Slavų prokalbė

Slavų prokalbė
Paplitimas	Rytų Europa
Kilmė	Indoeuropiečių prokalbė > Baltų-slavų prokalbė?(hipotezė) >> Slavų prokalbė >>> Dukterinės kalbos – slavų

Slavų prokalbės ir jos dialektų paplitimas VI a. Šviesiai raudona spalva išskirtas Prahos, Penkovo ir Koločino kultūrų kompleksas. Tikėtina, kad ši sritis atitinka slavų prokalbės paplitimo arealą.

Slavų prokalbė, arba praslavų kalba, – prokalbė, iš kurios kilo slavų kalbos. Nėra išlikę jokių rašytinių slavų prokalbės paminklų, todėl ji atkuriama, remiantis slavų ir kitų paliudytų indoeuropiečių kalbų duomenimis.

Slavų prokalbė nebuvo statinė kalba, ilgainiui ji kito, ir šios prokalbės formas galima rekonstruoti įvairiai, žiūrint, koks chronologinis pjūvis pasirenkamas.

Slavų prokalbė kilusi iš indoeuropiečių prokalbės. Esama hipotezės, kad baltų ir slavų kalbos išgyveno kalbinės vienovės laikotarpį ir baltų-slavų kalbos neva vėliau skilusios į slavų prokalbę ir baltų prokalbę.

Pavadinimas

Terminas „praslavų kalba“ (rus. праславянский язык) buvo sudarytas su priešdėliu pra- iš žodžio „slavų“, ir kadangi buvo sukurtas sekant vokiečių komparatyvistikos mokykla, sietinas su atitinkamu vokišku terminu vok. Urslavisch. Terminas „praslavų kalba“ panašiai vartojamas daugumoje slavų kalbų: bltr. праславянскі, ukr. праслов’янський, lenk. prasłowiański, ček. praslovanský, svk. praslovanský, bulg. праславянски, maked. прасловенски, kroat. praslavenski, serb. прасловенски, slovėn. рraslovanski.

Kai kurie tyrėjai kaip sinonimišką slavų prokalbei įvardinti terminą vartoja „bendroji slavų kalba“ (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski, rus. общеславянский) arba „pradinė slavų kalba“; pastarasis pavadinimas, be kita ko, laikomas nepatogiu ir gremėzdišku, nes iš jo negalima sudaryti būdvardžio.

Pirmą kartą slavai paminėti kaip „sklavinai“ (sen. gr. Σκλάβηνοι, sen. gr. Σκλαύηνοι, sen. gr. Σκλάβινοι ir lot. SCLAVENI, lot. SCLAVINIAE), mokslininkų manymu, VI a. (Pseudocezario (angl. Pseudo-Caesarius), Prokopijaus iš Cezarėjos ir Jordano darbuose).

Daug tyrėjų (M. Lomonosovas, P. Šafarikas (svk. P. Šafárik), I. Zabelinas, D. Mačinskis, M. Tichanova) išsakė nuomonę, kad Ptolemėjaus „Geografijos vadove“ minima gentis „stavanai“ gr. Σταυανοί tapatintina su slavais, be to, O. Trubačiovo manymu, terminas „stavanai“ – slavų savivardžio vertinys (indoiranėnų *stavana- reiškia 'giriamas'), o tai pirmąjį slavų paminėjimą nukelia į II a.

Dėl slavų savivardžio etimologijos (vns. *slověninъ, dgs. *slověne) mokslininkai diskutuoja. Esama keleto pagrindinių kilmės hipotezių:

• iš daiktavardžio *slovo 'žodis' arba veiksmažodžio *sluti (I vns. asmuo *slovǫ) 'kalbėti suprantamai';
• iš hipotetinio vandenvardžio *Slovo, *Slova arba *Slovje, kuris kildinamas iš ide. *ḱleṷ- / *ḱloṷ- 'būti švariam, skaidriam' (K. Mošinskis (lenk. K. Moszyński) manė, kad tai Dnepras, kurio slaviškas folklorinis epitetas Kijevo Rusios laikotarpiu žinomas iš „Sakmės apie Igorio žygį“ – sen. rus. Слову́тичь (Slovutič), turintis reikšmę 'šlovingas, žinomas, įžymus', pradžioje galbūt reiškęs 'vandeningas, pilnas vandens'); pastaruoju metu: iš vandenvardžių Славута, Славка ir kitų su šaknimi Слав-.
• iš ide. *(s)-lau̯-os 'liaudis' (su indoeuropietiškuoju judriuoju s).

Pirmoji hipotezė buvo kritikuojama dėl to, kad formantas *-ěninъ paprastai sutinkamas žodžiuose, sudarytuose iš vietovių pavadinimų. Hipotezės šalininkai pažymi, kad esama sietinų su veiksmažodžiais darinių: sen rus. бҍглянинъ, бҍжанинъ 'bėglys', кличанинъ 'varovas', ловьчанинъ 'medžiotojas', люжанинъ 'pasaulietis', пирѧнинъ 'puotautojas', пълчанинъ 'karys', сҍмиꙖнинъ 'tarnas', тържанинъ 'prekiautojas'.

Kalbos istorija

Mokslo pasaulyje baltų-slavų kalbų santykiai ilgą laiką yra diskusijų objektas. Baltų ir slavų kalbos turi daug panašumų visuose kalbos lygiuose. A. Šleicherį (vok. A. Schleicher) tai vertė teigti buvus bendrą baltų-slavų prokalbę, skilusią į baltų ir slavų prokalbes. Tos pačios nuomonės laikėsi ir K. Brugmanas (vok. K. Brugmann), F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, J. Kurylovičius, A. Vaijanas (pranc. A. Vaillant), J. Otrembskis (lenk. J. Otrębski), V. Georgijevas ir kiti. А. Mejė (pranc. A. Meillet), priešingai, manė, kad baltų ir slavų kalbų panašumai susidarė dėl nepriklausomos lygiagrečios raidos, o bendros baltų ir slavų prokalbės nebuvo. Tokios pačios nuomonės laikėsi J. Boduenas de Kurtenė (lenk. J. Baudouin de Courtenay) ir Ch. Stangas (norv. Ch. Stang). J. Rozvadovskis (lenk. J. Rozwadowski) pasiūlė schemą, pagal kurią po baltų ir slavų kalbinės vienovės (III tūkst. pr. m. e.) ėjo nepriklausomos raidos laikotarpis (II–I tūkst. pr. m. e.), o tada kalbos vėl ėmusios artėti (nuo mūsų eros pradžios iki šių dienų). J. Endzelynas (latv. J. Endzelīns) teigė, kad skilus indoeuropiečių prokalbei slavų prokalbė ir baltų prokalbė rutuliojosi nepriklausomai, o vėliau išgyveno suartėjimo laikotarpį. Pasak V. Toporovo ir V. Ivanovo, slavų prokalbė išsivystė iš baltų prokalbės paribio dialektų. Vėliau V. Toporovas išsakė teiginį, kad „slavų prokalbė – tai vėlyvoji tąsa ne šiaip baltų, o būtent prūsų dialektų“. Vis dėlto, nagrinėjant baltų-slavų problemos hipotezes, matyti tam tikras atsietumas nuo lyginamojo metodo ir polinkis į labiau asmenines teorines atramas..

Yra keletas teorijų, kur galėjusi būti slavų protėvynė:

• Rytų Europa (J. Rozwadowski, A. Šachmatov, F. Sławski)
• centro hipotezė (Pripetės–Vidurio Europos teorija) (L. Niederle, J. Rostafiński, M. Fasmer, F. Filip, S. Bernštein)
• „autochtoninė“ vakarų hipotezė (Vyslos–Oderio teorija), ypač populiari tarp lenkų mokslininkų, pasak kurios slavai tapatinami su lužitėnų kultūra (J. Kostrzewski, L. Коzlowski, T. Lehr-Spławiński, J. Сzekanowski, M. Rudnicki, J. Nalepa, V. Martynov)
• Azijos hipotezė (ankstyvieji K. Mošinskio (lenk. K. Moszyński) darbai)

Vėliau K. Mošinskis (lenk. K. Moszyński) teigė, kad maždaug 500 m. pr. m. e. slavų prokalbės arealas turėjęs būti vakarų-centrinėje Padniestrėje. Iš čia, mokslininko manymu, slavai plito į šiaurę ir vakarus.

