічний словник української мови. В 7 тт. VI: У – Я. К.: Наукова думка. pp. 547–548. Suarchyvuotas originalas 2016-03-04. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  70. Skok, P. (1971—1974). „jantar“. In Uredili Mirko Deanović i Ljudevit Jonke; surađivao u predradnjama i priredio za tisak Valentin Putanec (red.). Etimologijski rječnik hrvatskoga ili srpskoga jezika (PDF). I: A – J. Zagreb: Jugoslavenska akademija znatosti i umjetnosti. p. 754. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  71. Machek V. (1957). „jantar“. Etymologický slovník jazyka českého a slovenského (2 vyd leid.). Praha: Academia, Nakladatelství Československé akademie věd. p. 216.
  72. Gluhak A. (1993). „jȁntār“. Hrvatski etimologijski rječnik. Biblioteka Vocabula. Zagreb: August Cesarec. p. 287. ISBN 953-162-000-8.
  73. Bezlaj F., Snoj M., Furlan M., Klemenčič S. (1977—2007). „jântar“. Etimološki slovar slovenskega jezika. 5 zv (Prva knjiga A – J leid.). Ljubljana: Slovenske akademije znanosti in umetnosti, Inštitut za slovenski jezik; Mladinska knjiga. p. 220. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  74. Редкол.: О. С. Мельничук (гол. ред.) та ін, red. (1982—2012). „буршти́н“. Етимологічний словник української мови. В 7 тт. I: А – Г. К.: Наукова думка. p. 305. Suarchyvuotas originalas 2007-03-02. Nuoroda tikrinta 2018-07-26. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  75. Рэд. Г. А. Цыхун, red. (1978—2010). „Буршты́н“. Этымалагічны слоўнік беларускай мовы. I: А – Бячэйка. Мн.: Акадэмія навук БССР; Беларуская навука. p. 421. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)
  76. Brückner A. (1985). „bursztyn“. Słownik etymologiczny języka polskiego (4 wyd. przedruk z l. wyd. leid.). Warszawa: Wiedza Powszechna. p. 50. ISBN 83-214-0410-3.
  77. Съст. Вл. Георгиев, Ив. Гълъбов, Й. Заимов, Ст. Илчев и др.; ред.: Вл. И. Георгиев, red. (1971—2011). „кехлиба̀р“. Български етимологичен речник. II: И – крепя. София: Издателство на Българската академия на науките. p. 348. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  78. Pronk-Tiethoff S. (2013). The Germanic loanwords in Proto-Slavic. Amsterdam, New York: Rodopi. pp. 60–61. ISBN 978-90-420-3732-8.
  79. Dini, P.U. (2000). Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 144. ISBN 5-420-01444-0.
  80. Moszyński L. Wstęp do filologii słowiańskiej. – 2 wyd. zmien. – Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 2006. – S. 206. – ISBN 8-301-14720-2
  81. 81,0 81,1 Sławski F. (1998). Kom. red. Hanna Dalewska-Greń, Jerzy Rusek, Janusz Siatkowski (red. nacz.) (red.). „Praojczyzna Słowian“. Z polskich studiów slawistycznych: seria 9: Językoznawstwo: Prace na XII Międzynarodowy Kongres Slawistów w Krakowie 1998. Warszawa: «Energeia»: 278. ISBN 8-385-11872-1.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  82. Mallory J. P., Adams Douglas Q. (1997). Encyclopedia of Indo-European culture. L.: Fitzroy Dearborn Publishers. pp. 523. ISBN 978-1-884964-98-5.
  83. Гимбутас М. (2007). Славяне. М.: Центрполиграф. p. 119. ISBN 978-5-952427-56-3.
  84. Smoczyński W. (1986). „Języki bałtyckie“. Języki indoeuropejskie. Warszawa: PWN. pp. 823–824.
  85. Бирнбаум Х. (1986). Вступ. ст. В. А. Дыбо; Общ. ред. В. А. Дыбо и В. К. Журавлёва (red.). Праславянский язык: Достижения и проблемы в его реконструкции: Пер. с англ. М.: Прогресс. p. 21. {{cite book}}: no-break space character in |editor= at position 14 (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  86. Pronk-Tiethoff S. (2013). The Germanic loanwords in Proto-Slavic. Amsterdam — New York: Rodopi. pp. 14–15. ISBN 978-90-420-3732-8. {{cite book}}: no-break space character in |location= at position 10 (pagalba)
  87. Шушарина И. А. (2011). Введение в славянскую филологию: учебное пособие. М.: ФЛИНТА. p. 149. ISBN 978-5-457-39795-8.