Leksikos duomenys rodo, kad praslavai negyveno jūros pakrantėje, nes slavų prokalbėje iš esmės nėra terminologijos, susijusios su jūreivyste, laivų statyba, jūrine žvejyba ir jūrine prekyba. Praslavai taip pat negalėjo gyventi Gintaro kelio teritorijoje, mat žodis „gintaras“ visose slavų kalbose yra skolinys (iš lietuvių k., vokiečių k. arba turkų k.). Visi šie duomenys byloja ne „autochtoninės“ hipotezės naudai.

F. Slavskis (lenk. F. Sławski) ir L. Mošinskis (lenk. L. Moszyński) baltų ir slavų kalbinės vienovės laikotarpį mano buvus 2000–1500 m. pr. m. e. Po 1500 m. pr. m. e. prasideda atskira slavų prokalbės istorija. V. Toporovo ir V. Ivanovo teigimu, nuo II tūkstantmečio pr. m. e. iki I tūkstantmečio pr. e. m. vidurio slavų prokalbė tebuvo baltų prokalbės šnektų tąsa. F. Slavskis slavų prokalbės dialektinį skaidymąsi sieja su V a. prasidėjusia didele slavų migracija. L. Mošinskio teigimu, slavų veržimasis į Balkanus ir vakarų, pietų bei rytų slavų kalbų grupių susidarymas žymi slavų prokalbės egzistavimo pabaigą.

I m. e. tūkstantmečio viduryje masinę slavų migraciją paskatino Europos žemes niokoję klajokliai hunai, bulgarai ir avarai, taip pat žlunganti Hunų imperija.

V. Smočynskio (lenk. W. Smoczyński) teigimu, iki slavų išplitimo baltų ir slavų siena ėjusi palei Pripetės upę.

VI a. slavai iš šiaurės kirto Karpatus bei Sudetus ir apgyvendino rytų Alpes, pasistūmėjo į Balkanų pusiasalį, o jo slavinimas truko ir VII a.

Daug mokslininkų (G. Holzer, R. Matasović) veda skirtumą tarp sąvokų slavų prokalbė (angl. Proto-Slavic, vok. Urslavisch, kroat. praslavenski) ir bendroji slavų kalba (pranc. slave commune, angl. Common Slavic, vok. Gemeinslavisch, kroat. općeslavenski). Pirmąja sąvoka nusakoma kalba, kuria slavai kalbėjo iki ekspansijos, jos metu ir po jos, o antroji sąvoka žymi slavų kalbų istorijos laikotarpį, kai slavų prokalbė jau skilo, tačiau tarp idiomų, į kuriuos ji skilo, ir toliau išliko glaudūs ryšiai ir vyko bendros inovacijos. N. Trubeckojaus ir N. Durnovo teigimu, vėlyvasis slavų prokalbės laikotarpis truko iki XII a. (iki redukuotųjų balsių išnykimo), ir būsimųjų slavų kalbų skirtumai tuo metu nebuvo didesni negu tarp dialektų. Šią teoriją kritikavo S. Bernšteinas.

Transkripcija

Slavų prokalbės vartotojai rašto neturėjo. Moksle užrašant istoriniu lyginamuoju metodu rekonstruojamas praslaviškas formas (prieš jas, žymint hipotetiškumą, tradiciškai rašoma žvaigždutė (*)), pasitelkiama speciali fonomorfologinė lotynų abėcėle grįsta transkripcija su keletu papildomų diakritinių ženklų. Be lietuvių skaitytojui įprastų raidžių su diakritiniais ženklais (š, č, ž), atkreiptinas dėmesys į šiuos specialius slavų prokalbės garsams užrašyti skirtus rašmenis:

• ě – tiksliai nežinomos kokybės balsis, senojoje bažnytinėje slavų kalboje tartas kaip ilgasis balsis e, o vėlesnėse slavų kalbose virtęs nuo [ӓ] iki [i];
• ę – nosinis balsis e;
• ǫ – nosinis balsis o;
• y – kietasis balsis i (= rus. ы, lenk. y);
• ь – redukuotas i tipo balsis;
• ъ – redukuotas u tipo balsis;
• x – priebalsis ch.

Apostrofas (') naudojamas priebalsių minkštumui žymėti.

Fonetika ir fonologija

Vėlyvuoju indoeuropiečių prokalbės laikotarpiu turėta tokia priebalsių sistema:

Ide. priebalsiai

		Abilūpiniai	Dantiniai	Palataliniai	Gomuriniai			Laringalai
					palataliniai gomuriniai	paprastieji gomuriniai	lūpų gomuriniai
Nosiniai		m	n
Sprogstamieji	duslieji	p	t		ḱ	k	kʷ
	skardieji	b	d		ǵ	g	gʷ
	skardieji aspiruotieji	bʰ	dʰ		ǵʰ	gʰ	gʷʰ
Pučiamieji			s					h₁, h₂, h₃
Sklandieji			r, l
Pusbalsiai		w		y

Jau seniausiuoju slavų prokalbės laikotarpiu ši sistema patyrė tokių pokyčių:

• Ide. trys sprogstamųjų priebalsių eilės (duslieji – skardieji – skardieji aspiruotieji) buvo pertvarkyta į dvi eiles (duslieji – skardieji). J. Ševeliovas tai laikė seniausiu slavų fonetiniu pokyčiu.
• Išnyko skiemeniniai sonantai. J. Ševeliovo manymu, šis pokytis įvyko maždaug tuo pat metu, kai buvo netekta skardžiųjų aspiruotųjų priebalsių.
• Lūpų gomuriniai priebalsiai sutapo su paprastaisiais gomuriniais.
• Satemizacija. Palatalizuoti liežuvio užpakaliniai priebalsiai (k', g') per tarpinį liežuvio vidurinių laipsnį (t', d') ir afrikatas (ts, ds) virto pučiamaisiais priebalsiais (s, z). Neabejotina, kad šis procesas bus prasidėjęs dar iki indoeuropiečių prokalbės skilimo, bet baigėsi vėliau, nes jo padariniai įvairiose sateminėse kalbose skiriasi.
• Pederseno dėsnis. Vyko drauge su satemizacija, tačiau baigėsi anksčiau. Tai matyti iš pavyzdžių пьсати 'rašyti' ir вьсь 'kaimas'. Abiem atvejais s yra tinkamose virsti x padėtyse. Vis dėlto šios padėtys susiformavo po to, kai k' jau nebevirto s, ir todėl šiais atvejais x nesusidarė. Būtent po satemizacijos pabaigos х slavų prokalbėje virto savarankiška fonema. A. Mejė (pranc. A. Meillet), remdamasis duomenimis kitų sateminių kalbų, kuriose s virto š, yra iškėlęs prielaidą, kad slavų prokalbėje s virto š, o vėliau, pirmosios palatalizacijos metu, š išliko prieš priešakinės eilės balsius, o prieš užpakalinės virto x (pagal analogiją su k/č pasiskirstymu).
• Garsas m žodžio gale tapo nebeleistinas ir virto n. Toks pokytis matyti visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus italikų ir indoiranėnų, taip pat ir anatolų. S. Bernšteinas teigė, kad šis pokytis turėjęs įvykti baltų-slavų kalbų bendrystės laikotarpiu, ką patvirtina prūsų kalbos duomenys (galūnė -an -a < *-o kamieno vyriškosios ir bevardės giminės galininke ir bevardės giminės vardininke).

Ide. balsiai ir dvibalsiai

		Priešakinės eilės		Vidurinės eilės		Užpakalinės eilės
		ilgieji	trumpieji	ilgieji	trumpieji	ilgieji	trumpieji
Aukštutinio pakilimo	balsiai	ī	i			ū	u
Vidurinio pakilimo	balsiai	ē	e			ō	o
	dvibalsiai	ēi, ēu	ei, eu			ōi, ōu	oi, ou
Žemutinio pakilimo	balsiai			ā	a
	dvibalsiai			āi, āu	ai, au

• Slavų prokalbėje įvyko kiekybinis balsių išlyginimas, dvibalsių suvienbalsinimas ir atsirado du nosiniai garsai. Po šių pokyčių balsių sistema sumažėjo iki 11 fonemų (*e, *ě, *ь, *ъ, *i, *y, *a, *o, *u, *ę, *ǫ). Panašūs (bet ne tapatūs!) procesai vyko indoiranėnų ir germanų kalbose.

Iki palatalizacijos ir jotacijos slavų prokalbės priebalsių sistema atrodė taip:

	sprogstamieji	pučiamieji	nosiniai	virpamieji	šoninianiai	pusbalsiai
lūpiniai	b — p		m			w
dantiniai	d — t	s — z	n	r	l
viduriniai						j
gomuriniai	k — g	x

Dvi svarbiausios slavų prokalbės fonetinės tendencijos – tai polinkis į intensyvėjantį skambumą ir skiemens vidaus harmoniją.

Polinkis į intensyvėjantį skambumą buvo šių procesų priežastis:

• Žodžio gale išnyko trankieji priebalsiai;
• Suvienbalsėjo dvibalsiai – dvibalsis [eɪ̯] virto [i], [oɪ̯] – [ě] ir, tikėtina, [i]; dvibalsiai [oṷ] ir [eṷ] prieš priebalsius ir žodžio gale virto [u];
• Atsirado du nosiniai garsai;
• Įvyko sonantų metatezė.

Polinkis į skiemens vidaus harmoniją sukėlė šiuos procesus:

• Balsių akomodaciją po *j;
• Priebalsių sąveiką su *j;
• Pirmąją palatalizaciją – gomuriniai [k], [g], [x] prieš priešakinės eilės balsius ir j atitinkamai virto [č́] (tʃʲ), [dž'] (dʒʲ), [š́] (ʃʲ). Jei prieš gomurinius priebalsius atsidurdavo švilpiamieji priebalsiai s arba z, susidaręs šnypščiamasis priebalsis juos asimiliuodavo: sk > šč́ (ʃtʃʲ), zg > ždž́ (ʒdʒʲ);
• Antrąją palatalizaciją. Ją sukėlė dvibalsių suvienbalsinimas. Šios palatalizacijos esmė buvo ta, kad gomuriniai k, g, x atitinkamai virto ć, dź, ś pietų bei rytų slavų kalbose ir c, dź, š́ vakarų slavų kalbose. Vėliau visose slavų kalbose, išskyrus lenkų, polabų ir bažnytinę slavų, afrikata dź supaprastėjo ir virto ź;
• Trečiąją palatalizaciją.

Ankstyvojo slavų prokalbės laikotarpio priebalsių sistema:

	sprogstamieji	pučiamieji	afrikatos	nosiniai	virpamieji	šoniniai
lūpiniai	b — p	v		m
dantiniai alveoliniai	d — t	s — z		n — n'	r — r'	l — l'
dantiniai postalveoliniai		ž' — š'	č'
viduriniai		j
gomuriniai	k — g	x

Bendrosios slavų epochos pokyčiai:

• Vakarų dialektuose junginiai kt', gt' virto c', rytų dialektuose – č', pietų – š't'.
• Pietų ir rytų dialektuose junginiai tl, dl buvo supaprastinti, vakarų dialektuose išlaikyti, o Pskovo dialekte paversti kl, gl.

Prozodija

Rekonstruojama slavų prokalbės kirčiavimo sistema genetiškai artima baltų prokalbės sistemai, o tai neretai pasitelkiama kaip argumentas baltų ir slavų kalbinės vienovės naudai teigiant, kad ši vienovė turėjusi siekti laringalų egzistavimo laikus.

Ypač vertingi serbų-kroatų kalbos duomenys, joje yra keturi kirčio tipai: trumpasis krentantysis кра̏ва, ilgasis krentantysis гра̂д, trumpasis kylantysis òтац, ilgasis kylantysis ре́ка. Vis dėlto serbų-kroatų kalba patyrė sisteminį kirčio į vieną skiemenį arčiau žodžio pradžios perkėlimą, todėl pagal tokį kirčiavimą neišeina nustatyti senosios kirčio vietos.

Rytų slavų kalbose, kaip ir bulgarų kalboje, išsaugotas laisvas kirtis, tačiau muzikinį kirtį pakeitė dinaminis.

Čekų kalboje kirtis tapo fiksuotas pirmajame skiemenyje, iš senosios kirčiavimo sistemos likę tik pėdsakai – akūtą atspindi balsio ilgumas.

Morfologija

Slavų prokalbėje buvo išsaugoti 7 indoeuropiečių prokalbės linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas), buvo prarastas tik abliatyvas, susiliejęs su kilmininku (ir savo galūnę davęs *-o- kamieno vienaskaitos kilmininkui, kituose kamienuose jau indoeuropiečių prokalbėje abliatyvas neturėjo atskiros formos).

Daiktavardis

Slavų prokalbėje buvo tokie linksniavimo tipai (priklausomai nuo tematinio elemento): *-ā-, *-o-, *-i-, *-u-, taip pat priebalsiniai kamienai. Be to, *-ā- ir *-o- kamienai turėjo kietąjį ir minkštąjį potipius (*-jā- ir *-jo-). Priebalsiniai kamienai taip pat turėjo keletą potipių. Indoeuropiečių prokalbės *-ī- kamienas išnyko ir susiliejo su *-jā- kamienu, palikdamas pėdsakų daiktavardžių vardininke, turinčiame priesagas *-yni ir *-ьji (*oldьji 'eldija, valtis').

Indoeuropiečių prokalbės šakniniai atematiniai daiktavardžiai arba išnyko, arba perėjo į kitus linksniavimo tipus (pavyzdžiui, ide. *snoɪ̯gʷʰs 'sniegas' > *snoɪ̯gʷʰos > *sněgъ, ide. *nokʷts 'naktis' > *noktis). Pagal atematinį (priebalsinį) linksniavimo tipą slavų prokalbėje buvo kaitomi daiktavardžiai su priesagomis *-en-, *-es-, *-ter-, *-ū-, *-men-, *-nt-, tačiau šis tipas jau nebebuvo produktyvus. Be to, priebalsinės galūnės vartotos daiktavardžių su priesagomis *-tel'-, *-an- ir *-ar'- daugiskaitoje, taip pat vienaskaitos ir daugiskaitos veikiamųjų vyriškosios giminės dalyvių vardininke.