  88. Супрун, А. Я. (2013). „Праславянский язык.“. In Уступ. арт. А. А. Кожынавай (red.). Выбраныя працы: Праславянский язык. Старославянский язык. Церковнославянский язык. Моваведы Беларусі. Мн.: Права і эканоміка. p. 18. ISBN 9-855-00674-7, ISBN 978-9-855-00674-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  89. Осипов, Б. И. (2004). „От автора.“. In Уступ. арт. А. А. Кожынавай (red.). Основы славянского языкознания: Учебное пособие (для студентов филологических факультетов). Омск: Омский государственный университет. pp. 5. ISBN 5-7779-0442-4.
  90. Под ред. С. И. Коткова, А. И Сумкиной, red. (1967). „Картотека Этимологического словаря славянских языков.“. Лингвистические источники: фонды института русского языка. М.: Наука. p. 139.
  91. Адливанкин, С. Ю. (1971). Краткий очерк истории праславянской фонетики. Учебное пособие для студентов заочного отделения. Пермь: Пермский гос. университет им. А.М. Горького. pp. 14–15.
  92. Адливанкин С. Ю., Фролова И. А (1978). История праславянской фонетики: ранний период. Учебное пособие по спецкурсу. Пермь: Пермский гос. университет им. А.М. Горького. p. 77.
  93. Супрун А. Е., Калюта А. М. (1981). Введение в славянскую филологию: Учеб. пособие для филол. фак. ун-тов. Мн.: Вышэйшая школа. pp. 22–23. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  94. Ф. П. Филин. Происхождение русского, украинского и белорусского языков. М.: КомКнига, 2006, с. 163 слл.
  95. Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 16.
  96. Shevelov G. Y. (1964). A Prehistory of Slavic. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. p. 32. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  97. Shevelov G. Y. (1964). A Prehistory of Slavic. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. p. 100.
  98. Бернштейн С. Б. (2005). Сравнительная грамматика славянских языков. Классический университетский учебник (2-е изд leid.). М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука». p. 165. ISBN 5-211-06130-6, ISBN 5-02-033904-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  99. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 66. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301-14542-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  100. Супрун А. Е., Калюта А. М. (1981). Введение в славянскую филологию: Учеб. пособие для филол. фак. ун-тов. Мн.: Вышэйшая школа. p. 25.
  101. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 67. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  102. Бондалетов В. Д., Самсонов Н. Г., Самсонова Л. Н. (2008). Старославянский язык. Таблицы. Тексты. Учебный словарь. М.: Издательство «Флинта», Издательство «Наука». p. 131. ISBN 978-5-89349-408-2, ISBN 978-5-02-002804-3. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
  103. Кузнецов П. С. (2006). Очерки по морфологии праславянского языка. М.: КомКнига. pp. 35–36. ISBN 5-484-00328-8.
  104. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 248. ISBN 8-301-14720-2.
  105. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 250. ISBN 8-301-14720-2.
  106. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G. (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 84. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  107. 107,0 107,1 107,2 107,3 107,4 Bičovský J. Vademecum starými indoevropskými jazyky. – Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy, Filozofická fakulta, 2009. – S. 222. – ISBN 978-80-7308-287-1, ISBN 8-073-08287-X
  108. Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. pp. 86–92.
  109. Shenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G. (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 91. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  110. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 160. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-83-0114-542-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  111. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 270–271. ISBN 8-301-14720-2.
  112. Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. pp. 117–118.
  113. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 272–273. ISBN 8-301-14720-2.
  114. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 169. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301145-42-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  115. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 277–278. ISBN 8-301-14720-2.
  116. 116,0 116,1 Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 119.
  117. 117,0 117,1 Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 182. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301145-42-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  118. 118,0 118,1 118,2 118,3 118,4 118,5 Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 92. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  119. 119,0 119,1 Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 284. ISBN 8-301-14720-2.
  120. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 283. ISBN 8-301-14720-2.
  121. 121,0 121,1 121,2 121,3 Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 285. ISBN 8-301-14720-2.
  122. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 183. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301-14542-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  123. 123,0 123,1 Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 184. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301-14542-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  124. Кузнецов П. С. (2006). Очерки по морфологии праславянского языка. М.: КомКнига. pp. 82–84. ISBN 5-484-00328-8.
  125. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 190. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301145-42-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  126. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 301. ISBN 8-301-14720-2.
  127. 127,0 127,1 Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 103.
  128. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 301–302. ISBN 8-301-14720-2.
  129. Мейе А. (1951). Пер. с франц. и примеч. П. С. Кузнецова; под ред. С. Б. Бернштейна; предисл. Р. И. Аванесова и П. С. Кузнецова. (red.). Общеславянский язык. М.: Издательство иностранной литературы. p. 167.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  130. Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. pp. 100–107.
  131. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 96. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  132. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 311–312. ISBN 8-301-14720-2.
  133. Кузнецов П. С. (2006). Очерки по морфологии праславянского языка. М.: КомКнига. pp. 103–106. ISBN 5-484-00328-8.
  134. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 98. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  135. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 315. ISBN 8-301-14720-2.