Slavų prokalbės žodžių *vьlkъ 'vilkas', *kon’ь 'arklys', *synъ 'sūnus', *gostь 'svečias', *kamy 'akmuo', *lěto 'vasara; metai', *pol’e 'laukas', *jьmę 'vardas', *telę 'veršelis', *slovo 'žodis', *žena 'moteris, žmona', *duša 'dvasia', *kostь 'kaulas', *svekry 'anyta', *mati 'motina' linksniavimas:

Giminė	vyriškoji					bevardė					moteriškoji
Linksniavimo tipas	*-o-	*-jo-	*-u-	*-i-	*-en-	*-o-	*-jo-	*-en-	*-ent-	*-es-	*-ā-	*-jā-	*-i-	*-ū-	*-r-
V., vns.	*vьlkъ	*kon’ь	*synъ	*gostь	*kamy	*lěto	*pol’e	*jьmę	*telę	*slovo	*žena	*duša	*kostь	*svekry	*mati
K., vns.	*vьlka	*kon’a	*synu	*gosti	*kamene	*lěta	*pol’a	*jьmene	*telęte	*slovese	*ženy	*dušě/*dušę	*kosti	*svekrъve	*matere
N., vns.	*vьlku	*kon’u	*synovi	*gosti	*kameni	*lětu	*pol’u	*jьmeni	*telęti	*slovesi	*ženě	*duši	*kosti	*svekrъvi	*materi
G., vns.	*vьlkъ	*kon’ь	*synъ	*gostь	*kamenь	*lěto	*pol’e	*jьmę	*telę	*slovo	*ženǫ	*dušǫ	*kostь	*svekrъvь	*materь
Įn., vns.	*vьlkomь	*kon’emь	*synъmь	*gostьmь	*kamenьmь	*lětomь	*pol’emь	*jьmenьmь	*telętьmь	*slovesьmь	*ženojǫ	*dušejǫ	*kostьjǫ	*svekrъvьjǫ	*materьjǫ
Vt., vns.	*vьlcě	*kon’i	*synu	*gosti	*kamene	*lětě	*pol’i	*jьmene	*telęte	*slovese	*ženě	*duši	*kosti	*svekrъve	*matere
Š., vns.	*vьlče	*kon’u	*synu	*gosti							*ženo	*duše	*kosti		*mati
V.–G.–Š., dvs.	*vьlka	*kon’a	*syny	*gosti	*kameni	*lětě	*pol’i	*jьmeně	*telętě	slovesě	*ženě	*duši	*kosti
K.–Vt., dvs.	*vьlku	*kon’u	*synovu	*gostьju	*kamenu	*lětu	*pol’u	*jьmenu	*telętu	*slovesu	*ženu	*dušu	*kostьju
N.–Įn., dvs.	*vьlkoma	*kon’ema	*synъma	*gostьma	*kamenьma	*lětoma	*pol’ema	*jьmenьma	*telętьma	*slovesьma	*ženama	*dušama	*kostьma
V., dgs.	*vьlci	*kon’i	*synove	*gostьje	*kamene	*lěta	*pol’a	*jьmena	*telęta	*slovesa	*ženy	*dušě	*kosti	*svekrъvi	*materi
K., dgs.	*vьlkъ	*kon’ь	*synovъ	*gostьjь	*kamenъ	*lětъ	*pol’ь	*jьmenъ	*telętъ	*slovesъ	*ženъ	*dušь	*kostьjь	*svekrъvъ	*materъ
N., dgs.	*vьlkomъ	*kon’emъ	*synъmъ	*gostьmъ	*kamenьmъ	*lětomъ	*pol’emъ	*jьmenьmъ	*telętьmъ	*slovesьmъ	*ženamъ	*dušamъ	*kostьmъ	*svekrъvamъ	*materьmъ
G., dgs.	*vьlky	*kon'ě/*kon'ę	*syny	*gosti	*kameni	*lěta	*pol’a	*jьmena	*telęta	*slovesa	*ženy	*dušě/*dušę	*kosti	*svekrъvi	*materi
Įn., dgs.	*vьlky	*kon’i	*synъmi	*gostьmi	*kamenьmi	*lěty	*pol’i	*jьmeny	*telęty	*slovesy	*ženami	*dušami	*kostьmi	*svekrъvami	*materьmi
Vt., dgs.	*vьlcěxъ	*kon’ixъ	*synъхъ	*gostьхъ	*kamenьхъ	*lětěxъ	*pol’ixъ	*jьmenьхъ	*telętьхъ	*slovesьхъ	*ženaxъ	*dušaxъ	*kostьхъ	*svekrъvaxъ	*materьхъ

Būdvardis

Slavų prokalbėje būta dviejų tipų būdvardžių – paprastieji, paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, ir įvardžiuotiniai, susidarę suaugus paprastiesiems būdvardžiams su įvardžio *jь formomis. Kadangi panaši padėtis turima ir baltų kalbose, kai kurie mokslininkai mano, kad įvardžiuotiniai būdvardžiai susidarė hipotetinėje bendroje baltų-slavų prokalbėje.

Slavų prokalbėje paprastieji būdvardžiai linksniuoti kaip daiktavardžiai: vyriškosios ir bevardės giminių kaip *-o- kamieno (kietasis ir minkštasis potipiai), moteriškosios giminės – kaip *-ā- (kietasis ir minkštais potipiai). Išlikę pėdsakų, kad kai kurie būdvardžiai anksčiau buvo linksniuoti pagal *-i- ir *-u- kamienus. *-u- kamieno būdvardžiai perėjo į *-o- kamieną, pasitelkiant priesagą *-kъ.

Įvardžiuotinių būdvardžių (šauksmininkas sutapo su vardininku) *dobrъjь 'geras' ir *pěšьjь 'pėsčias' linksniavimas:

Giminė	vyriškoji						bevardė						moteriškoji
Skaičius	vns.		dvs.		dgs.		vns.		dvs.		dgs.		vns.		dvs.		dgs.
Linksniavimo tipas	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis	kietasis	minkštasis
V.	*dobrъjь	*pěšьjь	*dobraja	*pěšaja	*dobriji	*pěšiji	*dobroje	*pěšeje	*dobrěji	*pěšiji	*dobraja	*pěšaja	*dobraja	*pěšaja	*dobrěji	*pěšiji	*dobryjě/*dobryję	*pěšějě/*pěšęję
K.	*dobrajego	*pěšajego	*dobruju	*pěšuju	*dobrъjixъ	*pěšьjixъ	*dobrajego	*pěšajego	*dobruju	*pěšuju	*dobrъjixъ	*pěšьjixъ	*dobryjě/*dobryję	*pěšějě/*pěšęję	*dobruju	*pěšuju	*dobrъjixъ	*pěšьjixъ
N.	*dobrujemu	*pěšujemu	*dobryjima	*pěšijima	*dobryjimъ	*pěšijimъ	*dobrujemu	*pěšujemu	*dobryjima	*pěšijima	*dobryjimъ	*pěšijimъ	*dobrěji	*pěšiji	*dobryjima	*pěšijima	*dobryjimъ	*pěšijimъ
G.	*dobrъjь	*pěšьjь	*dobraja	*pěšaja	*dobryjě/*dobryję	*pěšějě/*pěšęję	*dobroje	*pěšeje	*dobrěji	*pěšiji	*dobraja	*pěšaja	*dobrǫjǫ	*pěšǫjǫ	*dobrěji	*pěšiji	*dobryjě/*dobryję	*pěšějě/*pěšęję
Įn.	*dobryjimь	*pěšijimь	*dobryjima	*pěšijima	*dobryjimi	*pěšijimi	*dobryjimь	*pěšijimь	*dobryjima	*pěšijima	*dobryjimi	*pěšijimi	*dobrǫjǫ	*pěšǫjǫ	*dobryjima	*pěšijima	*dobryjimi	*pěšijimi
Vt.	*dobrějemъ	*pěšijemъ	*dobruju	*pěšuju	*dobrъjixъ	*pěšьjixъ	*dobrějemъ	*pěšijemъ	*dobruju	*pěšuju	*dobrъjixъ	*pěšьjixъ	*dobrěji	*pěšiji	*dobruju	*pěšuju	*dobrъjixъ	*pěšьjixъ

Buvo skiriami trys laipsniai: nelyginamasis, aukštesnysis ir aukščiausiasis. Aukštesnysis laipsnis iš nelyginamojo buvo sudaromas dviem būdais: 1) atematiniu (prie vyriškosios ir bevardės giminių būdvardžių vardininko kamieno pridedama priesaga *-jь, visose kitose formose – *-jьš-), 2) tematiniu (atitinkamai priesagos *-ějь ir *-ějьš-). Aukščiausiasis laipsnis buvo sudaromas prie aukštesniojo laipsnio jungiant priešdėlį *najь-.

Skaitvardis

Skaitvardžiai 'vienas' ir 'du' linksniuoti kaip įvardžiai, 'keturi' – kaip priebalsinio kamieno daiktavardis, 'trys' ir visi likusieji skaitvardžiai linksniuoti pagal *-i- kamieną. Skaitvardis *desętь 'dešimt' buvo išlaikęs priebalsinio linksniavimo bruožų. Skaitvardžiai 5–10 ne tęsia atitinkamus ide. kiekinius skaitvardžius, o yra sudaryti iš kelintinių ir pradžioje buvo moteriškosios giminės.

Kiekinių skaitvardžių linksniavimas:

Linksnis	Du		Trys		Keturi		Penki
	Vyr. g.	Bev. ir mot g.	Vyr. g.	Bev. ir mot. g.	Vyr. g.	Bev. ir mot. g.
V.	*dъva	*dъvě	*trьje	*tri	*četyre	*četyri	*pętь
K.	*dъvoju		*trьjь		*četyrъ		*pęti
N.	*dъvěma		*trьmъ		*četyrьmъ		*pęti
G.	*dъva	*dъvě	*tri		*četyri		*pętь
Įn.	*dъvěma		*trьmi		*četyrьmi		*pętьjǫ
Vt.	*dъvoju		*trьхъ		*četyrьхъ		*pęti

Skaitvardžiai 11–19 buvo sudaromi iš vienetų su junginiu *na desęte 'ant dešimt' , kur *desęte – skaitvardžio *desętь 'dešimt' vietininkas (pavyzdžiui, *jedinъ na desęte 'vienuolika („vienas ant dešimt“)', *dъva na desęte 'dvylika („du ant dešimt“)' ir t. t.) Linksniuotas tik pirmasis šių junginių dėmuo (vieneto pavadinimas).

Skaitvardžiai 20–90 taip pat buvo žodžių junginiai, sudaryti iš vienetų pavadinimų ir skaitvardžio *desętь 'dešimt' formų: *dъva desęti 'dvidešimt', *trьje desęte 'trisdešimt', *pętь desętъ 'penkiasdešimt'.

Skaitvardis *sъto 'šimtas' linksniuotas pagal *-o- kamieną.

Šimtų pavadinimai, panašiai, kaip ir dešimčių, buvo žodžių junginiai, sudaryti iš vienetų pavadinimų ir skaitvardžio *sъto 'šimtas' formų: *dъvě sъtě 'du šimtai', *tri sъta 'trys šimtai', *pętь sъtъ 'penki šimtai'.

Tūkstančiui pavadinti turėtos dvi formos: *tysęťa ir *tysǫťa.

Kelintiniai skaitvardžiai (*pьrvъ 'I', *vъtorъ 'II', *trьtьjь 'III', *četvьrtъ 'IV', *pętъ 'V', *šestъ 'VI', *sedmъ 'VII', *osmъ 'VIII', *devętъ 'IX', *desętъ 'X') buvo linksniuojami kaip būdvardžiai.

Įvardis

Asmeniniai ir sangrąžinis įvardžiai:

	I vns. asmuo.	II vns. asmuo	Sangrąžinis	I dgs. asmuo	II dgs. asmuo
V.	*azъ	*ty		*my	*vy
K.	*mene	*tebe	*sebe	*nasъ	*vasъ
N.	*mьně, *mi	*tobě, *ti	*sobě, *si	*namъ	*vamъ
G.	*mene, *mę	*tebe, *tę	*sebe, *sę	*ny, *nasъ	*vy, *vasъ
Įn.	*mъnojǫ	*tobojǫ	*sobojǫ	*nami	*vami
Vt.	*mьně	*tobě	*sobě	*nasъ	*vasъ

Savybiniams priklausė šie slavų prokalbės įvardžiai: *mojь 'mano', *tvojь 'tavo', *svojь 'savo', *našь 'mūsų', *vašь 'jūsų'.

Linksnis	Vyr. g.			Bev. g.			Mot. g.
	vns.	dgs.	dvs.	vns.	dgs.	dvs.	vns.	dgs.	dvs.
V.	*mojь	*moji	*moja	*moje	*moja	*mojě	*moja	*mojě/*moję	*mojě
K.	*mojego	*mojixъ	*moju	*mojego	*mojixъ	*moju	*mojejě/mojeję	*mojixъ	*moju
N.	*mojemu	*mojimъ	*mojema	*mojemu	*mojimъ	*mojema	*mojeji	*mojimъ	*mojama
G.	*mojь	*mojě/moję	*moja	*moje	*moja	*mojě	*mojǫ	*mojě/*moję	*mojě
Įn.	*mojimь	*mojimi	*mojema	*mojimь	*mojimi	*mojema	*mojejǫ	*mojimi	*mojama
Vt.	*mojemь	*mojixъ	*moju	*mojemь	*mojixъ	*moju	*mojeji	*mojixъ	*moju

Veiksmažodis

Slavų prokalbės veiksmažodžiui būdingos tokios kategorijos: skaičius (vienaskaita, dviskaita, daugiskaita), asmuo (pirmasis, antrasis, trečiasis), nuosaka (tiesioginė, liepiamoji, tariamoji), laikas (esamasis, aoristas, imperfektas (nebaigtinis būtasis laikas), perfektas, pliuskvamperfektas). Laikai buvo būdingi tik tiesioginei nuosakai.

Išskiriami du veiksmažodžio kamienai: bendraties ir esamojo laiko.

Kai kurių veiksmažodžių esamojo laiko kamienai įgydavo nosinį intarpą, kurio bendratyje nėra: *sędǫ (< *sendām) 'sėdžiu', *lęgǫ (< *lengām) 'guliu', *bǫdǫ (< *bundām) 'būnu'.

Indoeuropiečių prokalbėje būta dvejeto veiksmažodžio galūnių serijų, tradiciškai vadinamų pirminėmis ir antrinėmis. Slavų prokalbėje buvo išlaikytas šis senovinis skirtumas: pirminės galūnės vartotos esamajame laike, o antrinės – istoriniuose laikuose.

Vokiečių kalbininkas A. Leskynas (vok. A. Leskien) slavų prokalbės veiksmažodžius pagal jų tematinį elementą suskirstė į penkias klases. Pirmajai klasei priklauso veiksmažodžiai su teminiais balsiais *-o- ir *-e-, antrajai – su teminiu elementu *-no-/*-ne-, trečiajai – su *-jo-/*-je-, ketvirtajai – su *-i-, o į penktąją klasę įeina atematiniai veiksmažodžiai. Iš viso buvo tik keturi atematiniai veiksmažodžiai: *byti 'būti', *jěsti 'ėsti, valgyti', *věděti 'žinoti', *dati 'duoti'. Tačiau likę tų laikų atgarsių, kai atematinių veiksmažodžių būta daugiau (pavyzdžiui, kažkada veiksmažodžiai *viděti 'veizdėti', *gorěti 'degti' ir kiti buvo atematiniai).

Veiksmažodžių *nesti 'nešti', *dvignǫti 'judinti', *znati 'žinoti', *nositi 'nešioti', *dati 'duoti', *věděti 'žinoti', *(j)ěsti 'ėsti, valgyti', *byti 'būti' asmenavimas esamajame laike.