  136. Мейе А. (1951). Пер. с франц. и примеч. П. С. Кузнецова; под ред. С. Б. Бернштейна; предисл. Р. И. Аванесова и П. С. Кузнецова. (red.). Общеславянский язык. М.: Издательство иностранной литературы. p. 218.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
  137. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 232. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301145-42-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  138. Кузнецов П. С. (2006). Очерки по морфологии праславянского языка. М.: КомКнига. pp. 128–132. ISBN 5-484-00328-8.
  139. 139,0 139,1 Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 107.
  140. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 103. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  141. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 318. ISBN 8-301-14720-2.
  142. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 320. ISBN 8-301-14720-2.
  143. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 192. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301145-42-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  144. 144,0 144,1 Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 108.
  145. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 325–326. ISBN 8-301-14720-2.
  146. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 303. ISBN 8-301-14720-2.
  147. Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 197. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301145-42-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  148. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 326–327. ISBN 83-01-14720-2.
  149. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 327–328. ISBN 8-301-14720-2.
  150. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 332. ISBN 8-301-14720-2.
  151. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 328–329. ISBN 8-301-14720-2.
  152. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. pp. 105–106. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  153. 153,0 153,1 Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 330. ISBN 83-01-14720-2.
  154. 154,0 154,1 Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 106. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  155. Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. p. 105. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  156. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 331. ISBN 8-301-14720-2.
  157. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 331–332. ISBN 8-301-14720-2.
  158. Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 122.
  159. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 259. ISBN 83-01-14720-2.
  160. Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 258. ISBN 8-301-14720-2.
  161. Bičovský J. (2009). Vademecum starými indoevropskými jazyky. Praha: Nakladatelství Univerzity Karlovy, Filozofická fakulta. p. 222. ISBN 978-80-7308-287-1, ISBN 8-073-08287-X. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  162. Бернштейн С. Б. (2005). Сравнительная грамматика славянских языков. Классический университетский учебник (2-е изд leid.). М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука». pp. 91–101. ISBN 5-211-06130-6, ISBN 5-020-33904-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  163. Супрун А. Я. (2013). „Праславянский язык.“. In Уступ. арт. А. А. Кожынавай (red.). Выбраныя працы: Праславянский язык. Старославянский язык. Церковнославянский язык. Моваведы Беларусі. Мн.: Права і эканоміка. p. 84. ISBN 9-855-00674-7, ISBN 978-9-855-00674-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  164. Журавлёв А. Ф. (2010). „Научная школа «Славянская этимология» (Москва). Доклад“. Международная конференция «Русский мир и славянство. Письменность, словари, энциклопедии» (в память академика О. Н. Трубачёва), проведённая в Москве 22—23 октября 2010. М.: Российская государственная библиотека. {{cite journal}}: no-break space character in |journal= at position 113 (pagalba)[neveikianti nuoroda]
  165. Саенко М. Н. (2010). „Derksen R. Etymological dictionary of the Slavic inherited lexicon. Leiden; Boston: Brill, 2008. 726 c.“. Известия Южного федерального университета. Филологические науки. 3: 186–189. ISSN 1995-0640. Suarchyvuotas originalas 2015-02-14. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  166. „Информация из заявки. Аннотация к проекту номер: 14-04-16069. Название: Этимологический словарь славянских языков. Праславянский лексический фонд. Вып. 39. 20 а. л.“. Карточка проекта, поддержанного Российским гуманитарным научным фондом. Российский Гуманитарный Научный Фонд. 2014-12-20. Suarchyvuotas originalas 2015-02-14. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  167. Лер-Сплавинский Т. (1954). Пер. со 2-го польск. изд. И. Х. Дворецкого; Под ред. С. С. Высотского (red.). Польский язык. М.: Издательство иностранной литературы. p. 64.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link) CS1 priežiūra: numeric names: editors list (link)
  168. Селищев А. М. (1941). Славянское языкознание. Западнославянские языки. М.: Государственное учебно-педагогическое издательство Наркомпроса РСФСР. pp. 11–14.
  169. Снегирев И. (1884). Іосифъ Добровскій. Его жизнь, учено-литературные труды и заслуги для славяновѣдѣнія (PDF) (2-е изд leid.). Каз.: Типографія Императорскаго Университета. p. 191. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-08-21. Nuoroda tikrinta 2021-02-23.
  170. Ильинский Г. А. (1962). „Взгляд на общий ход изучения праславянского языка“ (PDF). Вопросы языкознания. 5 сентябрь—октябрь: 124–125. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-02-14. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  171. Ильинский Г. А. (1962). „Взгляд на общий ход изучения праславянского языка“ (PDF). Вопросы языкознания. 5 сентябрь—октябрь: 126. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-02-14. Nuoroda tikrinta 2018-07-26.
  172. Бернштейн С. Б. (2005). Сравнительная грамматика славянских языков. Классический университетский учебник (2-е изд leid.). М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука». p. 115. ISBN 5-211-06130-6, ISBN 5-02-033904-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.