Klasė (pagal Leskyną)	I -o-	-e-	II -no-	-ne-	III -jo-	-je-	IV -i-	V (atematiniai)
I vns.	*nesǫ	*dvignǫ	*znajǫ	*nošǫ	*damь	*věmь	*(j)ěmь	*(j)esmь
II vns.	*neseši	*dvigneši	*znaješi	*nosiši	*dasi	*věsi	*(j)ěsi	*(j)esi
III vns.	*nesetь	*dvignetь	*znajetь	*nositь	*dastь	*věstь	*(j)ěstь	*(j)estь
I dvs.	*nesevě	*dvignevě	*znajevě	*nosivě	*davě	*věvě	*(j)ěvě	*(j)esvě
II dvs.	*neseta	*dvigneta	*znajeta	*nosita	*dasta	*věsta	*(j)ěsta	*(j)esta
III dvs.	*nesete	*dvignete	*znajete	*nosite	*daste	*věste	*(j)ěste	*(j)este
I dgs.	*nesemъ	*dvignemъ	*znajemъ	*nosimъ	*damъ	*věmъ	*(j)ěmъ	*(j)esmъ
II dgs.	*nesete	*dvignete	*znajete	*nosite	*daste	*věste	*(j)ěste	*(j)este
III dgs.	*nesǫtь	*dvignǫtь	*znajǫtь	*nosętь	*dadętь	*vědętь	*(j)ědętь	*sǫtь

Aoristas reiškė veiksmą kaip faktą, įvykusį praeityje ir kalbamuoju momentu jau pasibaigusį. Aoristas buvo sudaromas iš bendraties kamieno. Būta trijų aoristo darybos būdų: paprastasis, sigmatinis atematinis ir sigmatinis tematinis. Paprastasis aoristas buvo sudaromas prie bendraties kamieno tiesiogiai jungiant antrines asmenų galūnes. Sigmatinis atematinis aoristas buvo sudaromas prie kamieno jungiant priesagą -s-. Asmenų galūnės buvo jungiamos jau po priesagos. Sigmatinis tematinis aoristas buvo sudaromas beveik taip pat, tik tiek, kad priesaga -s- buvo jungiama ne tiesiogiai prie kamieno, o prie tematinio balsio, einančio po kamieno. Sigmatinis tematinis aoristas yra pačioje slavų prokalbėje susidariusi naujovė, o paprastasis ir sigmatinis atematinis aoristai paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės.

Klasė (pagal Leskyną)	I	II	III	IV	V
I vns.	nesъ	dvigъ	znaxъ	xvalixъ	byxъ
II vns.	nese	dviže	zna	xvali	by
III vns.	nese	dviže	zna	xvali	by
I dvs.	nesově	dvigově	znaxově	xvalixově	byxově
II dvs.	neseta	dvižeta	znasta	xvalista	bysta
III dvs.	nesete	dvižete	znaste	xvaliste	byste
I dgs.	nesomъ	dvigomъ	znaxomъ	xvalixomъ	byxomъ
II dgs.	nesete	dvižete	znaste	xvaliste	byste
III dgs.	nesǫ	dvigǫ	znašę	xvališę	byšę

Imperfektas reiškė tebetrunkantį arba pasikartojantį būtąjį laiką. Šio laiko formos buvo sudaromos iš bendraties kamieno, pasitelkiant priesagą *-ěax- (po minkštųjų priebalsių *-aax-, po balsių *-ах-), jungiamąjį balsį ir asmenų galūnes. Imperfektas nėra paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, jis yra grynai slavų naujadaras.

Klasė (pagal Leskyną)	I	II	III	IV	V
I vns.	nesěaxъ	dvigněaxъ	znaaxъ	xval’aaxъ	běaxъ
II vns.	nesěaše	dvigněaše	znaaše	xval’aaše	běaše
III vns.	nesěaše	dvigněaše	znaaše	xval’aaše	běaše
I dvs.	nesěaxově	dvigněaxově	znaaxově	xval’aaxově	běaxově
II dvs.	nesěašeta	dvigněašeta	znaašeta	xval’aašeta	běašeta
III dvs.	nesěašete	dvigněašete	znaašete	xval’aašete	běašete
I dgs.	nesěaxomъ	dvigněaxomъ	znaaxomъ	xval’aaxomъ	běaxomъ
II dgs.	nesěašete	dvigněašete	znaašete	xval’aašete	běašete
III dgs.	nesěaxǫ	dvigněaxǫ	znaaxǫ	xval’aaxǫ	běaxǫ

Perfektas reiškė įvykusį veiksmą, kurio rezultatas trunka iki šiol. Buvo sudaromas sudėtiniu būdu: su l dalyviu ir asmenuojamomis veiksmažodžio *byti 'būti' esamojo laiko formomis. Dalyvis perfekte nurodydavo ir gramatinę giminę.

	Vyr. g.	Mot. g.	Bev. g.
I vns.	neslъ jesmь	nesla jesmь	neslo jesmь
II vns.	neslъ jesi	nesla jesi	neslo jesi
III vns.	neslъ jestь	nesla jestь	neslo jestь
I dvs.	nesla jesvě	neslě jesvě	neslě jesvě
II dvs.	nesla jesta	neslě jesta	neslě jesta
III dvs.	nesla jeste	neslě jeste	neslě jeste
I dgs.	nesli jesmъ	nesly jesmъ	nesla jesmъ
II dgs.	nesli jeste	nesly jeste	nesla jeste
III dgs.	nesli sǫtь	nesly sǫtь	nesla sǫtь

Pliuskvamperfektas reiškė įvykusį veiksmą, ėjusį anksčiau kito praeityje nutikusio veiksmo, arba labai seniai įvykusį veiksmą. Buvo sudaromas sudėtiniu būdu kaip ir perfektas, tik tiek, kad veiksmažodžio *byti formos priklausė ne esamajam laikui, o imperfektui.

Kai kuriose indoeuropiečių kalbose vartojamas sigmatinis būsimasis laikas su artimomis, bet ne tapačiomis formomis (-σ- (-s-) senovės graikų kalboje, -sya- sanskrite ir -si- lietuvių kalboje), tačiau slavų prokalbėje tokia būsimojo laiko daryba nežinoma. Dabartinėse slavų kalbose būsimasis laikas sudaromas analitiškai (rus. буду делать, lenk. będę robił, ček. budu dělat 'darysiu'), pasitelkiant įvykio veikslo veiksmažodžius (rus. сделаю, lenk. zrobię, ček. udělám '(pa-)darysiu') ir sintetiškai (ukr. робитиму, nors ši forma kilo iš ankstesnio analitinio varianto). Dėl to mokslui iškyla pagrįstas klausimas: ar slavų prokalbėje egzistavo sintetinė būsimojo laiko forma? V. Jagičiaus (kroat. V. Jagić) manymu, egzistavo, bet vėlesniuoju slavų prokalbės gyvavimo laikotarpiu buvo išstumta minėtųjų naujadarų. Kaip įrodymą I Jagičius pateikia senovės slavų dalyvinę formą slav. бышѧ, sudarytą, kaip jis mano, iš veiksmažodžio *byti nepaliudyto kamieno *byšǫ, atitinkančio liet. bū́siu. P. Kuznecovas manė, kad priesaga *-s- bendroje baltų-slavų prokalbėje buvo tiek aoristo, tiek būsimojo laiko žymuo, bet vėliau baltų prokalbėje įsitvirtino tik būsimajame laike, o slavų prokalbėje – tik aoriste ir imperfekte.

Nuosakos

Slavų prokalbės liepiamoji nuosaka kilusi iš indoeuropiečių prokalbės optatyvo, praindoeuropiečių liepiamosios nuosakos formos išnykusios. Liepiamosios nuosakos paradigma buvo trūkstama, defektinė.

Klasė (pagal Leskyną)	I -o-	-e-	II -no-	-ne-	III -jo-	-je-	IV -i-	V (atematiniai)
II ir III vns.	nesi	*dvigni	*znaji	xvali	dadji	vědjь	jědjь	bǫdi
I dvs.	nesěvě	*dvigněvě	*znajivě	xvalivě	dadivě	vědivě	jědivě	bǫděvě
II dvs.	nesěta	dvigněta	znajita	xvalita	dadita	vědita	jědita	bǫděta
I dgs.	nesěmъ	dvigněmъ	znajimъ	xvalimъ	dadimъ	vědimъ	jědimъ	bǫděmъ
II dgs.	nesěte	dvigněte	znajite	xvalite	dadite	vědite	jědite	bǫděte

Tariamoji nuosaka buvo sudaroma iš l dalyvio ir ypatingų veiksmažodžio *byti 'būti' formų, kurios yra senojo optatyvo palaikai:

	Vyr. g.	Mot. g.	Bev. g.
I vns.	*neslъ bimь	*nesla bimь	*neslo bimь
II vns.	*neslъ bi	*nesla bi	*neslo bi
III vns.	*neslъ bi	*nesla bi	*neslo bi
I dvs.	*nesla bivě	*neslě bivě	*neslě bivě
II dvs.	*nesla bista	*neslě bista	*neslě bista
III dvs.	*nesla biste	*neslě biste	*neslě biste
I dgs.	*nesli bimъ	*nesly bimъ	*nesla bimъ
II dgs.	*nesli biste	*nesly biste	*nesla biste
III dgs.	*nesli bǫ	*nesly bǫ	*nesla bǫ

Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos

Bendratis buvo sudaroma iš bendraties kamieno su priesaga *-ti (< *-tei; pagal kilmę – praindoeuropietiškų veiksmažodinių daiktavardžių su baigmeniu *-tis naudininkas), kuri sudarydavo prielaidas įvairiems fonetiniams pokyčiams, jei kamienas baigdavosi priebalsiu: *vez-ti > *vesti 'vežti', *plet-ti > *plesti 'pinti', *živ-ti > *žiti 'gyventi'. I klasės veiksmažodžių bendratis galėjo būti sudaroma tiek atematiškai (*nesǫ – *nesti), tiek ir su tematiniu balsiu *-a- (*zovǫ – *zъvati).

Siekinys buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-tъ (< *-tum; pagal kilmę – praindoeuropietiškų veiksmažodinių daiktavardžių su baigmeniu *-tus galininkas).

Slavų prokalbės veiksmažodis turėjo keturis dalyvius: esamojo laiko veikiamosios rūšies, būtojo laiko veikiamosios rūšies, esamojo laiko neveikiamosios rūšies, būtojo laiko neveikiamosios rūšies. Be to, buvo vartojamas vadinamasis l dalyvis, kurio funkcijos buvo ribotos (buvo vartojamas tik sudėtinėse veiksmažodžio formose). Visi dalyviai buvo linksniuojami kaip būdvardžiai.

Esamojo laiko veikiamasis dalyvis buvo sudaromas su priesaga *-nt-, kuri junginiuose su teminiais balsiais *-o- ir *-i- po nosinių balsių susidarymo davė priesagas *-ǫt- ir *-ęt-. Šis dalyvis vienaskaitos vyriškosios ir bevardės giminių vardininke išlaikė priebalsinio linksniavimo galūnes (*nesonts > *nesy, *znajonts > *znaję, *nosints > *nosę). Moteriškosios giminės vienaskaitos vardininke buvo vartojama galūnė *-i. Kitose linksnių formose funkcionavo *-jo- (vyr. ir bev. g.) ir *-jā- (mot. g.) kamienų galūnės.

Būtojo laiko I ir IV klasių veikiamasis dalyvis buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-ъš-, taip pat ši priesaga buvo taikoma II klasės dalyviams, jeigu jų šaknis baigdavosi priebalsiu, o likusieji veiksmažodžiai turėjo priesagą *-vъš-. Be to, II klasės veiksmažodžiams iškrisdavo teminis formantas *-nǫ- (*dvignǫti — *dvigъš-), o IV klasės veiksmažodžių tematinis balsis *-i- virsdavo *-j-, po jo priesagos *-ъ- akomoduodavo į *-ь- (*nositi — *nosьš-). Šio dalyvio visų giminių vienaskaitos vardininkas ir vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas išsaugojo priebalsines galūnes. Vyriškosios ir bevardės giminių vienaskaitos vardininke galinis priesagos priebalsis nukrisdavo (*rekъ, *nošь, *znavъ), moteriškosios giminės galūnė buvo *-i (*rekъši, *nošьši, *znavъši). Kitose linksnių formose funkcionavo *-jo- (vyr. ir bev. g.) ir *-jā- (mot. g.) kamienų galūnės.

Vadinamasis l dalyvis (II būtojo laiko veikiamasis dalyvis) buvo sudaromas iš bendraties kamieno su priesaga *-l- (*peklъ, *vędlъ, *zьrělъ, *gorělъ).

Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš esamojo laiko kamieno su priesaga *-m- (*rekomъ, *dvignomъ, *znajemъ, *nosimъ). Atematiniai veiksmažodžiai įgydavo antrinį tematinį balsį (*vědomъ).

Būtojo laiko neveikiamieji dalyviai buvo sudaromi iš bendraties kamieno su priesagomis *-t-, *-n-. Su priesaga *-t- buvo sudaroma iš I klasės veiksmažodžių, kurių kamienas baigiasi *-i (*piti — *pitъ), *-er (*terti — *tьrtъ), *-el (*melti — *mьltъ), *-em (*jęti — *jętъ), *-en (*pęti — *pętъ). Šiuo atveju šaknies balsis būdavo nulinio laipsnio. Su veiksmažodžiais, kurių bendraties kamienas baigdavosi *-ě- arba *-a-, buvo vartojama priesaga *-n- (*viděti — *viděnъ, *zъvati — *zъvanъ). Su likusiais veiksmažodžiais vartota priesaga *-en-, susidariusi iš minėtosios priesagos ir balsio junginio (*pekti — *pečenъ, *nesti — *nesenъ). II klasės veiksmažodžiai netekdavo tematinio formanto *-nǫ- arba jis įgydavo pavidalą *-nov- (*dvignǫti — *dviženъ, *dvignovenъ).

Prieveiksmis

Prieveiksmiai slavų prokalbėje buvo kilę arba iš sustingusių vietininko formų (prieveiksmiai su *-ě < *-oi), arba iš bevardės giminės vardininko–galininko būdvardžių (prieveiksmiai su *-o).

Prielinksniai

Pirminius slavų prokalbės prielinksnius galima skirstyti į tris grupes, atsižvelgiant į tai, su kiek linksnių jie galėjo būti vartojami:

• su vienu linksniu:
  • su kilmininku: *bezъ, *do, *jьzъ, *otъ, *u
  • su naudininku: *kъ
  • su galininku: *obъ, *vъzъ
  • su vietininku: *pri
• su dviem linksniais:
  • su kilmininku ir įnagininku: *sъ
  • su galininku ir įnagininku: *nadъ, *podъ, *perdъ
  • su galininku ir vietininku: *na, *o, *vъ
• su trimis linksniais:
  • su kilmininku, galininku ir įnagininku: *za
  • su naudininku, galininku ir vietininku: *po

Vietininkas paprastai nurodydavo buvimo vietą, o galininkas – kryptį.

Polinksniai

Slavų prokalbėje buvo du polinksniai: *radi ir *děľa.

Sintaksė

Slavų prokalbėje ir toliau visiškai galiojo Vakernagelio dėsnis.

Pagrindinė žodžių tvarka buvo SVO (veiksnys – tarinys – papildinys), būdvardžiai eidavo prieš pažymimąjį daiktavardį.

Žodynas

Daugumą slavų prokalbės žodyno sudarė veldiniai iš indoeuropiečių prokalbės. Vis dėlto ilgalaikė kaimynystė su neslaviškomis tautomis slavų prokalbėje paliko pėdsakų. Slavų prokalbėje yra skolinių iš iranėnų, keltų, germanų, tiurkų, lotynų ir graikų kalbų. Tikriausiai būta skolinių iš baltų kalbų (tačiau juos sunku nustatyti, nes baltiškus žodžius neretai sunku atskirti nuo giminingų) ir, matyt, iš trakų kalbos (sunku nustatyti, nes apie trakų kalbą žinoma itin mažai).

Nepriklausomai vieniems nuo kitų XX a. 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose idėja visiškai atkurti praslaviško žodyno fondą kilo trijų šalių slavistams: nuo 1974 m. TSRS (dabar Rusijoje) leidžiamas daugiatomis „Etimologinis slavų kalbų žodynas. Slavų prokalbės leksikos fondas“, jo leksinė apimtis, apytiksliai vertinant, turėtų siekti iki 20 tūkstančių žodžių; Lenkijoje nebaigtas analogiškas projektas – „Slavų prokalbės žodynas“ (lenk. Słownik Prasłowiański), leidžiamas taip pat nuo 1974 m. ir gerokai atsiliekantis nuo rusiškojo, o Čekoslovakijoje nuo 1973 iki 1980 m. buvo leidžiamas, bet taip ir nebaigtas „Etimologinis slavų kalbų žodynas. Gramatiniai žodžiai ir įvardžiai“ (ček. Etymologický slovník slovanských jazyků. Slova gramatická a zájmena). 2008 m. Leideno indoeuropiečių etimologinių žodynų serijoje buvo išleistas R. Derkseno „Etimologinis paveldėtosios slavų kalbų leksikos žodynas“ (angl. Etymological dictionary of the Slavic Inherited Lexicon), jis iš esmės paremtas anksčiau išleistais slavų prokalbės žodynais, bet jų neatkartoja, be to, jame pateikiama tik scheminio pobūdžio informacija, gretinant slavų prokalbės leksemas su praindoeuropietiškomis šaknimis ir neskiriant dėmesio rekonstruojamojo fondo žodžių darybos procesams.

Žymią dabartinių slavų kalbų žodyno dalį sudaro praslaviškasis paveldas. Lenkų kalbininko T. Ler-Splavinskio (lenk. T. Lehr-Spławiński) apskaičiavimais, maždaug ketvirtadalis išsilavinusio lenko žodyno – slavų prokalbės kilmės.

Slavų prokalbės žodyno rekonstrukcija padeda daugiau sužinoti apie praslavų gyvenimą ir buitį, taip pat padeda nustatyti jų protėvynę. Pavyzdžiui, žinomi žemdirbystės terminai (*orati 'arti', *gumьno 'kluonas', *tokъ 'grendymas', *snopъ 'pėdas', *solma 'šiaudas', *zьrno 'grūdas', *mǫka 'miltai', *žьrny 'girnos'), žemdirbystės įrankių pavadinimai (*soxa 'žagrė', *borna 'akėčios', *motyka 'kaplys', *rydlo, *sьrpъ 'pjautuvas'), javai (*proso 'sora', *rъžь 'rugys', *ovьsъ 'aviža', *pьšenica 'kvietys', *(j)ęčьmy 'miežis'); gyvulininkystės terminai (*melko 'pienas', *syrъ 'sūris', *sъmetana 'grietinė', *maslo 'sviestas'), naminių gyvūnų pavadinimai (*govędo 'didelis raguotis', *korva 'karvė', *volъ 'jautis', *bykъ 'bulius', *telę 'veršelis', *ovьca 'avis', *(j)agnę 'ėriukas', *kon’ь 'arklys', *žerbę 'kumeliukas', *pьsъ 'šuo'); audimo terminai (*tъkati 'austi', *stavъ/*stanъ 'staklės', *krosno, *navojь, *ǫtъkъ 'ataudai', *čьlnъ 'šaudyklė', *bьrdo 'skietas', *verteno 'verpstė', *nitь 'nytys', *vьlna 'vilna', *lьnъ 'linas', *konopja 'kanapė', *kǫdělь 'kuodelis', *pręsti 'verpti', *sukno 'gelumbė', *poltьno 'drobė'), įrankių ir ginklų pavadinimai (*sekyra 'kirvis', *tesdlo 'vedega (didelis kirvis)', *nožь 'peilis', *pila 'pjūklas', *delbto 'kaltas', *moltъ 'kūjis', *šidlo 'yla', *jьgla 'adata', *kyjь 'vėzdas', *kopьje 'ietis', *lǫkъ 'lankas', *tętiva 'templė', *strěla 'strėlė', *porktja 'svaidyklė', *ščitъ 'skydas').

Tyrimų istorija

Nors slavistika atsirado jau XIX a. pradžioje (jos patriarchu laikomas J. Dobrovskis (ček. J. Dobrovský)), slavų prokalbės rekonstrukcijos mokslininkai gana ilgai nesiėmė. Pirmasis slavų prokalbės aprašas A. Šleicherio (vok. A. Schleicher) straipsnyje „Trumpa slavų kalbų istorijos apybraiža“ (vok. Kurzer Abriss der Geschichte der slavischen Sprache) pasirodė 1858 m. Didelį indėlį į slavų prokalbės tyrimus įnešė A. Leskynas (vok. A. Leskien), nagrinėjęs slavų prokalbės fonetiką ir morfologiją.

Kalbininkai, įnešę žymų indėlį į slavų prokalbės rekonstrukciją ir slavistiką

• 
  Josef Dobrovský
  (1753—1829)
• 
  August Schleicher
  (1821—1868)
• 
  August Leskien
  (1840—1916)

Literatūra

• Адливанкин С. Ю., Фролова И. А (1978). История праславянской фонетики: ранний период. Учебное пособие по спецкурсу. Пермь: Пермский гос. университет им. А.М. Горького. p. 82.
• Адливанкин С. Ю., Фролова И. А. (1979). История праславянской фонетики: поздний период. Учебное пособие по спецкурсу. Пермь: Пермский гос. университет им. А.М. Горького. p. 100.
• Бернштейн С. Б. (2005). Сравнительная грамматика славянских языков. Классический университетский учебник (2-е изд leid.). М.: Издательство Московского университета, Издательство «Наука». p. 352. ISBN 5-211-06130-6, ISBN 5-02-033904-0. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
• Бирнбаум Х. (1986). Вступ. ст. В. А. Дыбо; Общ. ред. В. А. Дыбо и В. К. Журавлёва (red.). Праславянский язык: Достижения и проблемы в его реконструкции: Пер. с англ. М.: Прогресс. p. 512. {{cite book}}: no-break space character in |editor= at position 14 (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
• Кузнецов П. С. (2006). Очерки по морфологии праславянского языка. М.: КомКнига. p. 152. ISBN 5-484-00328-8.
• Маслова В. А. (2004). Истоки праславянской фонологии: Учебное пособие. М.: Прогресс-Традиция. p. 480. ISBN 5-89826-201-6.
• Мейе А. (1951). Пер. с франц. и примеч. П. С. Кузнецова; под ред. С. Б. Бернштейна; предисл. Р. И. Аванесова и П. С. Кузнецова. (red.). Общеславянский язык. М.: Издательство иностранной литературы. p. 492.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
• Halla-aho J. (2006). Ed. Arto Mustajoki, Pekka Pesonen, Jouko Lindstedt. (red.). Problems of Proto-Slavic Historical Nominal Morphology. On the Basis of Old Church Slavic. Slavica Helsingiensia, 26 (PDF). Helsinki: University of Helsinki. p. 289. ISBN 9-521-03012-7 (paperback), ISSN 0780-3281, ISBN 9-521-03013-5 (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2007-07-10. Nuoroda tikrinta 2018-07-26. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)CS1 priežiūra: multiple names: editors list (link)
• Lamprecht A. (1987). Praslovanština. Spisy Univerzity J.E. Purkyně v Brně, Filozofická fakulta, č. 266. Brno: Univerzita J. E. Purkyně v Brně. p. 196.
• Moszyński L. (2006). Wstęp do filologii słowiańskiej (2 wyd. zmien leid.). Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. pp. 193–332. ISBN 8-301-14720-2.
• Панов М. В. (1984). „Праславянский язык“. In Гл. ред. Г. В. Степанов (red.). Энциклопедический словарь юного филолога (языкознание). Библиотечная серия. М.: Педагогика. pp. 236–237.
• Schenker A. (1993). „Proto-Slavic“. In Edit. Comrie B., Corbett G (red.). The Slavonic Languages. London, New York: Routledge. pp. 60–121. ISBN 0-415-04755-2, ISBN 978-0-415-04755-5. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
• Shevelov G. Y. (1964). A Prehistory of Slavic: the Historical Phonology of Common Slavic. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. p. 662.
• Stieber Z. (2005). Zarys gramatyki porównawczej języków słowiańskich. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. p. 264. ISBN 8-301-14542-0, ISBN 978-8-301-14542-2. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.